Aleksandras Hamiltonas (1755 m. sausio 11 d. - 1804 m. liepos 12 d.) - valstybės veikėjas, politikos teoretikas ir ekonomistas. Jis buvo vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų tėvų įkūrėjų. Hamiltonas buvo pirmasis Jungtinių Valstijų iždo sekretorius. Jis buvo žinomas dėl nacionalinio banko sukūrimo. Hamiltonas gimė Nevio saloje Karibuose, vėliau persikėlė į Niujorką. Prasidėjus Amerikos revoliuciniam karui, Hamiltonas tarnavo Kontinentinėje armijoje. Jis buvo artimas generolo Džordžo Vašingtono padėjėjas. Pasitraukęs iš kariuomenės jis įkūrė banką. Jis buvo vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos kūrėjų. Kartu su Džeimsu Madisonu ir Džonu Džėjumi jis parašė Federalistų dokumentus, kuriuose palaikė naująją Konstituciją.
Hamiltonas tapo iždo sekretoriumi vadovaujant Džordžui Vašingtonui. Jis padėjo sukurti Jungtinių Valstijų finansų sistemą. Hamiltonas rėmė nacionalinio banko steigimą ir valstybės skolos finansavimą. Federalistų partijos lyderis, jis buvo ilgametis Tomo Džefersono varžovas. 1804 m. žuvo dvikovoje su politiniu varžovu Aaronu Burru.
Šiandien Hamiltonas paprastai laikomas vienu svarbiausių pirmųjų lyderių. Hamiltono portretas pavaizduotas ant Jungtinių Valstijų dešimties dolerių banknoto.
Ankstyvoji jaunystė ir išsilavinimas. Aleksandras Hamiltonas gimė Karibų jūros regione ir kilęs iš sudėtingos šeimos situacijos: jo tėvas paliko šeimą, o motina anksti mirė, todėl jaunasis Hamiltonas sulaukė vietinės bendruomenės pagalbos ir mokytojų paramos. Jaunystėje jis išsiskyrė gabumais verslui ir raštui, todėl gavo galimybę išvykti į Niujorką, kur studijavo King's College (vėliau tapo Kolumbijos universitetu). Ten jis įsitraukė į politiką ir intelektualinį gyvenimą prieš prasidedant karui už nepriklausomybę.
Karinė tarnyba ir vaidmuo revoliucijoje. Prasidėjus Amerikos revoliuciniam karui, Hamiltonas įstojo į Kontinentinę armiją; pradžioje tarnavo artilerijoje, vėliau 1777 m. tapo vienu artimiausių generolo Džordžo Vašingtono padėjėjų – aide‑de‑camp. Šioje pozicijoje jis tvarkė svarbią korespondenciją, rengė strateginius raštus, atliko diplomatines misijas ir padėjo formuoti aukščiausiojo vado sprendimus. Vėliau, 1781 m., jis vėl stojo į mūšio linijas ir dalyvavo svarbiose kovose, įskaitant lemiamąjų Pajūrio kampanijų epizodus.
Teisinė ir politinė karjera po karo. Pasibaigus karo veiksmams, Hamiltonas žengė į teisės ir politikos lauką: praktikavo advokatūrą, prisidėjo prie komercinių ir finansinių institutų kūrimo (tarp jų – Bank of New York steigimo iniciatyvos) ir aktyviai dalyvavo debatuose dėl naujos valstybės formos. 1787 m. jis dalyvavo Konstitucijos rengimo diskusijose kaip Naujojo Jorko atstovas ir buvo vienas iš stipriausių rėmėjų stipraus federalinio valdymo. Kartu su Džeimsu Madisonu ir Džonu Džėjumi jis parašė Federalistų dokumentus, kuriuose aiškino ir gynė Konstitucijos idėjas – Hamiltonas pats parašė didžiąją dalį (51) iš viso 85 esė.
Finansiniai sprendimai kaip iždo sekretorius. Būdamas pirmuoju Jungtinių Valstijų iždo sekretoriumi (1789–1795), Hamiltonas sukūrė ilgalaikę finansinę programą, kurios esminiai elementai buvo:
- federacinės valstybės skolos pripažinimas ir jos finansavimas (funding at par),
- skolos perėmimas (assumption) – federalinė valdžia prisiėmė valstijų skolas,
- Pirmojo Jungtinių Valstijų banko steigimas (First Bank of the United States) 1791 m.,
- muitų ir akcizų politika, skirta skatinti pramonę ir užtikrinti valstybės pajamas (tarp jų – ginčytinas akcizo mokesčio ant viskio įvedimas),
- pinigų sistemos ir monetarinės institucijos kūrimo skatinimas (vėliau užfiksuota Monetų akte).
Politika, konfliktai ir skandalai. Hamiltonas tapo Federalistų partijos vedliu ir ilgainiui tapo ryškiausiu Džefersono bei Madisono politiniu oponentu. Jo orientacija į komerciją, stiprią centrą ir valstybės įsikišimą ekonomikoje stojo prieš agrarinę, decentralizuotą viziją, kurią gynė Džefersonas. 1790–1790‑ųjų pabaigoje Hamiltoną sudrumstė asmeninis skandalas – romanas su Maria Reynolds, vėliau paviešintas viešame dokumente (Reynolds Pamphlet), kuriame Hamiltonas prisipažino turėjęs neištekintą ryšį ir atskleidė finansinius sandorius, bandydamas paneigti kaltinimus dėl korupcijos. Šis įvykis smarkiai pakenkė jo reputacijai.
Asmeninis gyvenimas ir mirtis. Hamiltonas susituokė su Elizabeta Šulzon (Elizabeth Schuyler) ir turėjo keletą vaikų. Vienas iš jo sūnų, Philipas, mirė iki tėvo – taip pat dvikovoje 1801 m., o tai dar labiau paveikė Hamiltonų šeimą. 1804 m. Hamiltonas pateko į lemtingą konfliktą su Aaronu Burru; dvikova prie Weehawkeno baigėsi tuo, jog Hamiltonas buvo sunkiai sužeistas ir mirė 1804 m. liepos 12 d. Niujorke. Jis palaidotas prie Trinity Church Manhetene.
Paveldas ir įtaka. Hamiltonas vertinamas kaip vienas svarbiausių ankstyvųjų JAV institucijų formuotojų: jo idėjos apie viešąjį kreditą, nacionalinį banką, komercinę politiką ir stiprią federalinę valdžią ilgainiui formavo šalies finansinę struktūrą. Jo portretas matomas ant dešimties dolerių banknoto, o XX–XXI a. jis sulaukė naujo visuomeninio dėmesio, dalinai ir dėl kultūrinės atgaivos – muzikalo „Hamilton“ (suk. Lin‑Manuel Miranda), kuri padėjo populiarinti jo gyvenimą bei idėjas platesnei auditorijai. Istorikų vertinimai apie Hamiltoną įvairuoja: vieni jį giria kaip konkretų valstybės kūrėją ir praktinį reformatorių, kiti kritikuoja už elitinį požiūrį ir autoritetingas tendencijas.