Jorktauno mūšis (1781 m.)

Fonas

Britų generolas lordas Kornvolis 1776 ir 1777 m. kovojo su amerikiečiais. Jis buvo įsitikinęs, kad amerikiečiai nesugebės įveikti britų armijos mūšio lauke. 1778 m. jis grįžo į Angliją slaugyti žmonos, kuri mirė 1779 m. vasarį. Po kelių mėnesių jis grįžo į Ameriką tęsti kovos. Kol jo nebuvo, pasikeitė britų strategija. Anksčiau britai daugiausia dėmesio skyrė Vašingtono kariuomenei nugalėti ir sunaikinti. Dabar, kai prie amerikiečių prisijungė prancūzai, tai jau buvo ne tik sukilimas, bet ir pasaulinis karas. Anksčiau prancūzai padėjo amerikiečiams paskolomis ir karo reikmenimis. Dabar Prancūzija ir Ispanija kovojo prieš britus, kurie turėjo perkelti karius iš Šiaurės Amerikos ginti kitų vietų. Naujoji strategija buvo susigrąžinti pietines kolonijas, pradedant Džordžija. Britai manė, kad net 50 proc. gyventojų Pietuose yra lojalūs Didžiajai Britanijai. Jie turėjo pradėti nuo Džordžijos ir judėti į šiaurę per Karolinas iki Virdžinijos kolonijos.

Atvykęs į Niujorką Kornvulis tapo generolo Henrio Klintono antruoju pavaduotoju. Abu generolai nepasitikėjo vienas kitu. Klintonas buvo įsitikinęs, kad Vašingtonas užpuls jį Niujorke. Jis bijojo siųsti karius namo ir labiau pasikliauti lojalistų milicija. Kornvalis buvo pasirengęs eiti pirmyn su savo turimomis pajėgomis. Klintonas įtarė, kad Kornvalis iš Anglijos grįžo tam, kad gautų komandą sau. Iš tikrųjų Kornvalis buvo užsitikrinęs įgaliojimą pakeisti Klintoną, jei Klintonas pakartotų savo grasinimus atsistatydinti.

Pagal naująjį planą Klintonas pasiuntė Kornvalį į pietus, kad šis atkovotų Čarlstoną Pietų Karolinoje. Netrukus Kornvalis ėmė veikti nepriklausomai nuo Klintono, kuris liko saugus Niujorke. Kornvalis neketino žaisti saugiai ir žengti pirmyn atsargiais žingsniais, kaip jam buvo nurodyta. Pamatęs progą pulti naują patriotų armiją, vadovaujamą generolo majoro Horacijaus Geitso (Horatio Gates), jis tai padarė be įsakymų, beveik sunaikindamas amerikiečius.

Kornvalis judėjo nerūpestingai. Jis savo užnugaryje paliko amerikiečių dalinius, tokius kaip Francis Marionas (vadinamas "Pelkių lapė"). Amerikiečių generolas Natanaelis Grinas (Nathanael Greene) tai iš karto pastebėjo. Jis suskirstė savo komandą į mažesnius dalinius, kad galėtų pakenkti Kornvoliui. Galiausiai abi armijos susitiko Guilford Court House mūšyje, kurio nė viena armija nelaimėjo. Tuo metu Kornvalis nesiuntė pranešimų Klintonui, kur jis yra. Po Guilford Court House mūšio Kornvalis persikėlė į Šiaurės Karolinos pakrantę pailsinti savo vyrų. Tada, vėlgi neturėdamas įsakymų, jis nusprendė žygiuoti į šiaurę, į Virdžiniją. Dėl to nusivylęs Klintonas išsiuntė Kornvoliui keletą prieštaringų pranešimų. Dauguma jų buvo suformuluoti kaip pasiūlymai, o ne įsakymai. Tačiau jis įsakė Kornvoliui surasti tinkamą gynybinę poziciją. Tai buvo daroma tam, kad Karališkasis laivynas galėtų jį evakuoti, galbūt į Filadelfiją. Kornvalis pasirinko Jorktauno bendruomenę ir 1781 m. rugpjūtį jo vyrai ten pradėjo statyti gynybinius įtvirtinimus, kad galėtų laukti karinio jūrų laivyno.

Niujorke Vašingtonas sužinojo, kad prancūzų admirolas Fransua Žozefas Polis de Grasas plaukia į šiaurę iš Vakarų Indijos. Rochambeau įtikino Vašingtoną, kad jie gali užpulti ir nugalėti Kornvalį. Abu vadai pradėjo žygį į pietus, kad susitiktų su de Graso 27 laivais ir 3 200 karių. Apie tai sužinojęs Klintonas pasiuntė britų karinį laivyną į Čezapeiko įlanką, kad juos atkirstų. Tačiau prancūzai ir amerikiečiai atvyko pirmieji. Mūšyje prie Chesapeake prancūzų laivynas privertė britų laivus grįžti atgal į Niujorką. Rugsėjo pradžioje Klintonas įspėjo Kornvalį, kad netrukus jis susidurs su amerikiečių ir prancūzų kariuomene, tačiau pažadėjo jam pastiprinimą jūra. Klintonas dar nebuvo sužinojęs apie prancūzų laivyno pergalę ir nežinojo, kad negalės išgelbėti Kornvelio jūra. Rugsėjo pabaigoje Vašingtonas ir Rochambeau apsupo Jorktauną. Rugsėjo pabaigoje Kornvalis iš Klintono gavo dar vieną žinutę, kad pagalba jau pakeliui. Kornvalis vėl buvo suklaidintas ir manė, kad jam tereikia išsilaikyti kelias dienas.

Chromo apgultis://kill

Tuoj po Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos laivynų susidūrimo mažesnė prancūzų eskadra su Prancūzijos armijos apgulties artilerija įplaukė į Chesapeake. Dabar prancūzai ir amerikiečiai turėjo didesnes patrankas nei Kornvalis už savo molinių įtvirtinimų.

1781 m. rugsėjo 28 d. amerikiečiai ir prancūzai iš Viljamsburgo(Virdžinija) atvyko į Jorktauno miestą. Jie apsupo žemės įtvirtinimus puslankiu, kurį užbaigė Jorko upė. Kornvalis žengė pirmąjį žingsnį, palikdamas savo išorinius įtvirtinimus, sudarytus iš keturių redutų. Vašingtonas ir Rochambeau manė, kad tai buvo klaida. Jie pasiuntė karius užimti išorinių įtvirtinimų. Rugsėjo 30 d. amerikiečiai ir prancūzai pradėjo rengti apgulties operacijas, pirmiausia rytinėje pusėje. Spalio 9 d. jie jau buvo pakankamai arti, kad galėtų pradėti bombardavimą. Spalio 14 d. amerikiečiai ir prancūzai šturmavo du redutus ir privertė britus dar labiau atsitraukti. Tuo metu tapo akivaizdu, kad britai ilgiau išsilaikyti negalės. Spalio 16 d. britai puolė du apleistus redutus ir užtaisė ginklus. Tuo pat metu Kornvalis bandė prasmukti pro sargybas į Glosterį (dabar Gloster Point, Virdžinijos valstija) per upę, bet jį atgręžė audra. Galiausiai, nesulaukusi jokių Klintono pažadėtos pagalbos ženklų, Kornvelio 6 000 karių armija pasidavė.

Žuvo apie 500 britų, 200 prancūzų ir 80 amerikiečių. Į nelaisvę paimta 240 artilerijos pabūklų, daug šaulių ginklų ir šaudmenų bei įrangos. Generolas Kornvolis pasidavime nedalyvavo. Teigdamas, kad serga, jis pasiuntė generolą Čarlzą O'Harą pasiduoti už jį. O'Hara pirmiausia bandė pasiduoti grafui de Rochambeau. Rochambeau nurodė jam pasiduoti generolui Vašingtonui. Savo ruožtu Vašingtonas nurodė jam pasiduoti generolui Benjaminui Linkolnui, kuris priėmė O'Haros kardą. Britams kraunant ginklus į krūvą ir žygiuojant iš tvirtovės, jų orkestras grojo "Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis". Gavęs žinią apie kapituliaciją britų ministras pirmininkas lordas Nortas sušuko: "O Dieve, viskas baigta!"

Rezultatai

1777 m. Saratogos ir 1781 m. Jorktauno mūšiai buvo du svarbūs revoliucinio karo posūkiai. Abiejuose mūšiuose amerikiečiai nugalėjo britus, tačiau jų rezultatai buvo labai skirtingi. Britų pralaimėjimas prie Saratogos pratęsė karą, o mūšis prie Jorktauno pranašavo jo pabaigą. Saratoga įtikino prancūzus prisijungti prie amerikiečių prieš britus. Jorktaunas buvo bendra prancūzų ir amerikiečių pergalė prieš britus. Prancūzija ir jos sąjungininkės dar dvejus metus įnirtingai kovojo, tačiau Amerikos žemyne mūšiai jau buvo menki. Karas baigėsi 1783 m. Paryžiaus sutartimi.