Kalno pamokslas: Jėzaus mokymas, Palaiminimai ir Viešpaties malda
Atraskite Kalno pamokslo esmę: Jėzaus mokymas, Palaiminimai, Viešpaties malda ir įkvepiančios gaires krikščioniškam gyvenimui.
Pasak Biblijos, Kalno pamokslas buvo kalba, kurią Jėzus iš Nazareto pasakė savo pasekėjams ir didelei grupei žmonių apie 30 m. po Kr. Jėzus šią kalbą pasakė ant kalno šlaito. Populiariausia kalbos dalis yra pradžioje esantys Palaiminimai. Pamoksle taip pat yra Viešpaties malda. Kitos populiarios Kalno pamokslo eilutės: "atsuk kitą skruostą", "žemės druska", "pasaulio šviesa" ir "neteiskite, kad nebūtumėte teisiami".
Kontekstas ir vieta
Kalno pamokslas randamas evangelijoje pagal Matą (Mato 5–7) ir turi svarbią vietą Jėzaus mokyme. Tradiciškai jis siejamas su kalneliu Galilėjoje, kartais vadinamu Palaiminimų kalnu (angl. Mount of Beatitudes), tačiau tekstas taip pat atspindi žemiškius pamokslavimo būdus — Jėzus kalbėjo tiek ant kalno šlaito, tiek lygumoje, priklausomai nuo pasakojimo. Pamokslo aplinka reikšminga: kalnas simbolizuoja Dievo pašaukimą ir autoritetą, primenančius Senojo Testamento kalnų scenas.
Pagrindinės temos ir struktūra
Kalno pamokslas apima kelias temas, kurios glaudžiai susijusios: dorybes ir palaiminimus, santykį su Mozės įstatymu, kasdienį tikėjimo gyvenimą (dovanų dalijimąsi, maldą ir pasninką), etinius reikalavimus santykiuose su kitais, taip pat pranašiškus pamokymus apie paskutinį teismą ir tikrąjį tikėjimo vaisių. Pagrindinę struktūrą galima apibendrinti taip:
- Palaiminimai — eilutės, kurios pradžioje teigia, kas Dievo akyse yra palaiminti.
- Žemės druska ir pasaulio šviesa — kvietimas būti moraliniu pavyzdžiu pasaulyje.
- Įstatymo interpretacija — Jėzus gilinasi į Dešimties įsakymų dvasią, ne tik į raidę.
- Praktinis šventumas — kalba apie pykčio, neištikimybės, priesaikų, keršto ir meilės priešams problemas.
- Šeiminis (tikėjimo) gyvenimas — patarimai dėl maldos, atlaidumo, rūpinimosi turtu ir nerimo.
- Baigiamieji įspėjimai — kvietimas rinktis siaurąją kelią ir statyti savo gyvenimą ant tvirto pamato.
Palaiminimai (Beatitudes)
Palaiminimai yra aštuntos ar devynios trumpų teiginių serijos, kurios aprašo, kas yra palaiminti Dievo karalystėje. Kiekvienas palaiminimas pabrėžia tam tikrą dorybę arba būseną — pavyzdžiui, nuolankumą, liūdesį dėl nuodėmių, teisingumo troškimą, gailestingumą, širdies tyrumą, taikų buvimą ir kentėjimą dėl teisumo. Palaiminimai dažnai interpretuojami kaip Jėzaus supaprastinta ir prasminga etinė programa, skatinanti vidinį pokytį ir nuoširdų santykį su Dievu.
Viešpaties malda
Viešpaties malda, arba Tėve mūsų, yra vienas iš ryškiausių ir plačiausiai cituojamų Kalno pamokslo tekstų. Jame pateikta maldos forma, kuri apima Dievo šlovinimą, karalystės atėjimą, kasdienės duonos prašymą, nuodėmių atleidimą ir apsaugą nuo pagundų. Malda atkreipia dėmesį į asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą — tiek į ryšį su Dievu, tiek į atsakomybę kitų atžvilgiu (pvz., atleidimas).
Santykis su Dešimčia įsakymų
Daugelis krikščionių mano, kad Kalno pamokslas yra susijęs su Dešimčia įsakymų. Jėzus ne tik pakartoja moralinius principus, bet ir gilina jų prasmę — pavyzdžiui, ne tik draudžia nužudyti ar svetimauti, bet ir įspėja prieš nesutaikomą pyktį ar nešvarius geismus, kurie veda į nuodėmę. Taigi Kalno pamokslas dažnai suvokiamas kaip įstatymo išpildymas, nukreiptas į širdies ir motyvų tyrumą, o ne vien išorinių veiksmų reguliavimą.
Etika ir praktika
Kalno pamokslas kelia aukštus moralinius standartus: atsuk kitą skruostą, mylėk priešus, nekaupk žemiškų turtų, būk dorybingas paslaugų, maldos ir pasninko metu. Šie reikalavimai skatina asmeninį pokytį ir teikia praktinius nurodymus, kaip elgtis su skirtingomis gyvenimo situacijomis. Pamokslas taip pat pabrėžia nuoširdumą — pavyzdžiui, kad gerus darbus reikia daryti ne dėl viešo pagyrimo, o dėl meilės Dievui ir artimui.
Tolimesnės interpretacijos ir reikšmė
Skirtingos krikščioniškos tradicijos (katalikybė, stačiatikybė, protestantizmas ir kt.) įvairiai pabrėžia Kalno pamokslo aspektus: vienos akcentuoja teisės žodžio ir sakramentų reikšmę, kitos — socialinį teisingumą ir pasaulietinį liudijimą. Filosofai ir teologai taip pat nagrinė Jėzaus idealus kaip egzistencinį ar utopinį idealą, aptariant, kaip praktiškai įgyvendinti tokius reikalavimus kasdieniniame gyvenime.
Istorinis ir literatūrinis požiūris
Akademiniame pasaulyje Kalno pamokslas tiria ne tik turinį, bet ir kilmę: ar tekstas priklauso istoriniam Jėzaus sakytam pranešimui, ar vėliau evangelistų redaguotam mokymui. Literatūriškai pamokslas yra struktūriškai stiprus ir stilistiškai įvairus — jis jungia trumpas maksimas su ilgesnėmis pamokomis ir palyginimais, todėl yra lengvai prisimenamas ir perduodamas.
Paveldas ir praktinis taikymas šiandien
Kalno pamokslas iki šiol įkvepia moralines diskusijas, socialinius judėjimus, liturginę praktiką ir asmeninį tikėjimo gyvenimą. Jis skatina krikščionis ieškoti teisingumo, gailestingumo ir kuklumo, taip pat primena, kad tikėjimas turi matytis ne tik žodžiais, bet ir darbais. Daugelis parapijų ir krikščioniškų organizacijų naudoja Kalno pamokslo tekstus kaip pagrindą etinei mokyklai, socialinėms programoms ir asmeniniam dvasiniam augimui.
Apibendrinant, Kalno pamokslas yra vienas iš centrinės Jėzaus žinios tekstų, kuriame glaustai ir giliai pateikti principai, kaip gyventi Dievo valioje — tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai.
Įsitikinimai apie pamokslo prasmę
Viena svarbiausių diskusijų dėl pamokslo yra apie tai, kaip jis turėtų būti taikomas kasdieniame gyvenime. Beveik visos krikščionių grupės yra sukūrusios savo būdus, kaip suprasti ir naudoti pamokslą savo gyvenime. Knygoje "Kalno pamokslo supratimas" Harvis Makartūras (Harvey McArthur) išvardija dvylika skirtingų požiūrių į pamokslą.
(1) Absoliutistinis požiūris
Absoliutistinis požiūris sako, kad žmonės visą laiką turėtų daryti būtent tai, ką Jėzus sakė pamoksle. Jei tai darydamas žmogus atsiduria pavojuje, vadinasi, būtent to jam reikia, kad būtų išgelbėtas.
Tarp žmonių, kurie tuo tikėjo, buvo:
- Šventasis Pranciškus Asyžietis
- Dietrichas Bonhoefferis
- Levas Tolstojus (kai buvo vyresnis)
Bažnyčios, kurios tiki šiuo požiūriu, yra šios:
- Rytų stačiatikių bažnyčios
- Ankstyvieji anabaptistai
- Šiuolaikinės anabaptistų grupės, tokios kaip menonitai ir huteritai.
(2) Pakeisti tekstą
Senovėje žmonės modifikuodavo (keisdavo) pamokslo tekstą, kad jis būtų populiaresnis. Pavyzdžiui, Biblijoje Mato 5:22 eilutė buvo pakeista iš "[kiekvienas, kuris] pyksta ant savo brolio, patirs teismo pavojų" į "[kiekvienas, kuris] pyksta ant savo brolio be priežasties, patirs teismo pavojų".
Pastaraisiais šimtmečiais dažniau keičiami pamokslo žodžiai, išbraukiant tas dalis, kurias žmonės sunkiai priimtų.
Beveik kiekvienas svarbus krikščionių rašytojas kažkada yra padaręs panašių pakeitimų.
Šio požiūrio nepalaiko jokia konkreti krikščionių konfesija.
(3) Hiperbolės požiūris
Vienas iš labiausiai paplitusių požiūrių yra hiperbolės požiūris. Jame teigiama, kad Jėzus kai kuriose pamokslo vietose naudojo hiperbolę (tai reiškia, kad perdėjo). Taip manantys žmonės mano, kad Jėzaus mokymą reikia paversti realistiškesniu, jei norima jį panaudoti realiame pasaulyje.
Dauguma žmonių sutinka, kad pamoksle yra tam tikrų hiperbolių, tačiau jie ginčijasi, kurios dalys yra hiperbolės.
(4) Bendrųjų principų požiūris
Bendrųjų principų požiūris sako, kad Jėzus nedavė nurodymų (tiksliai nenurodė žmonėms, kaip elgtis). Vietoj to Jis pateikė pavyzdžių, kaip žmogus turėtų elgtis.
(5) Dvigubų standartų požiūris
Dvigubų standartų požiūris sako, kad dalis Jėzaus mokymų yra bendros idėjos, kaip elgtis, o dalis - nurodymai. Dauguma žmonių, norėdami būti išgelbėti, turi laikytis bendrų idėjų, kaip elgtis. Tik nedidelė dalis šventų žmonių, pavyzdžiui, dvasininkai ir vienuoliai, turi laikytis nurodymų.
Tarp žmonių, kurie tikėjo šiuo požiūriu, buvo:
- Šventasis Augustinas (jis sukūrė dvigubų standartų požiūrį)
- Šventasis Tomas Akvinietis (vėliau pakeitęs dvigubų standartų požiūrį)
- Geoffrey Chauceris (šį požiūrį jis panaudojo savo knygoje "Kenterberio pasakos" (Bato žmonos prologas, 117-118 psl.)
Romos katalikų bažnyčia tiki dvigubų standartų požiūriu.
(6) Dviejų sferų požiūris
Martynas Liuteris netikėjo katalikų idėjomis apie pamokslą. Jis sukūrė dviejų sferų požiūrį. Liuteris padalijo pasaulį į dvi sferas arba dalis: religinę ir pasaulietinę (nereliginę). Jis manė, kad pamokslas taikomas tik religinei gyvenimo daliai. Kasdieniame pasaulyje žmonėms gali tekti daryti dalykus, kurių pamoksle sakoma, kad jie neturėtų daryti. Pavyzdžiui, dirbdamas pasaulietinį darbą, teisėjas, užuot atleidęs nusikaltėliui, gali jį nubausti. Tačiau kaip religingas žmogus teisėjas vis tiek turėtų gailėtis to, kas atsitinka nusikaltėliui.
(7) Šventojo Rašto požiūrio analogija
Šventojo Rašto analogijos požiūris sako, kad, kai buvo rašomas Naujasis Testamentas, dalis pamokslo buvo pakeista. Pavyzdžiui, Jėzus sakė, kad nedera prisiekti. Tačiau Naujajame Testamente Paulius priesaiką vartoja bent du kartus.
(8) Požiūris, o ne veiksmai
Nuostatų, o ne veiksmų požiūris sako, kad pamoksle Jėzus tik pasakė žmonėms, ką jis pats darys. Jis nesakė kitiems žmonėms, ką jie turi daryti, kad būtų geri krikščionys.
Šį požiūrį XIX a. sukūrė Wilhelmas Hermannas.
(9) Laikinoji etika
Tarpinio laikotarpio etikos požiūris sako, kad Jėzus, sakydamas pamokslą, manė, jog pasaulis greitai baigsis. Todėl Jo mokymas buvo skirtas tik tam trumpam laikui.
Šį požiūrį sukūrė Albertas Šveiceris.
(10) Besąlygiškas dieviškosios valios vaizdas
Besąlygiškos dieviškosios valios požiūris sako, kad Jėzus norėjo, jog žmonės darytų būtent tai, ką jis sakė, ir laikytųsi etikos, apie kurią jis kalbėjo pamoksle. Tačiau dabar, kai pasaulis yra toks, koks yra, žmonės negali to daryti. Žmonės bando laikytis pamokslo etikos, bet jiems visada nepavyksta. Tai pasikeis, kai į pasaulį sugrįš Dangaus karalystė. Tuo metu visi galės gyventi taip, kaip nori Dievas.
Šį požiūrį XX a. sukūrė vokiečių filosofas Martinas Sibelius.
(11) Atgailos požiūris
Atgailos požiūris sako, kad Jėzus žinojo, jog žmonės nesugebės sekti Jo mokymu. Žmonės bandys jais vadovautis, bet jiems nepavyks. Tai išmokytų juos atgailauti. Taip žmonės įtikėtų Evangelija.
(12) Dispensacionalizmas
Dispensacionalizmas skirsto žmonijos istoriją į atskiras grupes. Šis požiūris teigia, kad šiandien gyvename laikais, kai negalime gyventi pagal pamokslo mokymą. Tačiau kada nors ateityje galėsime tai padaryti. Kai tas laikas ateis, žmonės turės laikytis pamokslo mokymų, kad gautų išgelbėjimą.
Kitos nuomonės
E. Earle'as Ellisas, teologijos profesorius, sako, kad pamoksle Jėzus prašo tikinčiųjų gyventi taip, kaip bus įprasta būsimoje Dievo karalystėje. Kaip sako E. E. Ellisas, turime kalbėti Jėzaus žodžius, mąstyti Jo mintis ir daryti Jo darbus. Kadangi tokia bus būsimosios Dievo karalystės etika, žmonės turėtų gyventi taip, kad būtų pasirengę gyventi Dievo karalystėje.
Knygoje "Hiram Key" Kristoferis Knightas ir Robertas Lomasas teigia, kad Kalno pamokslo niekada nebuvo. K. Knightas mano, kad Matas "suklijavo įvairias ištraukas, tarsi jos būtų kalbėtos viena po kitos miniai ant kalno viršūnės". Jis mano, kad "pamokymai buvo sudėti į šį vieną "atvejį", kad nenutrūktų bendros istorijos tėkmė".
Ieškoti