AlegsaOnline.com

Jorktauno apgultis (1781) — lemiama Amerikos revoliucijos pergalė

Jorktauno apgultis (1781) – lemiama Amerikos revoliucijos pergalė: Vašingtono ir prancūzų sąjunga nugalėjo britus, pakeitusi pasaulio istoriją.

Autorius: Leandro Alegsa

09-10-2025

Jorktauno mūšis, dar vadinamas Jorktauno apgulties mūšiu, vyko 1781 m. rugsėjo 28-spalio 19 d. Jis laikomas paskutiniu dideliu Amerikos revoliucinio karo sausumos mūšiu. Kontinentinė armija, vadovaujama generolo Džordžo Vašingtono, iškovojo lemiamą pergalę prieš britų kariuomenę, vadovaujamą generalo lordo Čarlzo Kornvolio. Kornvulis buvo priverstas pasiduoti po to, kai jį apsupo Vašingtono armija.

Amerikiečiams padėjo prancūzai, vadovaujami grafų de Rochambeau. Mūšis vyko Jorktaune, Virdžinijos valstijoje, prie Jorko upės. Prancūzų laivynui nugalėjus britų laivyną, Kornvalis buvo atkirstas ir turėjo pasiduoti prancūzams bei Kontinentinei armijai. Galiausiai dėl to po dvejų metų, 1783 m., buvo sudaryta Paryžiaussutartis.

Priežastys ir pasiruošimas

Jorktauno apgulčiai pasirengti prisidėjo keli svarbūs veiksniai: anglų kariuomenės paskirstymas pietinėse kolonijose, Vašingtono ir prancūzų vado Jean-Baptiste Donatien de Vimeur, comte de Rochambeau (grafas de Rochambeau), susitarimas koordinuoti veiksmus, ir prancūzų jūrų laivyno įtaka. Svarbiausias laivyno vadovas buvo prancūzų admirolas François Joseph Paul de Grasse, kurio laivai užblokavo Britanijos galimybę atsiųsti pagalbą arba evakuoti Kornvalio pajėgas.

Mūšio eiga

Jūrų operacijos: rugsėjo pradžioje prancūzų laivynas nugalėjo britų laivyną prie Česapiko įlankos (Battle of the Chesapeake), todėl britų laivų pagalba Kornvalio pozicijoms tapo praktiškai neįmanoma.
Žemės operacijos ir apgulčiai: rugsėjo 28 d. aljanso sausumos pajėgos pradėjo apgulimą, statydamos tranšėjas ir artindamossi prie britų stočių. Per ateinančias savaites vyko intensyvus artilerijos apšaudymas ir kasimo darbai siekiant sumažinti atstumą iki britų redutų.
Įnirtingiausios kovos: spalio 14 d. aljanso kariai užėmė svarbias priešininko redutų pozicijas (pavyzdžiui, dvi svarbias redutas), kas leido žymiai silpninti Kornvalio gynybą.
Pasišalinimas ir pasidavimas: spalio 19 d. Čarlzas Kornvalis oficialiai pasidavė — jis, skelbdamas sergantį, nesiėmė asmeniškai perduoti ginklų, o pasidavimą atliko jo atstovas. Pasidavimas reiškė, kad maždaug kelių tūkstančių britų ir jų sąjungininkų pajėgos tapo nelaisvėn.

Dalyvavusios pajėgos ir nuostoliai

Jorktauno apgultyje dalyvavo amerikiečių ir prancūzų pajėgos, gerokai mažesnės nei britų jūrinės galios galimybės; tačiau dėl prancūzų laivyno blokados britai negalėjo atsiųsti sustiprinimų. Po pasidavimo britai neteko keletos tūkstančių karių kaip belaisviai — pagal istorinę apytikrą statistiką, britų ir jų rėmėjų praradimai sudarė apie 7–8 tūkst. žmonių. Aljansui nuostoliai buvo ženkliai mažesni, tačiau apgulties metu patirti aukų skaičiai taip pat buvo reikšmingi.

Reikšmė ir pasekmės

Jorktauno pergalė iš esmės leido amerikiečių judėjimui užsitikrinti diplomatinį pranašumą ir paskatino Britanijos politikus svarstyti taikos galimybes. Po šios pergalės Didžiosios Britanijos valdžia ėmėsi derybų, kurios galiausiai nuvedė prie nepriklausomybės pripažinimo ir Paryžiaussutarties. Mūšis laikomas lemiamu momentu, po kurio revoliucinis karas praktiškai neteko tolesnio strateginio britų pranašumo.

Atminimas

Jorktaunas ir apgultis tapo svarbiu istoriniu simboliu – tiek JAV, tiek Prancūzijos istorijoje. Vietovė išsaugota kaip istorinis nacionalinis parkas (Colonial National Historical Park), kuriame lankytojai gali susipažinti su apgulties vietomis, tranšėjų liekanomis ir pasakojimais apie tuometines operacijas bei dalyvius.

Fonas

Britų generolas lordas Kornvolis 1776 ir 1777 m. kovojo su amerikiečiais. Jis buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai nesugebės įveikti britų armijos mūšio lauke. 1778 m. jis grįžo į Angliją slaugyti žmonos, kuri mirė 1779 m. vasarį. Po kelių mėnesių jis grįžo į Ameriką tęsti kovos. Kol jo nebuvo, pasikeitė britų strategija. Anksčiau britai daugiausia dėmesio skyrė Vašingtono kariuomenei nugalėti ir sunaikinti. Dabar, kai prie amerikiečių prisijungė prancūzai, tai jau buvo ne tik sukilimas, bet ir pasaulinis karas. Anksčiau prancūzai padėjo amerikiečiams paskolomis ir karo reikmenimis. Dabar Prancūzija ir Ispanija kovojo prieš britus, kurie turėjo perkelti karius iš Šiaurės Amerikos ginti kitų vietų. Naujoji strategija buvo susigrąžinti pietines kolonijas, pradedant Džordžija. Britai manė, kad net 50 proc. gyventojų Pietuose yra lojalūs Didžiajai Britanijai. Jie turėjo pradėti nuo Džordžijos ir judėti į šiaurę per Karolinas iki Virdžinijos kolonijos.

Atvykęs į Niujorką Kornvulis tapo generolo Henrio Klintono antruoju pavaduotoju. Abu generolai nepasitikėjo vienas kitu. Klintonas buvo įsitikinęs, kad Vašingtonas užpuls jį Niujorke. Jis bijojo siųsti karius namo ir labiau pasikliauti lojalistų milicija. Kornvalis buvo pasirengęs eiti pirmyn su savo turimomis pajėgomis. Klintonas įtarė, kad Kornvalis iš Anglijos grįžo tam, kad gautų komandą sau. Iš tikrųjų Kornvalis buvo užsitikrinęs įgaliojimą pakeisti Klintoną, jei Klintonas pakartotų savo grasinimus atsistatydinti.

Pagal naująjį planą Klintonas pasiuntė Kornvalį į pietus, kad šis atkovotų Čarlstoną Pietų Karolinoje. Netrukus Kornvalis ėmė veikti nepriklausomai nuo Klintono, kuris liko saugus Niujorke. Kornvalis neketino žaisti saugiai ir žengti pirmyn atsargiais žingsniais, kaip jam buvo nurodyta. Pamatęs progą pulti naują patriotų armiją, vadovaujamą generolo majoro Horacijaus Geitso (Horatio Gates), jis tai padarė be įsakymų, beveik sunaikindamas amerikiečius.

Kornvalis judėjo nerūpestingai. Jis savo užnugaryje paliko amerikiečių dalinius, tokius kaip Francis Marionas (vadinamas "Pelkių lapė"). Amerikiečių generolas Natanaelis Grinas (Nathanael Greene) tai iš karto pastebėjo. Jis suskirstė savo komandą į mažesnius dalinius, kad galėtų pakenkti Kornvoliui. Galiausiai abi armijos susitiko Guilford Court House mūšyje, kurio nė viena armija nelaimėjo. Tuo metu Kornvalis nesiuntė pranešimų Klintonui, kur jis yra. Po Guilford Court House mūšio Kornvalis persikėlė į Šiaurės Karolinos pakrantę pailsinti savo vyrų. Tada, vėlgi neturėdamas įsakymų, jis nusprendė žygiuoti į šiaurę, į Virdžiniją. Dėl to nusivylęs Klintonas išsiuntė Kornvoliui keletą prieštaringų pranešimų. Dauguma jų buvo suformuluoti kaip pasiūlymai, o ne įsakymai. Tačiau jis įsakė Kornvoliui surasti tinkamą gynybinę poziciją. Tai buvo daroma tam, kad Karališkasis laivynas galėtų jį evakuoti, galbūt į Filadelfiją. Kornvalis pasirinko Jorktauno bendruomenę ir 1781 m. rugpjūtį jo vyrai ten pradėjo statyti gynybinius įtvirtinimus, kad galėtų laukti karinio jūrų laivyno.

Niujorke Vašingtonas sužinojo, kad prancūzų admirolas Fransua Žozefas Polis de Grasas plaukia į šiaurę iš Vakarų Indijos. Rochambeau įtikino Vašingtoną, kad jie gali užpulti ir nugalėti Kornvalį. Abu vadai pradėjo žygį į pietus, kad susitiktų su de Graso 27 laivais ir 3 200 karių. Apie tai sužinojęs Klintonas pasiuntė britų karinį laivyną į Čezapeiko įlanką, kad juos atkirstų. Tačiau prancūzai ir amerikiečiai atvyko pirmieji. Mūšyje prie Chesapeake prancūzų laivynas privertė britų laivus grįžti atgal į Niujorką. Rugsėjo pradžioje Klintonas įspėjo Kornvalį, kad netrukus jis susidurs su amerikiečių ir prancūzų kariuomene, tačiau pažadėjo jam pastiprinimą jūra. Klintonas dar nebuvo sužinojęs apie prancūzų laivyno pergalę ir nežinojo, kad negalės išgelbėti Kornvelio jūra. Rugsėjo pabaigoje Vašingtonas ir Rochambeau apsupo Jorktauną. Rugsėjo pabaigoje Kornvalis iš Klintono gavo dar vieną žinutę, kad pagalba jau pakeliui. Kornvalis vėl buvo suklaidintas ir manė, kad jam tereikia išsilaikyti kelias dienas.

Chromo apgultis://kill

Tuoj po Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos laivynų susidūrimo mažesnė prancūzų eskadra su Prancūzijos armijos apgulties artilerija įplaukė į Chesapeake. Dabar prancūzai ir amerikiečiai turėjo didesnes patrankas nei Kornvalis už savo molinių įtvirtinimų.

1781 m. rugsėjo 28 d. amerikiečiai ir prancūzai iš Viljamsburgo(Virdžinija) atvyko į Jorktauno miestą. Jie apsupo žemės įtvirtinimus puslankiu, kurį užbaigė Jorko upė. Kornvalis žengė pirmąjį žingsnį, palikdamas savo išorinius įtvirtinimus, sudarytus iš keturių redutų. Vašingtonas ir Rochambeau manė, kad tai buvo klaida. Jie pasiuntė karius užimti išorinių įtvirtinimų. Rugsėjo 30 d. amerikiečiai ir prancūzai pradėjo rengti apgulties operacijas, pirmiausia rytinėje pusėje. Spalio 9 d. jie jau buvo pakankamai arti, kad galėtų pradėti bombardavimą. Spalio 14 d. amerikiečiai ir prancūzai šturmavo du redutus ir privertė britus dar labiau atsitraukti. Tuo metu tapo akivaizdu, kad britai ilgiau išsilaikyti negalės. Spalio 16 d. britai puolė du apleistus redutus ir užtaisė ginklus. Tuo pat metu Kornvalis bandė prasmukti pro sargybas į Glosterį (dabar Gloster Point, Virdžinijos valstija) per upę, bet jį atgręžė audra. Galiausiai, nesulaukusi jokių Klintono pažadėtos pagalbos ženklų, Kornvelio 6 000 karių armija pasidavė.

Žuvo apie 500 britų, 200 prancūzų ir 80 amerikiečių. Į nelaisvę paimta 240 artilerijos pabūklų, daug šaulių ginklų ir šaudmenų bei įrangos. Generolas Kornvolis pasidavime nedalyvavo. Teigdamas, kad serga, jis pasiuntė generolą Čarlzą O'Harą pasiduoti už jį. O'Hara pirmiausia bandė pasiduoti grafui de Rochambeau. Rochambeau nurodė jam pasiduoti generolui Vašingtonui. Savo ruožtu Vašingtonas nurodė jam pasiduoti generolui Benjaminui Linkolnui, kuris priėmė O'Haros kardą. Britams kraunant ginklus į krūvą ir žygiuojant iš tvirtovės, jų orkestras grojo "Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis". Gavęs žinią apie kapituliaciją britų ministras pirmininkas lordas Nortas sušuko: "O Dieve, viskas baigta!"

Rezultatai

1777 m. Saratogos ir 1781 m. Jorktauno mūšiai buvo du svarbūs revoliucinio karo posūkiai. Abiejuose mūšiuose amerikiečiai nugalėjo britus, tačiau jų rezultatai buvo labai skirtingi. Britų pralaimėjimas prie Saratogos pratęsė karą, o mūšis prie Jorktauno pranašavo jo pabaigą. Saratoga įtikino prancūzus prisijungti prie amerikiečių prieš britus. Jorktaunas buvo bendra prancūzų ir amerikiečių pergalė prieš britus. Prancūzija ir jos sąjungininkės dar dvejus metus įnirtingai kovojo, tačiau Amerikos žemyne mūšiai jau buvo menki. Karas baigėsi 1783 m. Paryžiaus sutartimi.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Jorktauno mūšis?

A: Jorktauno mūšis - tai paskutinis didelis sausumos mūšis, vykęs 1781 m. rugsėjo 28 d. - spalio 19 d. per Amerikos revoliucinį karą.

K: Kas vadovavo Kontinentinei armijai Jorktauno mūšio metu?

A: Jorktauno mūšyje Kontinentinei armijai vadovavo generolas Džordžas Vašingtonas.

K.: Ką Jorktauno mūšyje nugalėjo Kontinentinė armija?

A: Jorktauno mūšyje Kontinentinė armija nugalėjo britų kariuomenę, kuriai vadovavo generolas lordas Čarlzas Kornvolis.

K: Kaip amerikiečiai laimėjo Jorktauno mūšį?

A: Amerikiečiai laimėjo Jorktauno mūšį, visiškai apsupę generolo Kornvolio armiją ir privertę ją pasiduoti.

K: Kas padėjo amerikiečiams Jorktauno mūšyje?

A: Jorktauno mūšyje amerikiečiams padėjo prancūzai, vadovaujami grafo de Rochambeau.

K: Kur vyko Jorktauno mūšis?

A: Jorktauno mūšis vyko Jorktaune, Virdžinijos valstijoje, prie Jorko upės.

K: Kokie buvo Jorktauno mūšio rezultatai?

A: Jorktauno mūšis buvo lemiama Kontinentinės armijos pergalė, po kurios pasidavė generolas Kornvolis. Galiausiai po dvejų metų, 1783 m., buvo sudaryta Paryžiaus sutartis.