Biblijos versijos: kas tai, vertimai ir kanonų skirtumai

Sužinokite apie Biblijos versijas, jų istorinius vertimus (Septuaginta, Vulgata), tekstų įtraukimų skirtumus ir kanonų formavimąsi.

Autorius: Leandro Alegsa

Biblija yra tekstų rinkinys, parašytas per daugelį šimtmečių ir įvairiomis kalbomis — daugiausia hebrajų, vietomis aramėjų ir graikų. Dėl to tekstus reikia versti į kitas kalbas, o skirtingos vertimo tradicijos ir rankraščių šeimos formuoja įvairias Biblijos versijas. Be to, skiriasi ne tik žodžių vertimai, bet ir tai, kurios knygos yra įtrauktos į konkrečią Biblijos laidą (kanoną).

Kas yra Biblijos versija?

Biblijos versija reiškia konkrečią teksto redakciją ir jos vertimą į tam tikrą kalbą. Versija apima:

  • išverstą tekstą (kaip versta iš originalo arba iš kitos kalbos);
  • naudotą tekstinį pagrindą (kurių rankraščių redakcija buvo pagrindas);
  • kanoną — t. y. kurių knygų rinkinys įtrauktas.
    • Vertimai gali skirtis vartojamais žodžiais, sakinių struktūra, taip pat pridedamais paaiškinimais ir komentarais.

    Vertimo principai ir tekstų pagrindai

    Vertėjai dirba su skirtingais tekstiniais pagrindais:

  • Senųjų Testamentų hebrajų tekstams dažnai naudojamas Masoretiškasis tekstas, tačiau svarbūs ir Septuagintos variantai — tai senas vertimas į senovės graikų kalbą, kurį plačiai naudojo ankstyvoji Bažnyčia;
  • Kitų šaltinių reikšmingi atradimai — pvz., Mirusiųjų jūros rankraščiai — padėjo suprasti tekstų istoriją;
  • Naujajam Testamentui teksto pagrindą sudaro graikų rankraščiai; per amžius kūrėsi skirtingos redakcijos (pvz., Textus Receptus), o šiandien dažnai naudojamos kritinės redakcijos (Nestle–Aland, UBS).

    • Vertimo metodai:

  • Formalusis atitikimas (žodis į žodį) siekia kuo tikslesnio originalo atvaizdavimo;
  • Dinamika/ minties-teisė (thought-for-thought) orientuota į teksto prasmės perteikimą natūralia tikslinės kalbos kalba;
  • Parafrazės laisviau perteikia idėjas, kad būtų labiau suprantama šiuolaikiniam skaitytojui.
    • Skirtingi tikslai (liturgija, mokslinis studijavimas, kasdienis skaitymas) lemia, kurią strategiją verta rinktis.

    Skirtumai tarp kanonų

    Biblijos kanonas skirtingose tradicijose nėra vienodas:

  • Protestantų tradicija paprastai pripažįsta 66 knygas (39 Senasis Testamentas, 27 Naujasis Testamentas);
  • Katalikų Bažnyčia šalia Protaraginių knygų įtraukia ir vadinąsias deuterokanoniškas knygas — pvz., Tobitą, Juditę, Išmintį, Sirachą (Ekleziastiką), Baruko knygą, 1 ir 2 Makabiejų knygas bei tam tikras priedų dalis prie Esteros ir Danieliaus;
  • Ortodoksinių Bažnyčių kanonai gali būti dar platesni — kai kurios tradicijos pripažįsta papildomas knygas (pvz., 3 Makabiejų, Psalmę 151, Maldą už Manasiją ir kt.), o jų sąrašai skiriasi tarp graikų, slavų ir kitų ortodoksinių tradicijų.

    • Taigi, skiriasi ne tik vertimo žodžiai, bet ir pati knygų rinkinys. Tai ypač svarbu, kai lyginamos katalikų, protestantų ir ortodoksų Biblijos.

    Istorinės ir žymios vertimo versijos

    Kelios istoriškai reikšmingos versijos:

  • Septuaginta, kaip minėta, — senovės graikų vertimas, svarbus Sinajaus rankraščių periodui ir ankstyvajai krikščionybei;
  • Vulgata — tai Jono Krikščionio Šv. Jeronimo atliktas vertimas į lotyniškas kalbas, tapęs Vakarų Bažnyčios standardu viduramžiais;
  • Reformacijos laikais atsirado daugybė tautinių vertimų (pvz., Martyno Liuterio Vokietijos vertimas, anglų king James Version ir kt.), kurie išplėtė Šventojo Rašto pasiekiamumą plačiajai auditorijai;
  • Modernios vertimo serijos remiasi kritinėmis graikų ir hebrajų redakcijomis, siūlo plačias pastabas apie tekstines variantes ir vertimo sprendimus.

    • Praktiniai patarimai skaitytojui

    Kaip pasirinkti vertimą:

  • Jei skaitote asmeniniam supratimui — rinkitės skaitomą ir aiškiai parašytą leidimą (dinaminis atitikmuo ar gerai aprašyta formalioji versija);
  • Studijai — ieškokite leidimo, kuris remiasi kritiniais tekstais, turi plačias pastabas ir nuorodas į rankraščius;
  • Liturgijai ar konfesinei praktikai — naudokite tos tradicijos patvirtintą vertimą (pvz., katalikiškam liturginiam naudojimui — katalikišką leidimą su deuterokanoniškomis knygomis).

    • Taip pat naudinga turėti kelis vertimus šalia — lyginant skirtingas versijas dažnai aiškėja ir vertimo, ir teksto niuansai.

    Santrauka

    Biblijos versijos skiriasi dėl kalbos, rankraščių tradicijų, vertimo principų ir kanoninių sprendimų. Septuaginta ir Vulgata — du istoriniai etapai, kurie ilgai formavo krikščioniškąją tradiciją, o nuo viduramžių ir ypač Reformacijos laikų prasidėjęs vertimų plitimas leido Bibliją skaitomą padaryti įvairiomis tautomis. Renkantis vertimą verta atsižvelgti į paskirtį: ar tai studijos, liturgija, ar kasdienis skaitymas.

    Vertimo tipai

    Teksto vertimas taip pat visada susijęs su jo prasmės nagrinėjimu ir aiškinimu. Žodis viena kalba negali būti išverstas į žodį kita kalba, kurio reikšmė būtų lygiai tokia pati.

    Formalus lygiavertiškumas

    Vienas iš tokių vertimo būdų vadinamas pažodiniu vertimu arba formaliuoju ekvivalentiškumu. Verčiant pažodžiui, stengiamasi kuo labiau priartėti prie to, kas parašyta originalo kalba. Dažnai tai reiškia, kad kiekvienas žodis verčiamas atskirai. Pažodinis vertimas kelia nemažai problemų: Pirma, reikia pridėti žodžių, kad gautume tinkamą gramatiką vertimo kalba. Šių žodžių originalo tekste nėra. Antroji problema yra ta, kad skaitytojas turi būti susipažinęs su tema, kad suprastų dalį vertimo.

    Dinaminis lygiavertiškumas

    Kitas būdas - nagrinėti pradinio teksto mintis ir idėjas ir perkelti jas į tikslinę kalbą. Tai vadinama dinaminiu ekvivalentiškumu. Vertime, kuriame naudojamas dinaminis atitikmuo, gali būti vartojami kiti žodžiai ir frazės, tačiau stengiamasi išlaikyti prasmę.

    Perfrazuojant

    Trečiasis būdas vadinamas perfrazavimu. Juo stengiamasi paaiškinti tekste esančias sąvokas ir net nenaudojamas dinaminis atitikmuo. Taip perfrazuojant gali būti praleistos teksto dalys arba pridėtos kitos, šias sąvokas paaiškinančios dalys. Perfrazuotą tekstą gali būti labai lengva suprasti, tačiau jis netinka nuodugniai studijuoti.

    Nežinomi žodžiai

    Kita problema, kuri gali kilti verčiant, yra ta, kad kai kurių žodžių reikšmė gali būti nežinoma. Dažnai taip būna su žodžiais, kurie tekste pasitaiko tik vieną kartą. Tokie žodžiai vadinami hapax legomena. Jų reikšmę reikia spėti iš konteksto.

    Šaltinio pasirinkimas

    Prieš išrandant spausdinimo mašiną, tekstus reikėjo kopijuoti ranka. Dėl to atsirado klaidų. Po tam tikro laiko atsirasdavo skirtingų to paties teksto versijų. Tokių versijų lyginimas vadinamas teksto kritika. Išvertus dvi skirtingas to paties teksto versijas, gali atsirasti du skirtingi tekstai.

    Pavadinimų vertimas

    Kai kurie vertėjai verčia ir vardus, kiti tiesiog užrašo vardą taip, kaip jis pavartotas originale.

    Susiję puslapiai

    Klausimai ir atsakymai

    K: Kas yra Biblija?


    A: Biblija yra tekstų rinkinys.

    Klausimas: Ar pirminiai Biblijos tekstai buvo parašyti ta pačia kalba?


    Atsakymas: Ne, pirminiai Biblijos tekstai buvo parašyti skirtingomis kalbomis.

    Klausimas: Kodėl kai kuriuos Biblijos tekstus reikia versti?


    Atsakymas: Kai kuriuos Biblijos tekstus reikia versti, nes tekstų rinkinys, vadinamas Biblija, yra parašytas tik viena kalba.

    K: Ar visi Biblijos tekstai įtraukti į visas Biblijos versijas?


    Atsakymas: Ne, ne visi tekstai įtraukti į visas Biblijos versijas.

    K: Kas yra Septuaginta?


    A: Septuaginta yra senovės graikų Biblijos vertimas.

    K: Kas yra Vulgata?


    A: Vulgata yra lotyniškas Biblijos vertimas.

    K: Kada buvo atlikti pirmieji Biblijos vertimai į kitas kalbas?


    A: Pirmieji Biblijos vertimai į kitas kalbas buvo atlikti maždaug XIV amžiuje.


    Ieškoti
    AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3