Neolito revoliucija (naujasis akmens amžius) buvo pirmoji žemės ūkio revoliucija. Tai buvo laipsniškas perėjimas nuo klajoklių medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių ir būrių prie žemdirbystės ir gyvenviečių. Šis laikotarpis apibūdinamas kaip „revoliucija“, nes radikaliai pakeitė daugelio bendruomenių ekonominį pagrindą, socialinę organizaciją ir kasdienį gyvenimą. Neolitas įvyko skirtingose priešistorinių žmonių visuomenėse skirtingu metu; daugelyje vietų pokyčiai prasidėjo prieš maždaug 9–12 tūkstančių metų.

Kai ir kur prasidėjo

Pirmieji žemdirbystės požymiai paprastai siejami su Levantu (t. y. „Derlinguoju pusmėnuliu“) Mažojoje Azijoje ir Vidurio Rytuose apie 10–12 tūkst. metų pr. m. e. Tačiau žemės ūkis atsirado ir kitose pasaulio dalyse nepriklausomai: Kinijoje (ryžiai, proso), pietryčių Azijoje ir Naujojoje Gvinėjoje, Mesoamerikoje (maizė), Anduose (kalnų kultūros) ir Afrikos Sahelio regionuose. Nuo vietinių centrų naujos technikos ir kultūrinių modelių sklaida galėjo vykti per mainus ir migracijas.

Pasėlių auginimas ir gyvūnų prijaukinimas

Neolite žmonės pradėjo sistemingai auginti pasėlius ir prijaukinti gyvūnus. Prijaukinimo procesas apėmė selekciją – palankiausių savybių turinčių augalų ir gyvulių dauginimąsi bei jų prisitaikymo prie žmogaus priklausomybę. Kaimuose buvo auginami javai ir ankštiniai augalai, vėliau įvairiose pasaulio vietose — ryžiai, prosa, kukurūzai ir pan. Taip pat buvo prijaukinami gyvūnai: nuo ankstyviausio šuns iki avių, ožių, kiaulių ir galvijų; tai leido gauti mėsą, pieną, odą, darbo jėgą ir traukos galią.

Gyvulių prijaukinimas ir jų laikymas kartu su žemdirbyste labai pakeitė ekonominį žmogaus ryšį su kraštovaizdžiu — ūkis tapo planuojamu, sezoniniu darbu, o ne vien tik laukinių išteklių rinkimu.

Gyvenvietės, technologijos ir materialinė kultūra

Neolito masėms pradėjus gyventi nuolatinėse ar pusiau nuolatinėse gyvenvietėse, išaugo pastovios statybos, sandėliavimo ir amatų svarba. Atsirado specializuotos gyvenamosios patalpos, grūdų saugyklos, keramikos gamyba, šlifuotų akmens įrankių gamyba ir vėliau — metalurgijos pradmenys kai kuriose vietovėse. Vandens valdymo sistemos (pvz., drėkinimas), terasinė žemdirbystė ir arklio ar plūgo naudojimo prototipai leido padidinti derlius ir plėsti dirbamų žemių plotus.

Socialiniai pokyčiai

Perėjimas prie žemdirbystės pakeitė socialinę struktūrą: sumažėjo klajokliško gyvenimo būdo žmonių skaičius, atsirado žemės nuosavybės ar kontrolės idėjos, o visuomenėse dažniau formavosi hierarchija. Užaugintų pasėlių saugojimas ir paskirstymas skatino materialinių išteklių kaupimą, o gamtinė aplinka pradėjo keistis dėl pašalinio poveikio — miškų kirtimo, pievų kūrimo ir intensyvesnio žemės naudojimo.

Žemdirbystė taip pat skatino darbo pasidalijimą: atsirado daugiau specializacijos (amatininkai, prekybininkai, kunigai ar vadovai), gilėjo socialinės nelygybės ribos, vystėsi prekybos tinklai, kuriais mainytasi grūdais, drabužiais, apdirbtais daiktais ir idėjomis.

Ekologinės ir sveikatos pasekmės

Perėjimas prie ūkininkavimo turėjo ilgalaikių ekologinių pasekmių: intensyvus dirvožemio naudojimas kėlė erozijos, sūrymėjimo ir biologinės įvairovės sumažėjimo problemas. Žmonių maitinimas tapo labiau priklausomas nuo kelių pagrindinių kultūrų, todėl rizika badmečiams augo vietovėms, kuriose nuostoliai nusiaubdavo pagrindinį derlių.

Medicininės ir antropologinės studijos rodo, kad neolito laikotarpio gyventojų sveikata kito: nedidelis ūgio sumažėjimas, didesnis karių ir ligų plitimo (ypač užkrečiamųjų ligų) pavojus, taip pat didesnė dantų ėduonies (karieso) paplitimas dėl angliavandenių turtingesnės mitybos. Kita vertus, stabili maisto prieiga leido didėti gyventojų tankumui ir formuotis didesnėms bendruomenėms.

Revoliucijos prigimtis ir mokslinė diskusija

Terminas „Neolito revoliucija“ yra populiarus ir dėl savo jėgos, bet archeologai pabrėžia, kad pokyčiai dažnai vyko palaipsniui ir skirtingu tempu įvairiose vietose. XX a. pradžioje archeologas V. Gordonas Childe'as plačiai naudojo terminą, norėdamas apibūdinti šį kompleksišką perėjimą. Mokslinėje literatūroje diskutuojama apie priežastis: klimato pokyčiai, demografinis spaudimas, technologijų pasiekimai, kultūrinis mainų poveikis ar socialinė strategija – visos šios priežastys galėjo veikti kartu arba atskirai priklausomai nuo regiono.

Neolito metu taip pat susiformavo nauji ekonomikos elementai: grūdai buvo saugomi ir jais buvo galima prekiauti. Dėl gero derliaus susidaręs produkcijos perteklius padėjo visuomenėms išgyventi blogais metais, skatino prekybą ir sudarė prielaidas valstybinių struktūrų ir sudėtingesnės socialinės organizacijos atsiradimui.