Jungiamasis veiksmažodis - tai veiksmažodis, kuris sujungia sakinio temą su papildiniu (žodžiu ar fraze, reikalinga minčiai užbaigti).

Trumpai tariant, jungiamasis veiksmažodis (dar vadinamas kopule) nurodo, kas arba kaip yra sakinio subjektas, bet pats neveikia kaip veiksmas. Dažniausiai jis sieja subjektą su būdvardžiu, daiktavardžiu ar kitos rūšies predikatyvu (papildiniu), pavyzdžiui: „Jis yra mokytojas“, „Dangus yra mėlynas“ ar „Kambaryje yra du stalai“.

Pateikiame daugiau aiškių pavyzdžių:

  • Dangus mėlynas.
  • Mokyklose yra uždari kambariai.
  • Pirštas yra ilgas.
  • He is a teacher. (angl. „jis yra mokytojas“ — čia is yra jungiamasis veiksmažodis)
  • There are three books on the table. (egzistencinė konstrukcija su are)

Ką jungiamasis veiksmažodis daro:

  • Jungia temą su ją apibūdinančiu arba identifikuojančiu papildiniu (pvz., būdvardžiu arba daiktavardžiu).
  • Žymi būseną, tapatybę, savybę arba vietą (pvz., „ji yra laiminga“, „tai yra stalas“, „jis yra mokytojas“, „knygos yra lentynoje“).
  • Gali dalyvauti egzistencinėse konstrukcijose („yra/there is/there are“) – nurodo, kad kažkas egzistuoja arba yra kažkur.

Skirtingos kalbų ypatybės

Daugelyje kalbų yra vienas pagrindinis jungiamasis veiksmažodis. Anglų kalboje tai yra veiksmažodis to be. Šį veiksmažodį žmonės vartoja norėdami parodyti, kaip arba kas yra. Tačiau kalbų sistema gali skirtis:

  • Kalbos su dviem kopulėmis: kai kurios kalbos, pavyzdžiui, portugalų ir ispanų, turi du skirtingus veiksmažodžius, atskiriant nuolatines savybes nuo laikinos būsenos (isp. ser/estar, port. ser/estar).
  • Kalbos be aiškios kopulės dabartyje: kai kurios kalbos, pavyzdžiui, arabų (klasikinė ir kai kurie dialektai) ir rusų, dabarties laike kartais praleidžia jungiamąjį veiksmažodį. Pavyzdžiui, rusų sakinio „Aš esu katė“ rašyme dažnai sakoma „Я кошка“ — pažodžiui „Aš katė“. Tokiose kalbose santykį tarp žodžių gali aiškinti linksniai arba galūnės.
  • Fleksinės kalbos: kai kurioms kalboms (pvz., rusų) būdinga linksnių sistema, leidžianti suvokti subjekto ir predikatyvo santykį be papildomo jungiamojo žodžio.

Kiti jungiamieji veiksmažodžiai ir funkcijos

Be pagrindinės kopulės („būti“), kai kurios kalbos turi kitus jungiamuosius veiksmažodžius ar semi-kopulinius žodžius, kurie prijungia subjektą prie savybės ar būsenos, pvz., „atrodyti“ (seem), „tapti“ (become), „jaustis“ (feel). Šie veiksmažodžiai dažnai gali suteikti papildomą reikšmę (laikini pokyčiai, subjektyvūs įspūdžiai ir pan.).

Kaip atpažinti predikatyvą

Predikatyvas (papildinys) gali būti:

  • būdvardis („Jis yra aukštas“),
  • daiktavardis („Ji yra gydytoja“),
  • prieveiksmis ar preposicinė išraiška, rodanti vietą ar būseną („Knyga yra ant stalo“),
  • ar net visa frazė, kuri užbaigia mintį.

Pastabos apie sintaksę ir galūnes

Kai kuriose kalbose predikatyvo forma (pvz., linksnis) yra svarbi siekiant parodyti santykį su subjektu. Pvz., rusų kalboje tiek subjektas, tiek predikatyvas dažnai būna vardininko linksnyje, todėl jų ryšys suprantamas be jungiamojo veiksmažodžio. Kituose atvejuose predikatyvas gali keisti linksnį ar formą, priklausomai nuo kalbos gramatikos taisyklių.

Santrauka

  • Jungiamasis veiksmažodis (kopulė) sujungia sakinio temą su papildiniu ir nurodo būseną, tapatybę ar vietą.
  • Dažniausiai tai veiksmažodžiai „būti“ (lietuviškai „yra“), anglų kalboje to be, bet daugelyje kalbų vartojimas ir forma gali skirtis.
  • Kai kurios kalbos turi kelias kopules (pvz., ser/estar), o kitos—daro jas nepastebimas ar visiškai praleidžia dabarties sakiniuose dėl gramatinių formų.

Jei norite, galiu pridėti daugiau pavyzdžių konkrečiomis kalbomis (pvz., lotyniškai, vokiečiai ar lietuviškai su skirtingomis konstrukcijomis) arba paaiškinti skirtumą tarp „ser“ ir „estar“ ispaniškai/portugalų kalbose.