Biblija yra tekstų rinkinys, parašytas per daugelį šimtmečių ir įvairiomis kalbomis — daugiausia hebrajų, vietomis aramėjų ir graikų. Dėl to tekstus reikia versti į kitas kalbas, o skirtingos vertimo tradicijos ir rankraščių šeimos formuoja įvairias Biblijos versijas. Be to, skiriasi ne tik žodžių vertimai, bet ir tai, kurios knygos yra įtrauktos į konkrečią Biblijos laidą (kanoną).

Kas yra Biblijos versija?

Biblijos versija reiškia konkrečią teksto redakciją ir jos vertimą į tam tikrą kalbą. Versija apima:

  • išverstą tekstą (kaip versta iš originalo arba iš kitos kalbos);
  • naudotą tekstinį pagrindą (kurių rankraščių redakcija buvo pagrindas);
  • kanoną — t. y. kurių knygų rinkinys įtrauktas.
    • Vertimai gali skirtis vartojamais žodžiais, sakinių struktūra, taip pat pridedamais paaiškinimais ir komentarais.

    Vertimo principai ir tekstų pagrindai

    Vertėjai dirba su skirtingais tekstiniais pagrindais:

  • Senųjų Testamentų hebrajų tekstams dažnai naudojamas Masoretiškasis tekstas, tačiau svarbūs ir Septuagintos variantai — tai senas vertimas į senovės graikų kalbą, kurį plačiai naudojo ankstyvoji Bažnyčia;
  • Kitų šaltinių reikšmingi atradimai — pvz., Mirusiųjų jūros rankraščiai — padėjo suprasti tekstų istoriją;
  • Naujajam Testamentui teksto pagrindą sudaro graikų rankraščiai; per amžius kūrėsi skirtingos redakcijos (pvz., Textus Receptus), o šiandien dažnai naudojamos kritinės redakcijos (Nestle–Aland, UBS).

    • Vertimo metodai:

  • Formalusis atitikimas (žodis į žodį) siekia kuo tikslesnio originalo atvaizdavimo;
  • Dinamika/ minties-teisė (thought-for-thought) orientuota į teksto prasmės perteikimą natūralia tikslinės kalbos kalba;
  • Parafrazės laisviau perteikia idėjas, kad būtų labiau suprantama šiuolaikiniam skaitytojui.
    • Skirtingi tikslai (liturgija, mokslinis studijavimas, kasdienis skaitymas) lemia, kurią strategiją verta rinktis.

    Skirtumai tarp kanonų

    Biblijos kanonas skirtingose tradicijose nėra vienodas:

  • Protestantų tradicija paprastai pripažįsta 66 knygas (39 Senasis Testamentas, 27 Naujasis Testamentas);
  • Katalikų Bažnyčia šalia Protaraginių knygų įtraukia ir vadinąsias deuterokanoniškas knygas — pvz., Tobitą, Juditę, Išmintį, Sirachą (Ekleziastiką), Baruko knygą, 1 ir 2 Makabiejų knygas bei tam tikras priedų dalis prie Esteros ir Danieliaus;
  • Ortodoksinių Bažnyčių kanonai gali būti dar platesni — kai kurios tradicijos pripažįsta papildomas knygas (pvz., 3 Makabiejų, Psalmę 151, Maldą už Manasiją ir kt.), o jų sąrašai skiriasi tarp graikų, slavų ir kitų ortodoksinių tradicijų.

    • Taigi, skiriasi ne tik vertimo žodžiai, bet ir pati knygų rinkinys. Tai ypač svarbu, kai lyginamos katalikų, protestantų ir ortodoksų Biblijos.

    Istorinės ir žymios vertimo versijos

    Kelios istoriškai reikšmingos versijos:

  • Septuaginta, kaip minėta, — senovės graikų vertimas, svarbus Sinajaus rankraščių periodui ir ankstyvajai krikščionybei;
  • Vulgata — tai Jono Krikščionio Šv. Jeronimo atliktas vertimas į lotyniškas kalbas, tapęs Vakarų Bažnyčios standardu viduramžiais;
  • Reformacijos laikais atsirado daugybė tautinių vertimų (pvz., Martyno Liuterio Vokietijos vertimas, anglų king James Version ir kt.), kurie išplėtė Šventojo Rašto pasiekiamumą plačiajai auditorijai;
  • Modernios vertimo serijos remiasi kritinėmis graikų ir hebrajų redakcijomis, siūlo plačias pastabas apie tekstines variantes ir vertimo sprendimus.

    • Praktiniai patarimai skaitytojui

    Kaip pasirinkti vertimą:

  • Jei skaitote asmeniniam supratimui — rinkitės skaitomą ir aiškiai parašytą leidimą (dinaminis atitikmuo ar gerai aprašyta formalioji versija);
  • Studijai — ieškokite leidimo, kuris remiasi kritiniais tekstais, turi plačias pastabas ir nuorodas į rankraščius;
  • Liturgijai ar konfesinei praktikai — naudokite tos tradicijos patvirtintą vertimą (pvz., katalikiškam liturginiam naudojimui — katalikišką leidimą su deuterokanoniškomis knygomis).

    • Taip pat naudinga turėti kelis vertimus šalia — lyginant skirtingas versijas dažnai aiškėja ir vertimo, ir teksto niuansai.

    Santrauka

    Biblijos versijos skiriasi dėl kalbos, rankraščių tradicijų, vertimo principų ir kanoninių sprendimų. Septuaginta ir Vulgata — du istoriniai etapai, kurie ilgai formavo krikščioniškąją tradiciją, o nuo viduramžių ir ypač Reformacijos laikų prasidėjęs vertimų plitimas leido Bibliją skaitomą padaryti įvairiomis tautomis. Renkantis vertimą verta atsižvelgti į paskirtį: ar tai studijos, liturgija, ar kasdienis skaitymas.