Jungiamasis veiksmažodis (kopulė): reikšmė, pavyzdžiai
Sužinokite, kas yra jungiamasis veiksmažodis (kopulė): reikšmė, vartojimo taisyklės ir aiškūs pavyzdžiai anglų, lietuvių ir kitų kalbų kontekste.
Jungiamasis veiksmažodis - tai veiksmažodis, kuris sujungia sakinio temą su papildiniu (žodžiu ar fraze, reikalinga minčiai užbaigti).
Trumpai tariant, jungiamasis veiksmažodis (dar vadinamas kopule) nurodo, kas arba kaip yra sakinio subjektas, bet pats neveikia kaip veiksmas. Dažniausiai jis sieja subjektą su būdvardžiu, daiktavardžiu ar kitos rūšies predikatyvu (papildiniu), pavyzdžiui: „Jis yra mokytojas“, „Dangus yra mėlynas“ ar „Kambaryje yra du stalai“.
Pateikiame daugiau aiškių pavyzdžių:
- Dangus mėlynas.
- Mokyklose yra uždari kambariai.
- Pirštas yra ilgas.
- He is a teacher. (angl. „jis yra mokytojas“ — čia is yra jungiamasis veiksmažodis)
- There are three books on the table. (egzistencinė konstrukcija su are)
Ką jungiamasis veiksmažodis daro:
- Jungia temą su ją apibūdinančiu arba identifikuojančiu papildiniu (pvz., būdvardžiu arba daiktavardžiu).
- Žymi būseną, tapatybę, savybę arba vietą (pvz., „ji yra laiminga“, „tai yra stalas“, „jis yra mokytojas“, „knygos yra lentynoje“).
- Gali dalyvauti egzistencinėse konstrukcijose („yra/there is/there are“) – nurodo, kad kažkas egzistuoja arba yra kažkur.
Skirtingos kalbų ypatybės
Daugelyje kalbų yra vienas pagrindinis jungiamasis veiksmažodis. Anglų kalboje tai yra veiksmažodis to be. Šį veiksmažodį žmonės vartoja norėdami parodyti, kaip arba kas yra. Tačiau kalbų sistema gali skirtis:
- Kalbos su dviem kopulėmis: kai kurios kalbos, pavyzdžiui, portugalų ir ispanų, turi du skirtingus veiksmažodžius, atskiriant nuolatines savybes nuo laikinos būsenos (isp. ser/estar, port. ser/estar).
- Kalbos be aiškios kopulės dabartyje: kai kurios kalbos, pavyzdžiui, arabų (klasikinė ir kai kurie dialektai) ir rusų, dabarties laike kartais praleidžia jungiamąjį veiksmažodį. Pavyzdžiui, rusų sakinio „Aš esu katė“ rašyme dažnai sakoma „Я кошка“ — pažodžiui „Aš katė“. Tokiose kalbose santykį tarp žodžių gali aiškinti linksniai arba galūnės.
- Fleksinės kalbos: kai kurioms kalboms (pvz., rusų) būdinga linksnių sistema, leidžianti suvokti subjekto ir predikatyvo santykį be papildomo jungiamojo žodžio.
Kiti jungiamieji veiksmažodžiai ir funkcijos
Be pagrindinės kopulės („būti“), kai kurios kalbos turi kitus jungiamuosius veiksmažodžius ar semi-kopulinius žodžius, kurie prijungia subjektą prie savybės ar būsenos, pvz., „atrodyti“ (seem), „tapti“ (become), „jaustis“ (feel). Šie veiksmažodžiai dažnai gali suteikti papildomą reikšmę (laikini pokyčiai, subjektyvūs įspūdžiai ir pan.).
Kaip atpažinti predikatyvą
Predikatyvas (papildinys) gali būti:
- būdvardis („Jis yra aukštas“),
- daiktavardis („Ji yra gydytoja“),
- prieveiksmis ar preposicinė išraiška, rodanti vietą ar būseną („Knyga yra ant stalo“),
- ar net visa frazė, kuri užbaigia mintį.
Pastabos apie sintaksę ir galūnes
Kai kuriose kalbose predikatyvo forma (pvz., linksnis) yra svarbi siekiant parodyti santykį su subjektu. Pvz., rusų kalboje tiek subjektas, tiek predikatyvas dažnai būna vardininko linksnyje, todėl jų ryšys suprantamas be jungiamojo veiksmažodžio. Kituose atvejuose predikatyvas gali keisti linksnį ar formą, priklausomai nuo kalbos gramatikos taisyklių.
Santrauka
- Jungiamasis veiksmažodis (kopulė) sujungia sakinio temą su papildiniu ir nurodo būseną, tapatybę ar vietą.
- Dažniausiai tai veiksmažodžiai „būti“ (lietuviškai „yra“), anglų kalboje to be, bet daugelyje kalbų vartojimas ir forma gali skirtis.
- Kai kurios kalbos turi kelias kopules (pvz., ser/estar), o kitos—daro jas nepastebimas ar visiškai praleidžia dabarties sakiniuose dėl gramatinių formų.
Jei norite, galiu pridėti daugiau pavyzdžių konkrečiomis kalbomis (pvz., lotyniškai, vokiečiai ar lietuviškai su skirtingomis konstrukcijomis) arba paaiškinti skirtumą tarp „ser“ ir „estar“ ispaniškai/portugalų kalbose.
Veiksmažodžio "būti" linksniavimas
| Infinityvas: būti
|
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra jungiamasis veiksmažodis?
A: Siejamasis veiksmažodis - tai veiksmažodis, kuris sujungia sakinį su papildiniu (žodžiu ar fraze, reikalinga minčiai užbaigti).
K: Kokie yra keletas jungiamųjų veiksmažodžių pavyzdžių?
A: Siejamųjų veiksmažodžių pavyzdžiai yra "is" ir "are", kurie sieja temą su ją apibūdinančiu būdvardžiu ar būdvardiniu sakiniu.
K: Koks svarbiausias anglų kalbos siejamasis veiksmažodis?
A: Svarbiausias anglų kalbos siejamasis veiksmažodis yra veiksmažodis "to be". Šis veiksmažodis vartojamas norint parodyti, kaip ar kas nors yra.
K: Ar yra kalbų, kuriose yra du skirtingi veiksmažodžiai, reiškiantys šią reikšmę?
A: Taip, kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, portugalų ir ispanų, yra du skirtingi veiksmažodžiai, reiškiantys šią reikšmę.
Klausimas: Ar yra kalbų, kuriose visai nėra siejamųjų veiksmažodžių?
Atsakymas: Taip, kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, arabų ir rusų, nėra jungiamųjų veiksmažodžių, nes jose vartojamos linksnių formos arba žodžių galūnės, nurodančios, kuriai sakinio daliai priklauso žodžiai.
Klausimas: Kaip šių kalbų kalbėtojai gali prijungti subjektus prie papildinių, nenaudodami papildomų žodžių?
Atsakymas: Šių kalbų kalbėtojai gali prijungti dalykus prie papildinių nenaudodami papildomų žodžių, nes jų kirčiavimas yra panašus. Pavyzdžiui, rusų kalboje vietoj "Aš esu katė" (Я кошка) pasakytumėte "Aš esu katinas", nes abu žodžiai yra vardininko linksnyje, o tai rodo, kad jie yra susiję.
Ieškoti