Mokinys krikščionybėje: reikšmė, istorija ir skirtumas nuo apaštalų

Sužinokite mokinio vaidmenį krikščionybėje: kilmė, istorija, skirtumai nuo apaštalų ir šiuolaikinė reikšmė tikėjimo gyvenime.

Autorius: Leandro Alegsa

Krikščionybėje mokiniai – tai asmenys, kurie tiesiogiai mokėsi iš Jėzaus arba, platesne prasme, tie, kurie savo gyvenimu ir tikėjimu stengiasi sekti Jo mokymu. Kartais terminas taikomas tik dvylikai apaštalų, tačiau evangelijose ir kituose Naujajame Testamente tekstuose minimas platesnis mokinių ratas, įskaitant vyrus ir moteris, kurie lydėjo Jėzų, klausėsi jo pamokymų ir jam tarnavo. Apaštalų darbų knygoje matome, kad ir patys apaštalai turėjo savo mokinių – taip formavosi ankstyvosios bendruomenės ugdymas.

Reikšmė ir etimologija

Žodis mokinys kilęs iš senovės kalbų. Originalus graikų terminas yra mathētēs (iš senovės graikų kalbos), kuris verčiamas kaip „mokinys, sekėjas, besimokantis“. Lotyniškas atitikmuo discipulus davė anglišką žodį „disciple“ (apie tai žinoma anglų kalbą patekęs iš ir lotynų kalbos). Terminai skirti apibūdinti asmenis, kurie priima mokytojo mokymą, praktikuoja jį ir perduoda kitiems.

Biblinis ir istorinis kontekstas

Evangeliuose mokiniai dažnai vaizduojami kaip žmonės, kurie seka Jėzų, klauso jo pamokymų, dalyvauja stebukluose ir misijose. Evangelijoje pagal Luką minimas siuntimas tuo metu ir platesnis mokinių skaičius (pvz., 72 arba 70 pagal kai kuriuos tekstus), o pagal Matą ir kitus – 12 apaštalų, kurie turi ypatingą vaidmenį. Apaštalų darbuose matome, kaip mokinių ugdymas tęsiasi: apaštalai moko, krikščionių bendruomenės auga ir atsiranda nauji mokiniai bei vietinės parapijos.

Tarp mokinių buvo ir moterų (pvz., Marija Magdalietė, Marija, Marta), kurios atliko svarbų vaidmenį kaip liudininkės ir tarnai. Mokinystė Naujajame Testamente apima tiek mokymą, tiek tarnystę ir liudijimą.

Skirtumas tarp mokinio ir apaštalo

  • Mokinys – tai tas, kuris mokosi: jis priima mokytojo mokymą, praktikuoja jį ir stengiasi keisti savo gyvenimą pagal gautas nuorodas. Mokinys gali būti vietinis sekėjas arba asmuo, kuris gyvena bendruomenėje ir mokosi per bendravimą, pamokslus bei sakramentus.
  • Apaštalas (iš graik. „apostolos“ – „pasiuntinys“) turi specifinę misiją: jis yra siunčiamas skleisti žinią, įsteigti ir vadovauti bendruomenėms, teikti autoritetą ir liudyti prisikėlimo faktą. Apaštalai turėjo ypatingą vaidmenį Bažnyčios pagrindo stadijoje.

Taigi, nors visi apaštalai iš pradžių buvo Jėzaus mokiniai, ne visi mokiniai tapo apaštalais. Apaštalų statusas išreiškė skyrimą ir įgaliojimą siųsti bei įkurti bažnytines bendruomenes.

Mokinių vaidmuo ir reikšmė šiandien

Šiandien terminas mokinys dažnai vartojamas kaip savęs identifikavimo būdas tiems krikščionims, kurie nori aktyviai gilinti tikėjimą ir gyventi pagal Kristaus mokymus. Tai apima:

  • dvasinį ugdymą (Biblijos skaitymas, malda, sakramentai);
  • bendruomeninį gyvenimą (susitikimai, bendros tarnystės, pagelbėjimas kitiems);
  • misiją ir liudijimą (asmeninis liudijimas, evangelizacija, socialinė veikla);
  • nuolatinį mokymąsi ir formaciją (pamokslai, krikščioniškos mokyklos, vadovavimo formacijos programos).

Daugelis krikščioniškų bendruomenių turi struktūras ir programas, skirtas mokinių ugdymui („discipleship“ programos), kurios remiasi Biblijos praktika ir siekia, kad kiekvienas tikintysis taptų aktyviu Jėzaus sekėju bei, esant pašaukimui, kitų mokytoju arba tarnu.

Santrauka

Mokinys – tai besimokantis, sekėjas ir liudytojas, o apaštalas – ypatingai įgalintas pasiuntinys, kuris siunčiamas skleisti mokymą ir steigti bendruomenes. Abi sąvokos yra glaudžiai susijusios istoriniame Naujajame Testamente, tačiau turi skirtingą teologinę bei praktinę reikšmę. Mokinystė išlieka esminiu krikščionybės gyvenimo aspektu ir šiandien, kai tikintieji siekia nuolatinio dvasinio augimo ir tarnystės kitiems.

Jėzaus iš Nazareto mokiniai

Keturios

Ir Morkaus (1, 16-20), ir Mato (4, 18-22) evangelijose yra vietų, kur Jėzus iš pradžių pasikviečia keturis žvejus iš tų, kurie buvo prie Galilėjos ežero. Tai Simonas (vėliau pavadintas "Uola", arba Petru) ir jo brolis Andriejus bei broliai Jokūbas ir Jonas (vėliau pavadinti "Perkūno sūnumis", arba Boanerge). Labai panašiame Luko evangelijos 5, 1-11 pateiktame pranešime apie Andriejų nekalbama. Jn 1, 35-51 taip pat pateikiamas pirminis mokinių pašaukimas, tačiau tai yra: neįvardytas mokinys, Andriejus, Simonas, Pilypas ir Natanaelis.

Kadangi Luko evangelijoje nėra Andriejaus, o Simonas Petras, Jokūbas ir Jonas keturiose evangelijose kviečiami susitikti su Jėzumi atskirai nuo Dvylikos, jie paprastai vadinami "trimis". Dėl "keturių", o ne "trijų" vartojimo kai kurie krikščionys vis dar diskutuoja, tačiau niekada tai nebuvo esminis doktrinos klausimas.

Dvylika

Daugiausia dėmesio evangelijose skiriama konkrečiai mokinių grupei, kurią Jėzus pašaukė ant kalno viršūnės ir įgaliojo vadinti dvylika apaštalų. Šie vyrai yra:

Pagrindiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai evangelijose

Šis langelis:

·         peržiūrėti

·         kalbėti

·         redaguoti
  1. Simonas, vadinamas Petru
  2. Andriejus, Simono Petro brolis
  3. Jokūbas (Morkaus ir Mato vadinamas Zebediejaus sūnumi)
  4. Jonas (Morkus ir Matas jį įvardija kaip Zebediejaus sūnaus Jokūbo brolį)
  5. Philip
  6. Bartolomiejus, Jono evangelijoje pavadintas Natanaeliu
  7. Matas (kurį evangelistas Matas įvardija kaip muitininką), Luko ir Morkaus evangelijuose vadinamas Leviu.
  8. Thomas
  9. Alfiejaus sūnus Jokūbas
  10. Simonas, Morkaus, Mato ir Luko knygose vadinamas fanatiku
  11. Judas Iskarijotas
  12. Judas Tadėjus, Morkaus vadinamas Tadeušu, Mato - Lebėjumi Tadėjumi, Luko - Judu, Jokūbo broliu.
  • Paulius tapo apaštalu po Jėzaus mirties ir prisikėlimo.

Jono evangelijoje vienas mokinys vadinamas tuo, kurį Jėzus mylėjo. Kadangi apaštalas Jonas, kitaip nei kiti dvylika, toje evangelijoje niekada nėra įvardytas, manoma, kad "mylimasis mokinys" yra jis.

Didelė minia ir septyniasdešimt

Evangelijų pasakojimuose ne visada nurodomas Jėzaus mokinių skaičius arba asmenų skaičius tarp jų. Kur kas didesnė žmonių grupė mokiniais įvardijama pamokslo lygumoje ištraukos pradžioje, kuri prasideda Luko 6, 17.

Be to, septyniasdešimt (arba septyniasdešimt du, priklausomai nuo šaltinio) žmonių išsiunčiami po du, kad paruoštų Jėzui kelią (Lk 10). Kartais jie vadinami "septyniasdešimčia" arba "septyniasdešimčia mokinių". Jie turi valgyti bet kokį siūlomą maistą, gydyti ligonius ir skleisti žinią; kad ateina Dievo viešpatavimas, kad kas jų klauso, girdi Jėzų, kas juos atmeta, atmeta Jėzų, o kas atmeta Jėzų, atmeta Tą, kuris Jį siuntė. Be to, jiems suteikiamos didelės galios prieš priešus ir jų vardai užrašomi danguje.

Kelias į Emausą

Kleopas yra vienas iš dviejų mokinių, kuriems prisikėlęs Viešpats pasirodė Emause (Lk 24, 18). Jėzaus prisikėlimo dieną Kleopas kartu su neįvardytu Jėzaus mokiniu eina iš Jeruzalės į Emausą. Kleopas ir jo draugas aptarinėjo pastarųjų dienų įvykius, kai nepažįstamasis paklausė, apie ką jie kalbėjosi. Nepažįstamasis paprašė prisijungti prie Kleopo ir jo draugo vakarienės. Ten nepažįstamasis, palaiminęs ir sulaužęs duoną, pasirodė esąs prisikėlęs Jėzus ir dingo. Kleopas ir jo draugas nuskubėjo į Jeruzalę, kad praneštų šią žinią kitiems mokiniams, kur Jėzus vėliau pasirodė ir jiems. Šis įvykis neturi analogų Mato, Morkaus ar Jono evangelijose.

Moterys

Luko evangelijoje (10, 38-42) Lozoriaus sesuo Marija priešpastatoma savo seseriai Mortai, kuri, Jėzui svečiuojantis pas juos, buvo "užsiėmusi daugeliu reikalų", o Marija pasirinko "geresnę dalį", t. y. klausėsi mokytojo kalbos. Jonas ją įvardija kaip "tą, kuri patepė Viešpatį kvepiančiu aliejumi ir savo plaukais nusausino Jo kojas" (11, 2). Luko evangelijoje neįvardyta "nusidėjėlė" fariziejaus namuose patepa Jėzaus kojas. Bet kokie iki stebuklo buvę Jėzaus ir paties Lozoriaus santykiai Jono nenurodomi. Katalikų tautosakoje Lozoriaus sesuo Marija laikoma ta pačia Marija Madgalene.

Lukas mini daugybę žmonių, lydėjusių Jėzų ir Dvylika. Iš jų jis įvardija tris moteris: "Mariją, vadinamą Magdaliete, ... ir Erodo valdytojo Chuzos žmoną Joaną, Zuzaną ir daugelį kitų, kurios juos aprūpino iš savo lėšų" (Lk 8, 2-3). Marija Magdalietė ir Joana yra vienos iš moterų, kurios Luko pasakojime apie prisikėlimą nuėjo paruošti Jėzaus kūno ir kurios vėliau apaštalams ir kitiems mokiniams papasakojo apie tuščią kapą ir "dviejų vyrų akinančiais drabužiais" žodžius. Marija Magdalietė yra žinomiausia iš mokinių, nepriklausančių Dvylikai. Evangelijose apie ją parašyta daugiau nei apie kitas mokines. Apie ją taip pat yra nemažai pasakojimų ir literatūros.

Kiti evangelijų autoriai skirtingai nurodo, kurios moterys buvo nukryžiavimo ir prisikėlimo liudininkės. Morkus nurodo Mariją, Jokūbo motiną, ir Salomėją (nepainioti su Salomėja, Erodiados dukterimi) prie nukryžiavimo, o Salomėją - prie kapo. Jonas prie nukryžiavimo priskiria Mariją, Klopo žmoną.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kokią reikšmę krikščionybėje turi žodis "mokinys"?


Atsakymas: Krikščionybėje mokinys yra tas, kuris siekia mokytis iš krikščionybės.

K: Iš kokios kalbos kilęs terminas "mokinys"?


A: Terminas "mokinys" kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio "μαθἡτἡς", į anglų kalbą atkeliavusio per lotynų discipulus.

Klausimas: Kas buvo Jėzaus mokiniai Jo tarnystės metu?


Atsakymas: Jėzaus tarnystės metu Jo mokiniai buvo Jo mokiniai - kartais tai reiškia tik dvylika apaštalų, bet gali reikšti ir kitą Evangelijose minimų mokinių skaičių.

K: Kaip mokinį reikėtų skirti nuo apaštalo?


A: Mokinys yra tas, kuris mokosi iš mokytojo ar mokinio, o apaštalas yra siunčiamas perteikti tuos mokymus kitiems.

K: Ar yra koks nors skirtumas tarp mokinio ir mokinio?


Atsakymas: Taip, nors abu yra besimokantieji, mokinys konkrečiai reiškia žmogų, besimokantį apie krikščionybę ir jos mokymus, o studentas gali reikšti apskritai bet kurį žmogų, kuris ko nors mokosi.

Klausimas: Ar Apaštalų darbų knygoje minima, kad apaštalai turi mokinių?


Atsakymas: Taip, Apaštalų darbų knygoje minima, kad net patys apaštalai turėjo mokinių.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3