Uhudo mūšis (625 m.) – Medinos ir Mekos kovos prie Uhudo kalno
Uhudo mūšis (625 m.) – detali Medinos ir Mekos kovos prie Uhudo kalno apžvalga: istorija, taktika, dalyvavę ir ilgalaikės pasekmės.
Uhudo mūšis (arab. غزوة) įvyko 625 m. kovo 23 d. (pagal islamo kalendorių - šavvalio 3 d.) prie Uhudo kalno, dabartinės Saudo Arabijos šiaurės vakaruose. Jis įvyko tarp musulmonų Medinos bendruomenės pajėgų, vadovaujamų Mahometo, ir Abu Sufjano vadovaujamų pajėgų iš Mekos - miesto, iš kurio daugelis musulmonų anksčiau emigravo (hidžra). Uhudo mūšis buvo antrasis mekiečių ir musulmonų karinis susidūrimas po 624 m. Badro mūšio, kuriame nedidelė musulmonų kariuomenė nugalėjo didesnę mekiečių kariuomenę.
Musulmonams šis mūšis buvo didelė nesėkmė.
Fonas
Po Badro mūšio (624 m.) mekiečiai siekė atkeršyti ir susigrąžinti prestižą tarp arabų klanų. Mekos vadovai – tarp jų Abu Sufyanas – surinko didesnę pajėgą ir ėmė ruoštis puolimui prieš Mediną. Medinos musulmonai, nors ir turėjo ankstesnę pergalę, buvo mažesni skaičiumi ir iš dalies menkai ginkluoti; jų tikslas buvo ginti bendruomenę ir parodyti sukalbėjimą su praeities grėsmėmis.
Vadovybė ir pajėgos
Musulmonų pusėje kariuomenę vadovavo Mahometas. Tradiciniai šaltiniai nurodo, kad musulmonų pajėgos siekė apie 700–1 000 vyrų. Mekiečių pajėgas vadovavo Abu Sufyanas; joms priskaičiuojama keli tūkstančiai kovotojų, taip pat raitelis ir kavalerija, kuri vėliau vaidino lemiamą vaidmenį mūšio eiga.
Mūšio eiga
Prie Uhudo kalno musulmonai užėmė tvirtą poziciją. Mahometas paskyrė grupę lankininkų apsaugoti kalno šoninę sritį ir užkirsti kelią mekiečių raiteliams, suteikdamas jiems įsakymą nesitraukti iš savo posto. Iš pradžių mūšio eiga klostėsi palankiai musulmonams: jie sėkmingai atlaikė priešininkų puolimą ir netgi privertė mekiečius trauktis.
Tačiau tuomet įvyko lemiamas pavojus – didžioji dalis lankininkų, pasidavę grobimo vilionėms, paliko savo pozicijas, manydami, kad mūšis jau laimėtas. Tuomet mekiečių raitelių vadas, veiksmingai išnaudojo spragą ir apsivertė per užnugarį – šis flanko smūgis pakeitė kovos eigą ir privertė musulmonų pėstininkus susidurti su puolimu iš dviejų pusių.
Nesėkmės priežastys
- Takos vietos praradimas: lankininkų išėjimas iš užimtų pozicijų atvėrė kelią flankiniam mekiečių smūgiui.
- Duomenų ir koordinacijos stoka: tiek taktiniai sprendimai, tiek komunikacija mūšio metu pasirodė silpnesni nei buvo reikalinga greitai besikeičiančioje padėtyje.
- Pradinis pervertinimas: kai kurie kovotojai manydami, kad pergalė jau aiški, neatlaikė disciplinos.
Žuvusių skaičius ir svarbūs faktai
Tradiciniai islamo šaltiniai mini, kad musulmonų netektis buvo reikšminga: žuvo daug karių, tarp jų ir Mahometo artimas giminaitis bei didvyris Hamza ibn Abd al-Muttalib, kurio žūtis buvo didelis smūgis bendruomenei. Taip pat buvo daug sužeistųjų. Mekiečiai patyrė nuostolių, tačiau jų aukų skaičius tradiciškai nurodomas mažesnis nei musulmonų.
Pasekmės ir reikšmė
Nors Uhudo mūšis buvo taktinis pralaimėjimas musulmonams, jis netapo lemtingu jų egzistencijai: Medina išliko musulmonų kontrole, o pats įvykis paskatino didesnį disciplinos ir vidaus organizacijos stiprinimą. Mūšis parodė, kiek svarbi yra taktinė disciplina ir lyderių nurodymų laikymasis. Vėlesniais metais konflikto eiga tarp Mekos ir Medinos tęsėsi, kol pagaliau politinės ir karinės aplinkybės lėmė platesnius pokyčius Arabijos pusiasalio rėžime.
Šaltiniai ir istorinis vertinimas
Informacija apie Uhudo mūšį gaunama daugiausia iš ankstyvųjų islamo istorikų ir kronikininkų (pvz., Ibn Ishaq, al-Tabari) bei pranašo pranešimų (hadisų) tradicijų. Skaičiai ir smulkios detalės gali skirtis priklausomai nuo šaltinio, todėl istorikai vertina tiek religinę tradiciją, tiek archeologinius ir kritinius tekstinius tyrimus, bandydami rekonstruoti mūšio eigą.
Uhudo mūšis išlieka reikšminga studijų tema — tiek religiniams, tiek istoriniams tyrimams — kaip pavyzdys, kaip disciplinos stoka ir taktinės klaidos gali pakeisti kovos baigtį, net kai pradžioje viena pusė turi pranašumą.
Fonas
Mahometas skelbė islamo religiją Mekoje 613-622 m. Jis pritraukė nedidelę pasekėjų bendruomenę, tačiau susidūrė ir su Meką valdžiusio kurajšų klano, kuriam priklausė ir pats Mahometas, pasipriešinimu. Po ilgų persekiojimo metų 622 m. musulmonai pabėgo iš Mekos ir įsikūrė Medinoje (anksčiau vadintoje Jatribu). Jie laikė save kariaujančiais su Meka ir puldinėjo Mekos karavanus, kuriuose buvo likę musulmonų daiktų. Mekos gyventojai pasiuntė nedidelę kariuomenę, kad nubaustų musulmonus ir sustabdytų jų plėšikavimus. 624 m. Badro mūšyje nedidelės musulmonų pajėgos nugalėjo daug didesnę mekiečių armiją.
Daugelis musulmonų šią pergalę laikė įrodymu, kad Dievas (arab. Alachas) jiems buvo palankus, ir tikėjo, kad tokios pergalės jiems bus užtikrintos ir ateityje.
Mūšis
Kuraišų kariai susitiko su musulmonais prie Uhudo. Musulmonai buvo užpulti iš nugaros ir pralaimėjo mūšį.
Klausimai ir atsakymai
K: Kada vyko Uhudo mūšis?
A: Uhudo mūšis įvyko 625 m. kovo 23 d.
K: Kur vyko Uhudo mūšis?
A: Uhudo mūšis vyko prie Uhudo kalno, kuris dabar yra Saudo Arabijos šiaurės vakaruose.
K: Kas vadovavo Medinos musulmonų bendruomenei Uhudo mūšyje?
A: Medinos musulmonų bendruomenei Uhudo mūšyje vadovavo Mahometas.
K: Kas vadovavo Mekos pajėgoms Uhudo mūšyje?
A: Mekos pajėgoms Uhudo mūšyje vadovavo Abu Sufjanas.
K: Iš kurio miesto prieš Uhudo mūšį daugelis musulmonų anksčiau emigravo (hidžra)?
A: Prieš Uhudo mūšį daugelis musulmonų buvo emigravę (hidžra) iš Mekos.
K: Ar Uhudo mūšis buvo pirmasis karinis Mekos gyventojų ir musulmonų susidūrimas?
Atsakymas: Ne, Uhudo mūšis buvo antrasis mekkiečių ir musulmonų karinis susidūrimas. Pirmasis buvo Badro mūšis 624 m., kuriame nedidelė musulmonų armija nugalėjo didesnę mekiečių armiją.
Klausimas: Koks buvo Uhudo mūšio rezultatas musulmonams?
A: Uhudo mūšis buvo didelė musulmonų nesėkmė.
Ieškoti