Opijaus karai: Britanijos ir Prancūzijos karai su Čingų Kinija (1839–1860)

Opijaus karai (1839–1860): Britanijos ir Prancūzijos konfliktai su Čingų Kinija — pralaimėjimas, prekybos atvėrimas ir kolonizacijos pradžia, lemiami istorijos posūkiai.

Opijaus karai buvo du karai tarp Kinijos ir Vakarų šalių Čingų dinastijos laikais. Pirmasis vyko tarp Didžiosios Britanijos ir Kinijos ir truko nuo 1839 m. iki 1842 m. Antrasis vyko nuo 1856 iki 1860 m., jame dalyvavo ir Prancūzija.

Karai vyko ne tik dėl opijaus, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Jie taip pat buvo susiję su Kinijos atvėrimu Europos ir Amerikos prekybai ir kolonizacijai. Pralaimėjimas susilpnino Čingų dinastiją.

Opijus yra natūrali medžiaga, esanti opijinių aguonų sėklose. Opijus išgaunamas iš aguonų sėklų. Be to, kad jis vartojamas tiesiogiai, jis paverčiamas opiatais.

Priežastys ir kontekstas

XVIII–XIX a. Europos valstybės, ypač Didžioji Britanija, siekė prekiauti Kinijos produktais (arbata, porcelianas, šilkas). Dėl didelės Kinijos paklausos Britanijai kilo didžiulis prekybos deficitas, kurį britai sprendė eksportuodami iš Indijos užaugintą opijų kontrabandą. Opijaus importas sukėlė platesnes socialines ir ekonomines problemas Kinijoje: plataus masto priklausomybę, sidabro nutekėjimą iš šalies ir korupciją vietinės valdžios sluoksniuose.

1839 m. imperijos pareigūnas Lin Zexu (Lin Tse‑hsu) Cantone ėmėsi griežtos antiopijaus kampanijos: konfiskavo ir sunaikino didelius kiekius opijaus, areštavo prekybininkus ir blokuodavo užsienio prekeivių veiklą. Šie veiksmai tapo iškart provokacija britų valdžiai ir prekeiviams, o tai ir privertė Didžiąją Britaniją imtis karinių veiksmų.

Pagrindiniai įvykiai ir mūšiai

• Pirmasis opijaus karas (1839–1842): prasidėjo po Lin Zexu veiksmų Cantone. Britai panaudojo savo jūrų pajėgas, surengė pajėgas prie Guangdongo ir kitų uostų, užėmė keliąsias teritorijas ir priverstinai verčiausi derybas. Konfliktas baigėsi Kinijos pralaimėjimu.
• Taikos sutartis (Nankinas, 1842 m.): pirmoji reikšminga taika — Nankino sutartis (Treaty of Nanking) — pripažino pralaimėjimą, numatė dideles reparacijas Didžiajai Britanijai, atidarymą penkių uostų užsienio prekybai (Canton/Guangzhou, Amoy/Xiamen, Fuzhou, Ningbo, Shanghai) ir Honkongo salos perdavimą Britanijai. Sutartis neatšaukė opijaus visiškai, tačiau sudarė teisinius ekonominius prielaidas Vakarų įtakai.
• Antrasis opijaus karas (1856–1860): žinomas ir kaip Arrow karas. Jį paskatino incidentai, pavyzdžiui, laivo "Arrow" areštas ir konfliktai dėl kinų teisių bei britų ir prancūzų misijų apsaugos, taip pat Prancūzijos įsitraukimas dėl misijonieriaus nužudymo. Jungtinės britų ir prancūzų pajėgos puolė Pekiną, o 1860 m. įvyko smarkus įsiveržimas į Kinijos šiaurines sritis ir žymi vasarvietės (Yuanmingyuan, Senųjų vasaros sodų) suniokojimas bei padegimas.
• Tianjino (Tianjin) sutartys 1858 m. ir Pekino konvencija 1860 m.: šios sutartys dar labiau atvėrė Kiniją užsienio prekybai, leido diplomatines legacijas Pekine, suteikė teisę krikščionių misijoms veikti, legalizavo opijaus prekybą ir padidino reparacijas bei teritorines nuolaidas (tarp jų – papildomos Kinijos teritorijos perdavimas ar patvirtinimas Didžiajai Britanijai).

Poveikis Kinijai ir pasauliui

Opijaus karai turėjo ilgalaikių pasekmių:

• Politinis ir suvereniteto smukimas: Čingų dinastijos autoritetas buvo susilpnintas, o priverstiniai susitarimai atvėrė kelią kitų Vakarų galių ir Japonijos įtakai Kinijoje.
• Ekonominės pasekmės: Kinija buvo priversta mokėti dideles reparacijas, atidaryti uostus ir sutelkti prekybą pagal tarptautines sąlygas, kas pakeitė vietinę ekonomiką ir tarptautinę prekybą.
• Socialinės ir kultūrinės žaizdos: opijaus plitimas ir pralaimėjimai skatino socialinę krizę, didino nepasitenkinimą ir prisidėjo prie plataus masto sukilimų, tarp jų Taipingų maišto (1850–1864) intensyvumo ir sunkumų sprendime.
• Tarptautinė teisė ir eksraterritorijos praktika: po sutartijų užsienio piliečiams dažnai suteikta išimtinė teisinė apsauga (ekstrateritorija), kas tolimesnėje perspektyvoje keitė diplomatinius ir teisinius santykius tarp Kinijos ir Vakarų.

Opijaus vaidmuo ir techninis kontekstas

Opijus yra natūrali medžiaga, gauta iš opijinių aguonų sėklų, ir buvo pagrindinis nesąžiningos prekybos objektas. Jis vartojamas tiesiogiai arba paverčiamas į opiatus (morfinas, heroinas – vėlesniais laikais). Opijaus prekyba ir priklausomybė kėlė didžiulę socialinę naštą Kinijos visuomenei ir buvo viena iš tiesioginių priežasčių, paskatinusių Vakarų karinę intervenciją.

Istorinė reikšmė

Opijaus karai žymi pagrindinį posūkį Kinijos santykiuose su Vakarais: jie pradėjo vadinamąjį „gėdos amžių“ arba „humiliacijos amžių“ (angl. Century of Humiliation), kai Kinija prarado dalį savo suvereniteto ir buvo priversta pritarti nelygiesiems tarptautiniams santykiams. Šie įvykiai turėjo įtakos ir vėlesnėms reformoms bei modernizacijos bandymams (pvz., „savigynos stiprinimo“ judėjimui), taip pat paskatino stiprėjantį nacionalizmo ir revoliucinių nuotaikų augimą XIX–XX a.

Santrauka

Opijaus karai neapsiribojo vien moraliniais ar narkotikų klausimais: jie buvo platesnės geopolitinės ir ekonominės eilės reiškinys — Vakarų siekis atverti Kiniją prekybai ir įtvirtinti savo įtaką. Pralaimėjimai ir priverstiniai susitarimai smarkiai pakeitė Kinijos padėtį pasaulyje ir ilgą laiką formavo santykius tarp Rytų ir Vakarų.

Paieška pagal raidę