Vetus Latina — senieji lotyniški Biblijos vertimai ir jų ypatumai

Atraskite Vetus Latina — senųjų lotyniškų Biblijos vertimų istoriją, tekstų ypatumus, skirtumus nuo Vulgatos ir jų poveikį liturgijai bei Bažnyčios tradicijai.

Vetus Latina taip vadinami Biblijos tekstai, kurie buvo išversti į lotynų kalbą prieš tai, kai Vulgata tapo standartine versija, vartojama lotyniškai kalbančiame pasaulyje. Tai nėra viena vieninga redakcija, o didelė, įvairi verčių visuma, kilusi daugiausia II–IV a. ir naudojama skirtinguose krikščioniškuose centruose. Patys tekstai parašyti ne senąja, o vėlyvąja lotynų kalba; juose dažnai vartojami kitokie žodžiai ir posakių tvarka nei Vulgatoje. Nėra išlikęs nė vienas pilnas Vetus Latina rankraštis, žinomi tik fragmentai, kelios palyginti pilnos evangelijų kopijos ir gausios citatos Bažnyčios tėvų darbuose — daugelis teksto ištraukų žinomos, nes Bažnyčios tėvai, tokie kaip Augustinas Hipono, jas citavo.

Kilme ir raidos bruožai

Vetus Latina vertimai dažniausiai buvo atlikti iš graikų kalbos (Naujajam Testamentui) arba iš Septuagintos (Senojo Testamento atvejais). Verstos ne centriniu užsakymu ir ne vienu metodu: egzistavo įvairios regioninės redakcijos ir vietinės tradicijos. Dėl to tekste matome:

• žodynines ir sintaksines variacijas (skirtingi žodžių pasirinkimai, skirtinga sakinių tvarka);
• kalbos kalambūrus ir graikiškus kalbos posūkius, kuriuos vertėjai kartais tiesiogiai pernešdavo į lotynų kalbą (kalka);
• teologinius ir interpretacinius skirtumus, kurie kai kuriose vietose gali pakeisti niuansus.

Rankraščiai ir šaltiniai

Vetus Latina tekstai išliko fragmentiškai: dalis medžiagos aptinkama kaip atskiri rankraščiai (ypač evangelijų fragmentai), daug kitų vietų žinome tik iš citatų Bažnyčios tėvų, lektūrų ir liturginių tekstų. Todėl Vetus Latina atstatymas remiasi palyginamuoju darbu — lyginant išlikusias lotynų versijas tarpusavyje ir su graikų tekstų variacijomis.

Skirtumai nuo Vulgatos ir Jerome’o vaidmuo

Vulgatos autoriumi laikomas šv. Jerome’as (Hieronymus), kuris IV a. pabaigoje pradėjo parengti vieningą lotynišką Biblijos tekstą (vertė iš hebrajų Senojo Testamento dalis ir peržiūrėjo Naujajį Testamentą). Jerome’o Vulgata pamažu tapo plačiai priimta, o nuo XVI a. vykusio Tridento susirinkimo Vulgata yra oficialus Romos katalikų bažnyčios Biblijos vertimas.

Kalbiniai pavyzdžiai ir liturginiai likučiai

Kai kuriuose liturginiuose tekstuose ir parapražiuose išliko Vetus Latina variantai; kartais šie variantai ir šiandien girdimi mišiose ar apeigose. Pavyzdžiui, tradicinė Lotyniška giesmė „Gloria“ turi Vetus Latina atitikmenų, kuriuose šiek tiek kitokia žodžių tvarka arba sintaksė nei vėlesnėje Vulgatoje. Senasis lotyniškas teksto prasmės pavyzdys (verstas į lietuvių k.): "Šlovė Dievui tarp aukštybių, o žemėje ramybė geros valios žmonėms". Vulgatos tekstas pateikiamas šiek tiek kitaip: "Šlovė [priklauso] Dievui tarp aukštybių ir ramybė geros valios žmonėms žemėje".

Bene geriausiai žinomas skirtumas tarp senosios lotynų kalbos ir Vulgatos yra maldos Pater Noster, kur frazė iš Vetus Latina quotidianum panem ("kasdienė duona") kartais Vulgatoje tapo Jerome’o siūlomu supersubstantialem panem — „antgamtinė“ arba „viršpragmatinė“ duona. Tai pabrėžia, kad vienas žodis graikų originale (epiousios) buvo interpretacijos objektas ir viename lotyniškame variante išverstas kaip „quotidianum“, kitame — kaip „supersubstantialem“; šis skirtumas turi tiek lingvistinę, tiek teologinę reikšmę.

Vetus Latina reikšmė dabar

Vetus Latina turi didelę reikšmę tekstinei kritikai, istorinei teologijai, liturgikos ir vertimo studijoms. Ji leidžia geriau suprasti ankstyvąją krikščioniškąją praktiką, vietines tradicijas ir tai, kaip Biblijos tekstai skirtingose bendruomenėse buvo suvokiami ir vartojami. Nors Vulgata tapo oficialia versija, Vetus Latina išsaugo svarbius senus variantus, kurie kartais padeda atkurti arba aiškinti graikų rankraščių įvairovę bei ankstyvųjų parapijų interpretacijas.

Šiuolaikiniai moksliniai leidiniai ir projektai sistemingai renka ir leidžia Vetus Latina tekstus, kad juos būtų galima lyginti su kitais šaltiniais ir analizuoti jų raidą. Dėl savo įvairovės Vetus Latina yra ne vien "senasis vienodas tekstas", o gyvas liudijimas apie ankstyvųjų krikščionių vertimo praktiką ir religinius prioritetus.

Kai norima susipažinti su Vetus Latina konkrečiais tekstų variantais, dažnai pateikiami palyginamieji leidiniai, kuriuose šie senieji lotyniški variantai lyginami tarpusavyje ir su Vulgata bei graikų rankraščiais.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Vetus Latina?

K: Kokia kalba buvo parašyti Vetus Latina tekstai?

K: Kuo Vetus Latina vartojami žodžiai skiriasi nuo Vulgatos?

Klausimas: Ar yra išlikusių pilnų Vetus Latina rankraščių?

K: Iš kur žinome apie daugelį Vetus Latina teksto fragmentų?

K: Kada Vulgata tapo oficialiu Romos Katalikų Bažnyčios Biblijos vertimu?

K: Kuo skiriasi frazė "kasdienė duona" Vetus Latina ir Vulgatoje?

Paieška pagal raidę