Krikščionybėje mokiniai – tai asmenys, kurie tiesiogiai mokėsi iš Jėzaus arba, platesne prasme, tie, kurie savo gyvenimu ir tikėjimu stengiasi sekti Jo mokymu. Kartais terminas taikomas tik dvylikai apaštalų, tačiau evangelijose ir kituose Naujajame Testamente tekstuose minimas platesnis mokinių ratas, įskaitant vyrus ir moteris, kurie lydėjo Jėzų, klausėsi jo pamokymų ir jam tarnavo. Apaštalų darbų knygoje matome, kad ir patys apaštalai turėjo savo mokinių – taip formavosi ankstyvosios bendruomenės ugdymas.

Reikšmė ir etimologija

Žodis mokinys kilęs iš senovės kalbų. Originalus graikų terminas yra mathētēs (iš senovės graikų kalbos), kuris verčiamas kaip „mokinys, sekėjas, besimokantis“. Lotyniškas atitikmuo discipulus davė anglišką žodį „disciple“ (apie tai žinoma anglų kalbą patekęs iš ir lotynų kalbos). Terminai skirti apibūdinti asmenis, kurie priima mokytojo mokymą, praktikuoja jį ir perduoda kitiems.

Biblinis ir istorinis kontekstas

Evangeliuose mokiniai dažnai vaizduojami kaip žmonės, kurie seka Jėzų, klauso jo pamokymų, dalyvauja stebukluose ir misijose. Evangelijoje pagal Luką minimas siuntimas tuo metu ir platesnis mokinių skaičius (pvz., 72 arba 70 pagal kai kuriuos tekstus), o pagal Matą ir kitus – 12 apaštalų, kurie turi ypatingą vaidmenį. Apaštalų darbuose matome, kaip mokinių ugdymas tęsiasi: apaštalai moko, krikščionių bendruomenės auga ir atsiranda nauji mokiniai bei vietinės parapijos.

Tarp mokinių buvo ir moterų (pvz., Marija Magdalietė, Marija, Marta), kurios atliko svarbų vaidmenį kaip liudininkės ir tarnai. Mokinystė Naujajame Testamente apima tiek mokymą, tiek tarnystę ir liudijimą.

Skirtumas tarp mokinio ir apaštalo

  • Mokinys – tai tas, kuris mokosi: jis priima mokytojo mokymą, praktikuoja jį ir stengiasi keisti savo gyvenimą pagal gautas nuorodas. Mokinys gali būti vietinis sekėjas arba asmuo, kuris gyvena bendruomenėje ir mokosi per bendravimą, pamokslus bei sakramentus.
  • Apaštalas (iš graik. „apostolos“ – „pasiuntinys“) turi specifinę misiją: jis yra siunčiamas skleisti žinią, įsteigti ir vadovauti bendruomenėms, teikti autoritetą ir liudyti prisikėlimo faktą. Apaštalai turėjo ypatingą vaidmenį Bažnyčios pagrindo stadijoje.

Taigi, nors visi apaštalai iš pradžių buvo Jėzaus mokiniai, ne visi mokiniai tapo apaštalais. Apaštalų statusas išreiškė skyrimą ir įgaliojimą siųsti bei įkurti bažnytines bendruomenes.

Mokinių vaidmuo ir reikšmė šiandien

Šiandien terminas mokinys dažnai vartojamas kaip savęs identifikavimo būdas tiems krikščionims, kurie nori aktyviai gilinti tikėjimą ir gyventi pagal Kristaus mokymus. Tai apima:

  • dvasinį ugdymą (Biblijos skaitymas, malda, sakramentai);
  • bendruomeninį gyvenimą (susitikimai, bendros tarnystės, pagelbėjimas kitiems);
  • misiją ir liudijimą (asmeninis liudijimas, evangelizacija, socialinė veikla);
  • nuolatinį mokymąsi ir formaciją (pamokslai, krikščioniškos mokyklos, vadovavimo formacijos programos).

Daugelis krikščioniškų bendruomenių turi struktūras ir programas, skirtas mokinių ugdymui („discipleship“ programos), kurios remiasi Biblijos praktika ir siekia, kad kiekvienas tikintysis taptų aktyviu Jėzaus sekėju bei, esant pašaukimui, kitų mokytoju arba tarnu.

Santrauka

Mokinys – tai besimokantis, sekėjas ir liudytojas, o apaštalas – ypatingai įgalintas pasiuntinys, kuris siunčiamas skleisti mokymą ir steigti bendruomenes. Abi sąvokos yra glaudžiai susijusios istoriniame Naujajame Testamente, tačiau turi skirtingą teologinę bei praktinę reikšmę. Mokinystė išlieka esminiu krikščionybės gyvenimo aspektu ir šiandien, kai tikintieji siekia nuolatinio dvasinio augimo ir tarnystės kitiems.