Antrasis didysis prabudimas buvo intensyvus protestantų religinis judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, susiklostęs maždaug XIX a. pirmoje pusėje (plačiau — nuo paskutinio XVIII a. dešimtmečio iki apie 1830–1840 metus). Jis skleidė atgimimo patirtis per masines atgimimo susirinkimus (angl. revival meetings), pamokslus ir keliaujančių (itinerantinių) pamokslininkų veiklą. Šis judėjimas ženkliai pakeitė religijos praktiką, parapijų struktūrą ir paskatino platų socialinių reformų bangą.

Kilmė ir būdai

Prabudimas prasidėjo ir įgavo pagreitį tokiuose regionuose kaip Niujorko valstija, Naujoji Anglija ir Vidurio Vakarai. Svarbūs elementai buvo lauko ir stovyklų susirinkimai (camp meetings), masinės konversijos patirtys, emocingi ir praktiniai pamokslai bei intensyvus asmeninės nuodėmės atpažinimas ir atgailos akcentas. Tokie renginiai, pvz., garsusis Cane Ridge susirinkimas 1801 m., suburdavo tūkstančius dalyvių ir skatino greitą tikinčiųjų skaičiaus augimą.

Lyderiai ir naujos bažnyčios

Judėjimui vadovavo ir jį formavo tokie asmenys kaip Charlesas Grandisonas Finney, Henry Wardas Beecheris, Lymanas Beecheris, Edwardas Everettas ir Josephas Smithas. Finney ypatingai žinomas dėl savo reorganizuotų revivalų Niujorke ir Čikagoje, akcentavusio asmeninį sprendimą dėl tikėjimo ir moralinį tobulėjimą. Antrojo prabudimo metu atsirado naujų religinės praktikos krypčių ir tikėjimo bendrijų: išaugo baptistų ir Metodistų bažnyčia, o taip pat pasirodė tokie judėjimai kaip mormonai, kuriuos įkūrė Josephas Smithas. Iš šio laikotarpio vėliau išsivystė ir Šventumo judėjimas, akcentavęs asmeninį šventumą ir dvasinį tobulėjimą.

Socialinės reformos

Antrasis didysis prabudimas neapsiribojo vien religine patirtimi — jis stipriai paskatino ir keletą socialinių judėjimų, siekusių pakeisti įstatymus bei visuomenės elgesį. Du pagrindiniai reformų frontai buvo:

  • Santūrumo judėjimas – kampanijos prieš alkoholio vartojimą, vėliau išaugusios į visuotinę temperancijos politiką ir vietinių bei nacionalinių draudimų iniciatyvas.
  • Abolicionizmas – judėjimas, reikalavęs vergijos panaikinimo. Abolicionistai skleidė idėjas per raštus, pamokslus ir politinę agitaciją: tokie autoriai kaip Harriet Beecher Stowe ir Williamas Lloydas Garrisonas platino anti-vergijos žinią per knygas, laikraščius bei draugijas.

Šių reformų įtaka buvo ir politinė: aktyvistai kūrė politines jėgas, tarp kurių – Laisvės partija, Laisvosios dirvos partija ir vėliau Respublikonų partiją (JAV), kurios padėjo formuoti nacionalinę politiką iki pilietinio karo.

Kitos pasekmės

Judėjimas sustiprino parapijų tinklus, išplėtė misijų darbą ir religinį švietimą (buvo įsteigtos mokyklos, kolegijos, moterų ir jaunimo organizacijos). Taip pat prabudimas paskatino moterų dalyvavimą religiniame ir reformų darbe: moterys tapo aktyviomis temperancijos, abolicionizmo ir moterų teisių šalininkėmis. Be to, išaugus religinei energijai, sustiprėjo ir Afrikos kilmės amerikiečių bažnytinės bendruomenės, kurios vėliau tapo svarbiu socialinio atsparumo centru.

Ilgalaikis paveldas

Antrasis didysis prabudimas pakeitė Amerikos religiją iš ceremoninės į labiau asmenišką ir aktyvistinę praktiką. Jo poveikis buvo ne tik dvasinis, bet ir politinis bei socialinis — jis prisidėjo prie XIX a. reformų lūžio, kuris galiausiai turėjo įtakos šalies raidai iki ir po Amerikos pilietinio karo. Daug naujų denominacijų, judėjimų ir institucijų, susiformavusių tuo metu, išliko svarbūs Amerikos religiniame ir visuomeniniame gyvenime dar ilgus dešimtmečius.