Viklifo Biblija (1382–1395): pirmieji anglų vertimai ir jų reikšmė

Viklifo Biblija (1382–1395): pirmieji anglų vertimai, skleidę Bibliją liaudžiai, įkvėpę lollardus ir paruošę kelią reformacijai — istorinis kalbos ir religijos lūžis.

Viklifo Biblija - taip dabar vadinama grupė Biblijos vertimų į vidurinę anglų kalbą, kuriuos atliko Johnas Viklifas. Jie pasirodė maždaug 1382-1395 m. Nors ir nesankcionuotas, šis darbas buvo populiarus. Viklifų Biblijos tekstai yra labiausiai paplitusi viduriniosios anglų kalbos rankraštinė literatūra. Išliko daugiau kaip 250 Viklifto Biblijos rankraščių.

Šie Biblijos vertimai įkvėpė ir tapo pagrindine lollardų judėjimo - ikireformacinio judėjimo, atmetusio daugelį savitų Romos Katalikų Bažnyčios mokymų - priežastimi.

Katalikų Bažnyčia pradėjo kampaniją, siekdama ją užgniaužti. XV a. pradžioje Henrikas IV, arkivyskupas Tomas Arundelis ir Henrikas Knightonas priėmė vienus griežčiausių religijos cenzūros įstatymų to meto Europoje. Viklifo Biblijos rankraščiai, jei juose buvo įrašyta data iki 1409 m. (draudimo data), laisvai cirkuliavo ir buvo plačiai naudojami dvasininkų ir pasauliečių.

Viklifo Bibliją vėliau buvo redaguojama, kad būtų priartinta prie to meto šnekamosios anglų kalbos. Jo vertime buvo labai griežtai laikomasi lotyniškos žodžių tvarkos, kuri skiriasi nuo angliškos žodžių tvarkos:

Lotynų Vulgata: Dixitque Deus fiat lux et facta est lux

Ankstyvasis Viklifas: Ir Dievas pasakė: "Būk maad liȝt", o maad yra liȝt

Vėliau Viklifas: Ir Dievas pasakė: "Liȝt be maad", ir liȝt buvo maad

Douay-Reims (1609): Dievas tarė: Dievas tarė: "Būk šviesa padaryta. Ir buvo padaryta šviesa

Viklifo Bibliją vėliau išvertė Viljamas Tindeilas (William Tyndale), kuris išvertė Bibliją į modernesnę anglų kalbą ir pirmą kartą panaudojo graikų rankraščių šaltinius. Daug metų jį persekiojo Tomas Moras, kurio agentai galiausiai 1535 m. jį sugavo netoli Briuselio. Jis buvo suimtas, teisiamas, nuteistas ir nubaustas mirties bausme. Jo kūnas buvo sudegintas ant laužo.

Kilmė ir vertimo ypatybės

Terminas „Viklifo Biblija“ apima kelis tarpusavyje susijusius vidurinės anglų kalbos vertimus, kurie atsirado vėlyvaisiais XIV a. Dalis vertimų buvo atliekami tiesiogiai Viklifo pasekėjų — jis pats greičiausiai nedėjo rankos prie visų tekstų. Nustatomi du pagrindiniai leidiniai: vadinamoji Ankstyvoji versija (Early Version, apie 1382 m.) ir Vėlesnioji arba redaguota versija (Later Version, apie 1388–1395 m.). Pastarąją dalinai priskirią Johnui Purvey — Viklifo bendražygiui, kuris atliko stilistinį ir gramatinį pataisymą, kad tekstas būtų suprantamesnis šnekamai kalbai.

Viklifo vertimai daugiausia rėmėsi lotyniškąja Vulgata, todėl dažnai buvo labai literalūs: laikytasi lotyniškos žodžių tvarkos ir frazių, kas viduriniosios anglų kalbos skaitytojui kartais skambėjo keistai. Vėlesnės redakcijos bandė palengvinti teksto skaitomumą ir pritaikyti jį platesnei auditorijai.

Lollardai, Bažnyčios reakcija ir teisinės priemonės

Lollardai buvo judėjimas, kuriam būdingi reikalavimai: Šventojo Rašto autoritetas virš bažnytinių tradicijų, kritika kunigų korupcijos ir įsipareigojimas, kad tikinčiesiems būtų prieinama Biblija vietine kalba. Dėl šių idėjų Viklifo Biblijos tekstai tapo tiek religiniu, tiek politiniu įrankiu.

Katalikų Bažnyčia ir valstybės institucijos reagavo ginkluotai. Viena iš svarbiausių teisinių priemonių buvo 1401 m. priimtas įstatymas De heretico comburendo — leidęs naikinti eretikus ir užtvirtinęs griežtas bausmes už evangelinių ar antibažnytinių rašinių platinimą. Arkivyskupas Tomas Arundelis (Thomas Arundel) ėmėsi reguliuoti vertimus ir spausdintines ar rankraštines religines medžiagas; per 1407–1409 m. buvo priimtos konstitucijos (kartais vadinamos Arundelio konstitucijomis), kuriomis draudžiama leisti Biblijos vertimus be bažnytinės priežiūros.

Nors daug rankraščių buvo konfiskuota ar sunaikinta, išliko didelis kiekis Viklifo rankraščių (daugiau kaip 250), nes dalis jų buvo saugoma privačiai arba nukopijuota ir platinama slaptai. Rankraščiai patvirtina, kad šie vertimai tikrai buvo populiarūs tiek tarp dvasininkijos dalies, tiek tarp pasauliečių.

Įtaka tolesniems vertimams ir protestantinei reformacijai

Viklifo Biblija turėjo ilgalaikę įtaką: ji de facto nutiesė kelią Biblijos vertimams į anglų kalbą ir išlaisvino mintį, kad tikinčiajam turi būti prieinama Šventoji Raštija jo pačios kalba. Vėlesni vertėjai — ypač Viljamas Tindeilis — rėmėsi kitais šaltiniais (Tyndale panaudojo graikų ir hebrajų rankraščių liudijimus) ir parengė modernesnius, lingvistiškai patrauklesnius vertimus, kurie vėliau turėjo įtakos 1611 m. King James Biblijai.

Tindeilio dramatiškas likimas (persekiojimas, suėmimas 1535 m. ir egzekucija 1536 m.) parodo, kiek didelė buvo kovos už Biblijos prieinamumą kaina. Jo darbai plačiai skleidėsi slaptai ir tapo vienu iš Reformacijos variklių Anglijoje.

Paveldas ir šaltiniai šiandien

Šiuolaikiniai tyrimai remiasi išlikusiais rankraščiais, o tekstų palyginimas leidžia atskirti Ankstyvąją ir Vėlesniąją versijas bei rekonstrukcijas, kas padeda suprasti vertimo praktiką ir idėjų sklaidą. Viklifo Biblija vertinama ne tik kaip religinis dokumentas, bet ir kaip vertingas lingvistinis šaltinis, atskleidžiantis viduriniosios anglų kalbos raidą, rašybos ypatybes ir žodyno naudojimą.

Santraukoje: Viklifo Biblija — tai ne vienas vienalytis tekstas, o komplektas vertimų ir redakcijų, kurie turėjo didelę įtaką vėlesnei anglų kultūrai, religinėms diskusijoms ir galiausiai Reformacijai. Jos istorija iliustruoja, kaip vertimai, skaitytojų prieinamumas ir politinė galia sąveikauja keisdami visuomenes.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Viklifo Biblija?

K: Kiek populiarus buvo šis darbas?

K: Kiek išliko Viklifto Biblijos rankraščių?

K: Kokį judėjimą šie vertimai įkvėpė ir sukėlė?

K: Ką Henrikas IV, arkivyskupas Tomas Arundelis ir Henrikas Knightonas padarė reaguodami į šį judėjimą?

K: Kaip tiksliai Viklifo vertime buvo laikomasi lotyniškos žodžių tvarkos?

K: Kas vėliau sekė Viklifo Biblija?

Paieška pagal raidę