Kečujų kalba, kartais rašoma kečua arba kečua, yra kalba, kuria kalba apie 8 milijonus žmonių Pietų Amerikos šalyse – Peru, Bolivijoje, Ekvadore, Argentinoje, Kolumbijoje ir Ekvadore. Kečujų kalba (taip pat žinoma kaip Runa Simi) priklauso kečujų kalbų šeimai ir buvo svarbi senovės inkų imperijos administracijos bei komunikacijos kalba.

Kilmė ir istorinė reikšmė

Kečujų kalba susiformavo Andų regione ir ilgainiui išplito kaip plataus masto ryšių kalba Inkų imperijos laikais. Nors inkai dažnai vadinami kečujų kalbos propaguotojais, pati kalba yra senesnė už imperiją ir susijusi su plataus dialektinio kontinuumo atsiradimu Anduose. Kečujų kalbų šeima apima daug atskirų varietetų, kurie dažnai taip gerai nesusikalba tarpusavyje, kad jas reikėtų laikyti atskiromis kalbomis.

Paplitimas, socialinis statusas ir gyventojai

Kečujų yra pati plačiausiai vartojama indėnų kalba Pietų Amerikoje ir viena didžiausių vietinių kalbų pasaulyje. Ketvirtadalį Peru gyventojų sudaro žmonės, kuriems kečujų yra gimtoji kalba. Ispanakalbiai dažnai vadina kečujų kalbą vartojančius žmones „kečujų indėnais“, tačiau patys kalbos vartotojai save dažniau vadina Runa („žmonės“) ir savo kalbą – Runa Simi.

Daugelis Andų valstybių pripažįsta kečujų kalbos variantus oficialia arba valstybine kalba tose teritorijose, kur jos dominuoja (pvz., Peru, Bolivija, Ekvadoras). Pastaraisiais dešimtmečiais vykdoma dvikalbė švietimo politika, leidžiami leidiniai bei radijo ir televizijos projektai kečujų kalba; tuo pačiu kai kuriuose regionuose vyksta urbanizacija ir kalbos nykimas jaunimo tarpe.

Kalbinės ypatybės

  • Fonologija: kečujų kalbose tradiciškai nurodomi tik trys balsiai: a, i ir u. Kai kuriuose varietetuose tariant pasirodo papildomos tarpinės galimybės (pvz., [e], [o]) kaip fonetiniai variantai. Pietinėse kečujų grupėse kai kuriais atvejais atsiranda aspiracijos ir ejektyvų triukšmas (poveikis iš kitų Andų kalbų, pvz., aimarų).
  • Gramatika: kečujų kalbos yra agglutinacinės – žodžių reikšmė keičiasi pridėjus daug įvairių galūnių ir priesagų. Veiksmažodžiai ir daiktavardžiai turi turtingą afiksaciją, žymintį asmenis, laiko formas, aspektą, nuosaką ir kartais įrodymų šaltinį (evidencialumą).
  • Žodžių tvarka: tipiškai SOV (subject–object–verb), t. y. sakinio pabaigoje stovi veiksmažodis.
  • Lytis: gramatinė rūšis (giminė) dažniausiai neegzistuoja; nėra vyriško/ moteriško linksniavimo kaip daugelyje indoeuropiečių kalbų.
  • Dialektai: kečujų šeima apima daug dialektų ir regioninių varietetų (pvz., centrinės, pietinės ir šiaurinės grupės). Tarp jų suprantamumas gali labai skirtis.

Rašyba, standartizacija ir vartojimas

Kečujų kalba rašoma Lotynų abėcėle, tačiau ortografija skiriasi pagal šalį ir standartizacijos iniciatyvas. Peru, Bolivija ir Ekvadoras palaiko savas rašybos reformas, taigi to paties žodžio rašyba gali skirtis. Tradiciškai daug kečujų kalbos vartotojų buvo analfabetai savo kalba, bet XX–XXI a. pastangos diegti dvikalbę švietimą ir leidybinę veiklą gerokai padidino raštingumą kečujų kalba.

Kultūra, medijos ir revitalizacija

Kečujų kalba gyva ir šiuolaikinėje kultūroje: yra literatūros, dainų, ritualų, radijo laidų ir interneto turinio kečujų kalba. Taip pat veikia iniciatyvos kalbai saugoti ir skatinti – nuo bilbiotekų ir mokymo programų iki jaunimo projektų ir vertimų į kečujų kalbą. Daug kečujų vietovardžių Pietų Amerikoje yra kilę iš šios kalbos: pavyzdžiui, regiono pavadinimas Ankašo regioną yra siejamas su kečujų žodžiu anqas, reiškiančiu „mėlynas“, todėl manoma, kad pavadinimas nurodo mėlyną dangų ar tam tikras gamtines spalvas regione.

Kečujų kalba turi gilią istoriją ir tebesudaro svarbią Andų gyventojų tapatybės dalį. Nors susiduria su iššūkiais (asimiliacija, urbanizacija), vykdomos priemonės siekia užtikrinti jos tęstinumą ir plėtrą švietime, naujose medijose bei kultūrinėje veikloje.