Opijaus karai
Opijaus karai buvo du karai tarp Kinijos ir Vakarų šalių Čingų dinastijos laikais. Pirmasis vyko tarp Didžiosios Britanijos ir Kinijos ir truko nuo 1839 m. iki 1842 m. Antrasis vyko nuo 1856 iki 1860 m., jame dalyvavo ir Prancūzija.
Karai vyko ne tik dėl opijaus, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Jie taip pat buvo susiję su Kinijos atvėrimu Europos ir Amerikos prekybai ir kolonizacijai. Pralaimėjimas susilpnino Čingų dinastiją.
Opijus yra natūrali medžiaga, esanti opijinių aguonų sėklose. Opijus išgaunamas iš aguonų sėklų. Be to, kad jis vartojamas tiesiogiai, jis paverčiamas opiatais.
Prekybos opiumu pradžia
Britų pirkliai pradėjo pardavinėti opiumą į Kiniją. Tuo metu opiumas buvo auginamas Indijoje, o ne Kinijoje. Tradicinėje kinų medicinoje opiumas buvo vartojamas ilgą laiką iki britų atvykimo, dažniausiai ligoms gydyti. Tačiau opiumas taip pat gali būti vartojamas kaip psichoaktyvus narkotikas, keičiantis vartotojo būseną. Opijus taip pat yra priklausomybę sukeliantis narkotikas.
Britams pradėjus importuoti didelius kiekius šio narkotiko, kinai pradėjo vartoti opiumą dėl jo protą keičiančio poveikio. Vis daugiau žmonių tapo priklausomi nuo opijaus. Taigi britai galėjo eksportuoti vis daugiau opijaus. Pardavinėdami šį narkotiką britai pamažu pradėjo uždirbti daugiau pinigų iš eksporto į Kiniją, nei išleisdavo importuodami kiniškas prekes. Britų opijaus eksportas į Kiniją labai išaugo. Nuo maždaug 15 tonų 1730 m. iki 75 tonų 1773 m. Opiumas buvo gabenamas "skryniose". Kiekvienoje skrynioje buvo 67 kilogramai (140 svarų) opijaus.
Pirmasis opiumo karas
XIX a. pradžioje britų pirkliai pradėjo vežti opiumą į Kiniją mainais už kiniškos arbatos atgabenimą į Didžiąją Britaniją. 1839 m. Kinija pareiškė, kad britai negali įvežti opijaus į savo šalį, todėl britai nesakė Kinijai apie atvežtą opijų. Kinijos pareigūnai Kantone, pietų Kinijos dalyje, kuri dabar vadinasi Guangdžou, rado daug opiumo ir jį sunaikino. Britai dėl to sunerimo ir 1840 m. pasiuntė ginkluotus laivus pulti Kinijos miestų palei pakrantę. Kinija neturėjo ginklų apsiginti, todėl karą pralaimėjo.
Kinija buvo priversta pasirašyti Nankino ir Bogės sutartis. Tai privertė Kiniją atverti kai kuriuos savo uostus prekybai ne tik su Didžiąja Britanija, bet ir su Vakarų šalimis. Britai Kinijoje taip pat gavo eksteritorialumo teisę, t. y. kai jie buvo kaltinami nusikaltimais, juos galėjo teisti ne Kinijos, o savo šalies pareigūnai. Galiausiai Kinija turėjo atsisakyti Honkongo salos, kuri tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Britanija neturėjo nieko, ką galėtų atiduoti mainais, todėl šios sutartys tapo pirmosiomis iš vadinamųjų "nelygiųjų sutarčių". Netrukus panašias sutartis su Kinija pasirašė ir kitos Vakarų šalys.
Antrasis opiumo karas
Antrasis opiumo karas Kinijoje taip pat buvo vadinamas strėlių karu arba anglo-prancūzų karu. Šiame kare, prasidėjusiame, kai kinai Guangdžou uoste užgrobė vieną iš britų laivų, vadinamą "Strėlė", didelį vaidmenį atliko ir prancūzų kariai. Didžioji Britanija ir Prancūzija kartu su Rusijos ir JAV kariais puolė daugiau Kinijos miestų. Tarp jų buvo 1857 m. Kantono mūšis, o 1860 m. iki pamatų sudegė Pekino senieji vasaros rūmai (Yuanmingyuan). Šio karo pabaigoje kinai turėjo pasirašyti daugiau "nelygių sutarčių". Tarp jų buvo ir tai, kad opiumas Kinijoje bus legalus, kad visi jų uostai bus atverti prekybai ir kad britams bus atiduota dalis Kaulono pusiasalio, kuris tapo Honkongo kolonijos dalimi.
1898 m., po Pirmojo Kinijos-Japonijos karo, Didžioji Britanija perėmė Naujųjų teritorijų kontrolę pagal 99 metų nuomos sutartį. Pasibaigus 99 metams, ji grąžins Kinijai visą Honkongo koloniją, įskaitant nuomojamą žemę. Tai įvyko 1997 m. liepos 1 d. Honkongas tapo pirmuoju iš dviejų Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių regionų.
