Yra daug Biblijos vertimų į anglų kalbą. Skirtumai kyla ne tik dėl vertimo strategijų, bet ir dėl to, kokie rankraščiai ar tekstų šeimos laikomos autoritetingomis — todėl žmonės dažnai nesutaria, kas yra "Biblijos originalas". Kadangi turime įvairių graikiškų, hebrajiškų ir lotyniškų tekstų bei jų variantų, egzistuoja ir daug angliškų Biblijos versijų.

Vertimo tipai — trumpas aprašymas

  • Formalus lygiavertiškumas (word-for-word / literalus) – stengiamasi kuo tiksliau atkartoti originalo žodžių ir sakinių struktūrą. Pavyzdžiai: King James Version (KJV), New American Standard Bible (NASB), English Standard Version (ESV) — skiriasi laipsniu, bet linksta į pažodinį vertimą.
  • Dinaminis lygiavertiškumas (thought-for-thought / sense-for-sense) – siekiama perteikti prasmę ir idėją natūralia, suprantama anglų kalba. Pavyzdžiai: New International Version (NIV) — dažnai skaitomesnis, bet kai kur prarandama griežta pažodinė forma.
  • Parafrazuojantys vertimai – laisvesni perdavimai, kartais interpretuojantys tekstą taip, kad jis skambėtų moderniai ir kaip vientisas pasakojimas. Pavyzdžiai: The Message, Good News Translation (simplified paraphrase)

Kaip šie tipai skiriasi praktikoje

Pažodinis vertimas labiau tinka rimtam tekstų tyrimui, studijoms ir kalbos niuansų analizei, nes išsaugo sintaksę ir terminus. Tačiau toks vertimas gali būti sunkiau skaitomas ir kartais neaiškus šiuolaikiniam skaitytojui.

Dinaminis vertimas palengvina supratimą ir geriau tinka skaitymui, pamokslams ar naujiems tikintiesiems. Jo trūkumas – kai kuriuose vietose gali būti prarasta griežtesnė semantika arba įterptas vertėjo interpretacijos sluoksnis.

Parafrazuojantis vertimas dažnai naudingas kaip papildomas skaitymas, kad užčiuoptumėte teksto nuotaiką ar prasmę, bet jo nerekomenduojama naudoti kaip vienintelio šaltinio rimtam ieškojimui ar teologiniams argumentams remti.

Tekstinė bazė ir „originalo“ problema

Vertėjai remiasi skirtingais rankraščių rinkiniais: Hebrajų Biblijos dalims dažnai naudojamas Masoretiškasis tekstas, kai kurie vertimai atsižvelgia ir į Septuagintą (LXX) arba Negyvosios jūros rankraščius. Naujajame Testamente dalis vertimų remiasi Textus Receptus (istorinis tekstas, kurio pagrindu buvo KJV), kiti — kritiniu tekstu (pvz., Nestle–Aland, UBS), kuris apjungia daugiau rankraščių variantų. Todėl skirtingi tekstų šaltiniai gali lemti skirtingas žodžių formas ar kartais reikšmės niuansus.

Privalumai ir trūkumai — apibendrinimas

  • Pažodiniai vertimai: privalumas – artimumas originalui; trūkumas – kartais sudėtinga skaityti.
  • Dinaminiai vertimai: privalumas – aiškumas ir natūrali kalba; trūkumas – kai kur gali būti interpretacinis įterpimas.
  • Parafrazes: privalumas – gyvas perteikimas; trūkumas – netinka teologiniams ar kalbos niuansų tyrimams.

Praktiniai patarimai

  • Jeigu studijuojate tekstą rimtai (teologija, kalbotyra), naudokite bent vieną pažodinį vertimą (pvz., ESV, NASB) ir lyginkite su kitais.
  • Jeigu skaitote Bibliją kasdien dėl įkvėpimo ar maldos, rinkitės skaitomą ir suprantamą vertimą (pvz., NIV, NLT arba parafrazę kaip papildomą akcentą).
  • Naudokite kelis vertimus lyginamiesiems skaitymams — taip lengviau pastebėsite skirtingas interpretacijas ir suprasite sudėtingesnes vietas.
  • Atkreipkite dėmesį į komentaruose ar pastabose pateiktas variacijas — daug vertimų pateikia alternatyvias skaitymo parinktis, paaiškinimus arba nurodo, kurių rankraščių remtasi.
  • Būkite atsargūs su parfrzufomis kaip vieninteliu šaltiniu — jos naudingos paaiškinimui, bet ne visada tinka kaip pagrindas teologiniams argumentams.

Kiti aspektai

Taip pat verta žinoti apie:

  • Įtraukiantį (inclusive) kalbėjimą – kai kuriuose moderniuose vertimuose vartojama neutralesnė kalba lyties atžvilgiu; tai gali būti vertinama įvairiai pagal tradiciją ar konfesiją.
  • Pastabų ir parinkčių reikšmę – daugelis šiuolaikinių vertimų turi išsamius paaiškinimus, šaltinių nuorodas, alternatyvius tekstus, kurie padeda suprasti pasirinkimus.

Išvada: nėra vieno „geriausio“ vertimo visoms reikmėms. Geriausia praktika – naudoti kelis vertimus: vieną ar du pažodinius tekstų tyrimui ir vieną, kuris yra skaitomas ir suprantamas kasdieniam skaitymui. Taip gaunama pusiausvyra tarp tikslumo ir prieinamumo.