Akadas (šumerų kalba – Agadė, Biblijos tekste – Akadas) buvo senovės miestas Mesopotamijoje ir centras galingos politinės bei karinės struktūros, vadinamos Akado imperija. Jo tikrosios griuvėsių vietos kol kas neidentifikuota, tačiau dauguma tyrėjų laiko, kad miestas stovėjo šalia Eufrato arba jo kaimynystėje. Akadas iškilo po ilgalaikių kontaktų ir sąveikos su Šumeru ir tapo pirmuoju regiono politiniu centru prieš vėlesnes Mesopotamijos imperijas, tokias kaip Babilonija ir Asirija.
Vieta ir archeologija
Iki šiol nerasta vienareikšmiško archeologinio Akado atitikmens, todėl miesto vieta lieka diskusijų klausimas. Kai kurie mokslininkai siūlo kandidatais teritorijas tarp Senųjų Šumero miestų, kitur keliamas hipotezes apie vietoves prie Tigrio ir Eufrato žemupio. Neaiški vieta apsunkina tiesioginius archeologinius įrodymus apie miesto urbanistiką, tačiau rašytiniai šaltiniai – ypač kliniais rašmenimis užrašyti įrašai – suteikia daug informacijos apie Akado politinę reikšmę ir administraciją.
Istorija ir valdovai
Pagal Šumerų karalių sąrašą Akadą (Agadę) įkūrė Sargonas iš Akado, kurio tradiciškai datuojama 24–23 a. pr. m. e. Sargonas laikomas vienu pirmųjų centralizuotos imperinės valdžios kūrėjų Mesopotamijoje: jis subūrė daugelį regiono miestų-valstybių, nustatė provincinę administraciją ir užtikrino ilgalaikę karinę kontrolę. Tačiau yra ir anksčiau datuojamų šaltinių – užrašų, atsiradusių dar Uruko periodu – kurie rodo, kad miestas galėjo egzistuoti prieš Sargoną.
Vėlesni Akado valdovai, ypač Sargono palikuonys, pvz., Naram-Sinas, dar labiau išplėtė imperijos ribas; Naram-Sinas netgi titulavosi dievišku valdovu. Imperija savo klestėjimo laikais apėmė didelę dalį Mesopotamijos ir skirstė į provincijas, kurioms vadovavo paskirti gubernatoriai. Dalis informacijos apie Akadą taip pat pateikiama Biblijoje (pvz., Pr 10,10), kur miestas minima kaip viena iš ankstyvųjų regiono gyvenviečių, susijusių su legendiniu Nimrodu.
Nuosmukis ir pasekmės
Akado imperijos galia ėmė silpti XXIII–XXI a. pr. m. e. (priklausomai nuo chronologijos), kai į regioną ėmė pulti kalnų kilmės gentys, vadinamos gutais. Šie įsiveržimai sutrikdė centrinę valdžią ir prisidėjo prie imperijos žlugimo. Po Akado laikų Mesopotamijoje atsirado nauji centrai ir dinastijos – pavyzdžiui, Ur III – tačiau Akado politinė ir kultūrinė įtaka išliko: akadinė kalba ir administracinės praktikos daug kur tapo norma.
Kultūra, kalba ir paveldas
Akkadų valdymo laikotarpiu semitinė akadinė kalba pradėjo plisti kaip diplomatinė ir administracinė kalba visoje Levanto ir Mezopotamijos dalyje, pakeisdama arba persipynusi su šumerų kalba. Akado menas, reljefai ir oficialūs įrašai padėjo formuoti vėlesnę Mesopotamijos ikonografiją ir valstybinės propagandos formas. Daug klinio rašto lentelių ir monumentų išlaikė informaciją apie teisę, ekonomiką ir tarptautinius santykius to meto regione.
Santrauka: nors tikroji Akado vieta dar nėra surasta, rašytiniai ir istoriniai šaltiniai liudija, kad tai buvo svarbus politinis centras – pirmosios didžiosios Mesopotamijos imperijos širdis, kurios paveldas stipriai paveikė vėlesnes Vidurio Rytų civilizacijas.
