Samariečių Tora (Penkiaknygė): apibrėžimas, kilmė ir reikšmė
Atraskite Samariečių Torą: kilmė, tekstų skirtumai, Abišos ritinis ir istorinis reikšmingumas — išsamus Penkiaknygės tyrimas ir šaltinių analizė.
Samariečių Penkiaknygė arba Samariečių Tora yra savita Toros versija, kurią tradiciškai naudoja samariečiai. Tai – penkios Mozės knygos (Tora), išdėstytos samariečių kalba ir rašytos samariečių (paleo‑hebrajiško) raidynu, kurios tekstas formavosi atskirai nuo vėliau užfiksuoto masoretinio teksto. Dauguma tyrinėtojų mano, kad galutinė samariečių redakcija susiformavo iki 127 m. pr. m. e., kai, po Jeruzalės šventyklos buvo sugriautos, samariečiai aiškiau pasiskelbė kaip atskira bendruomenė su savitu kulto centru.
Kilminė ir istorinė aplinka
Samariečių Tora atsirado kultūrinių ir religinių konfliktų kontekste tarp įvairių Izraelio bendruomenių. Pagrindinis skirtumas – ritualinis ir teologinis pabrėžimas, kad tikroji Dievo išpažinimo vieta yra ne Jeruzalė, o Gerizimo kalnas (šalia Šekemo/Nabluso). Dėl to samariečių redakcija vietomis keičia arba papildomai išryškina tekstus, kurie susiję su šventyklų vieta, aukojimo praktika ir pranašystėmis.
Tekstologinės ypatybės ir svarbiausi skirtumai
Samariečių Penkiaknygė iš esmės sutampa su masoretiniu tekstu, bet turi ir daugybę variantų, kai kurie nedideli, kiti reikšmingesni. Skirtumai apima:
- Retais genealogijų ar skaičių neatitikimais (pvz., žmonių amžiai ar kartų skaičiai).
- Teologinius pakeitimus: aiškus Gerizimo kalno iškėlimas kaip pasirinktos kulto vietos – tai viena didžiausių ir labiausiai reikšmingų samariečių tendencijų palyginus su kitomis tradicijomis.
- Kai kurios teisės normos ir aiškinimai gali skirtis, pavyzdžiui, samariečių tekste randami įrašai, kurie interpretuojami kaip ribojantys viengungystę ar nurodantys konkrečias santuokos taisykles (žr. Kun 18, 18).
- Kartais tekstas harmoningai pakeičia arba papildomai sujungia sakinius, kad būtų pašalintos prieštaros ar būtų pabrėžtas tam tikras doktrininis požiūris.
Kalba ir raštas
Samariečių Tora užrašyta samariečių hebrajų kalba, kuri tarme ir fonetika skiriasi nuo tradicinės rabiniškos hebrajų tarimos; taip pat rankraščiai naudoja samariečių (paleo‑hebrajišką) raidyną, o ne vėlesnį kvadratinį masoretišką raštą. Šios rašmenų ir tarimo ypatybės padeda atskirti samariečių tradiciją nuo kitų tekstinių šeimų.
Rankraščiai, datavimas ir Abišos ritinys
Fizinių rankraščių, kuriuos turi samariečiai, fragmentai ir pilni ritiniai dažniausiai yra viduramžių kilmės; dauguma išlikusių pilnų ritinių yra datuojami X–XIII a. po Kr., nors tekstinės tradicijos šaknys yra daug senesnės. Kai kurie Negyvosios jūros ritinių fragmentai taip pat rodo polinkį į variantus, kurie kartais sutampa su samariečių tradicija, o tai patvirtina, kad panašios tekstinės formos cirkuliavo jau ankstyvaisiais mūsų eros amžiais.
Ypatingą religinę reikšmę samariečiams turi Abišos ritinys, kuris saugomas ir naudojamas Nabluso samariečių sinagogoje. Tradicija tvirtina, kad jį parašė Aarono anūkas Abišua (remiantis 1 Kronikų 6, 35), netrukus po įėjimo į Kanaano žemę, vadovaujant Jozuei. Tačiau moderni tekstologija rodo, kad šis ritinys – greičiausiai daugiafunkcinis rankraštis, kuriame yra sluoksnių nuo skirtingų šimtmečių. Išlikę fiziniai egzemplioriai datuojami daug vėlesniais laikotarpiais, o tradicinė autoriaus priskyrimo genealogija suvokiama kaip religinė‑istorinė nuoroda, o ne literatūrinė datacija.
Religinė ir bendruomeninė reikšmė
Samariečių bendruomenė (šiandien mažesnė, su svarbiu centru Nabluse ir Gerizimo regiono apylinkėse) laiko savo Penkiaknygę vienintele kanonine Šventraščio dalimi. Tora reguliuoja jų liturgiją, teisinę praktiką ir kasdienį tikėjimo gyvenimą. Dėl savo kanoniškumo samariečių tekstas yra identiteto ir ritualinio stabilumo šaltinis.
Mokslinis reikšmingumas
Mokslininkai naudoja Samariečių Penkiaknygę lygindami ją su masoretiniu tekstu, Septuagintos vertimais ir Negyvosios jūros rankraščiais. Tokie palyginimai leidžia rekonstruoti senesnes Biblijos redakcijas, nustatyti tekstinius pakeitimus bei suprasti, kaip religinių bendruomenių teologinės nuostatos paveikė tekstų raidos istoriją. Samariečių Tora dažnai suteikia papildomą šviesą į ankstyvas kūrimo, redagavimo ir kanonizacijos stadijas.
Apibendrinant: Samariečių Penkiaknygė yra ne tik vienas iš senųjų Torah variantų, bet ir svarbus šaltinis suprasti vidurio rytų religinių tradicijų įvairovę, Biblijos tekstų istoriją ir tolesnę jų interpretaciją tiek religiniu, tiek akademiniu požiūriu.
Samariečių vyriausiasis kunigas ir Senoji penkiaknygė, 1905 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Samariečių penkiaknygė?
A: Samariečių Penkiaknygė yra speciali Toros versija, kurią naudojo samariečiai. Joje yra penkios pirmosios Mozės knygos, arba Tora.
K: Kada ji buvo sukurta?
A: Vėliausia data, kada jis buvo sukurtas, yra 127 m. pr. m. e., kai Jeruzalės šventykla buvo sugriauta, o samariečiai atsiskyrė nuo kitų šventyklos grupių.
K: Kodėl mokslininkai naudoja šią versiją?
A: Mokslininkai naudojasi šia versija, kai nori rasti žodžių reikšmę originalioje Penkiaknygėje arba jei nori sužinoti apie įvairių Biblijos versijų istoriją.
K: Ar yra kokių nors skirtumų tarp šios ir kitų versijų?
A: Taip, kai kurie skirtumai yra nedideli, pavyzdžiui, genealogijoje minimų žmonių amžius, o kiti - dideli, pavyzdžiui, įsakymas turėti tik vieną žmoną, kuris yra samariečių tekste, bet ne kitose versijose.
K: Kokią reikšmę samariečiams turi Abišos ritinys?
A: Abišos ritinys samariečiams turi ypatingą reikšmę, nes jis naudojamas jų sinagogoje Nabluse ir, jų teigimu, jį parašė Aarono anūkas Abišua, praėjus trylikai metų po įžengimo į Izraelio žemę vadovaujant Jozuei.
Klausimas: Kiek metų, pasak šiuolaikinių mokslininkų, yra Abišua ritiniui?
A: Šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad seniausi Abišos ritinio tekstai datuojami XII a. po Kr.
Ieškoti