Biblijos knygos: pilnas sąrašas, kanonas ir denominacijų skirtumai

Biblijos knygos – tai atskiros Biblijos dalys, sudarančios Senąjį ir Naująjį Testamentą. Kiekviena knyga turi savo pavadinimą: dažnai jis susijęs su asmeniu arba bendruomenės tradicija, kuri prisideda prie tų tekstų sudarymo ir perdavimo, tačiau autorius ne visuomet yra aiškus arba patvirtintas. Skirtingos religijos ir krikščioniškos denominacijos pripažįsta skirtingus knygų rinkinius – kai kurios grupės priima papildomas, vadinamąsias deutero-kanonines ar apokrifines knygas, kitos jas laiko nekanoninėmis. Taip pat tos pačios knygos kai kur gali būti vadinamos skirtingai pagal vertimus ir tradicijas. Nepaisant skirtumų, daugelis pasakojimų ir temų visose religijose yra panašūs, todėl skaitant Bibliją svarbu žinoti, kuriam kanonui priklauso konkretus leidimas. Kai kurie žmonės, norėdami geriau įsiminti Biblijos knygų pavadinimus ir eiliškumą, naudoja įvairias mnemonikas, akrostichus, dainas ar kitokias atminties technikas.

Biblijos kanonas ir pagrindiniai skirtumai

Toliau pateikiamas glaustas paaiškinimas apie kanonų skirtumus tarp judaizmo ir pagrindinių krikščioniškų tradicijų. Tai apima tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Išsamesnė analizė ir detalios lentelės dažnai pridedamos šalia straipsnių – žr. skyrelį "Biblijos kanonas" arba specializuotas palyginimo lenteles.

• Judaizmas: žydų kanonas (Tanachas) susiformavo ankstyvojoje Rabininėje tradicijoje ir paprastai apima tuos tekstus, kurie tapo hebrajiškojo kanono dalimi. Judaizme neįeina daug deutero-kanoninių krikščioniškųjų tekstų.
• Romos katalikai: Romos Katalikų Bažnyčia pripažįsta papildomas („deuterokanonines“) knygas, kurios randamos Septuagintos (graikų vertimo) tradicijoje. Katalikų kanoną patvirtino, be kita ko, XVIII a. sprendimai, o formalų potvirtinimą suteikė Trento susirinkimas (1546 m.).
• Protestantai: reformacijos metu dauguma protestantų atsisakė deutero-kanoninių tekstų kaip kanoninių ir dažnai juos laiko „Apokrifais“. Kai kurie vertėjai jas paliko atskirose skiltyse arba tarp Senųjų Testamentų papildymų.
• Rytų ortodoksinės bažnyčios: graikų ir slavų ortodoksų tradicijos paprastai remiasi Septuaginta ir įtraukia tam tikras papildomas knygas (pvz., Psalmę 151, 3 Maccabees, Malda už Azariją ir kt.). Tačiau tarp ortodoksinių tradicijų gali būti nedidelių skirtumų.
• Rytų katalikų ir kitos tradicijos: Rytų katalikų bažnyčios dažnai priima tas pačias knygas kaip atitinkamos ortodoksinės bažnyčios, o kai kurios Rytų bažnyčios įtrauktos į bendrą palyginamąjį sąrašą – jei bent viena Rytų bažnyčia priima knygą, ji dažnai įtraukiama į platesnes palyginimo lenteles.
• Gruzinų, armėnų, sirų ir etiopų bažnyčios: šios tradicijos turi savo ypatumus – pavyzdžiui, Etiopijos Bažnyčia turi vieną iš plačiausių kanonų, kuriame yra taip pat 1 Enochas, Jubilis ir unikalios etiopų „Meqabyan“ knygos. Armėnų ar Sirijos kanonai taip pat gali skirtis nuo tiek katalikų, tiek protestantų sąrašų.

Pavyzdinės deutero-kanoninės / apokrifinės knygos

Daugelyje palyginimų kaip papildomos (deutero-kanoninės arba apokrifinės) dažnai minimos šios Senajam Testamentui priskiriamos knygos ir priedai:

• Tobitas (Tobit)
• Judita (Judith)
• Išmintis (Wisdom of Solomon)
• Sirachas arba Ekleziastikas (Ecclesiasticus / Sirach)
• Barukas (Baruch) ir Jeronimo laiškas (Letter of Jeremiah)
• 1 ir 2 Makkabėjai (1–2 Maccabees)
• Pridėtinės dalys prie Estēr ir Danieliaus (pvz., Susanna, Belas ir Drakonas, Azarijaus malda)
• Psalmė 151, 3–4 Makkabėjai ir kiti tekstai, kurie yra priimami kai kuriose ortodoksinėse ir rytų tradicijose

Kaip susiformavo kanonas

Biblijos knygų kanonizavimas buvo ilgalaikis procesas, įtraukiantis tradiciją, liturginį naudojimą, teologinę vertinę ir bendruomenių pritarimą. Senasis Testamentas judaizme susiformavo anksčiau nei krikščioniškasis kanonas, o krikščionių bendruomenėse pagrindinių sprendimų laikotarpių buvo keletas (pvz., ankstyvieji Bažnyčios susirinkimai ir konsensusai, kaip Hippo ir Karfageno sprendimai V a., o katalikų kanonas vėliau patvirtintas Trento susirinkimo). Protestantų reformacija XVI a. išryškino skirtingą požiūrį į deutero-kanonines knygas, todėl protestantų Biblijos dažniausiai turi mažesnį Senąjį Testamentą nei katalikų ar kai kurios ortodoksinės Biblijos.

Pavadinimų ir numeracijos skirtumai

Skirtinguose leidimuose tos pačios knygos gali turėti skirtingus pavadinimus arba būti suskirstytos kitaip (pvz., kai kurios psalmės arba kronikos gali būti numeruojamos skirtingai). Vertimai ir tradicijos taip pat lemia skirtumus – kai kurios bažnyčios remiasi hebrajiniu tekstu, kitos – Septuaginta (graikų vertimu), o tai daro įtaką įtrauktų tekstų sąrašui.

Praktiniai patarimai skaitytojui

• Patikrinkite konkretaus Biblijos leidimo priedus ir kanono aprašymą, kad žinotumėte, kurios knygos yra įtrauktos.
• Jei domitės tiksliais skirtumais tarp tradicijų, ieškokite palyginamųjų lentelių, kurios parodo knygų atitikmenis pagal judaizmą, katalikus, protestantus ir įvairias ortodoksines bei rytų bažnyčias.
• Naudokite mnemonikas ar dainas, jeigu norite įsiminti eiliškumą – daugelyje kalbų yra paruoštų eilėraščių ar dainų, padedančių prisiminti testamentų ir knygų tvarką.

Jeigu reikalinga, galiu parengti išsamesnę palyginamąją lentelę, kurioje bus nurodyta, kurios knygos pripažįstamos kiekvienoje konkrečioje tradicijoje (judaizme, katalikų, protestantų, graikų ortodoksų, slavų ortodoksų, gruzinų, armėnų apaštališkojoje, sirų ir etiopų Bažnyčiose). Tokia lentelė padėtų aiškiai matyti skirtumus ir bendrąsias sritis.