1839 m. Londono sutartis – 1839 m. balandžio 19 d. pasirašyta Europos didžiųjų valstybių ir Abiejų Nyderlandų bei naujai suformuotos Belgijos Karalystės sutartis. Sutartis dažnai vadinama Pirmąja Londono sutartimi, 1839 m. konvencija arba Londono sutartimi dėl atsiskyrimo ir formaliai fiksavo Belgijos padėtį po 1830–1831 m. Belgijos revoliucijos.

Kontekstas

Belgijos nepriklausomybė buvo paskelbta 1830 m., tačiau Nyderlandų karalius nepripažino šios padėties. 1831 m. buvo parengtas susitarimas pagal vadinamuosius XXIV straipsnius, tačiau Nyderlandai jo nepriėmė. Todėl 1839 m. Londone susirinkusios didžiosios Europos valstybes (tarp jų Didžioji Britanija, Prūsija, Austrija, Rusija, Prancūzija) kartu su Nyderlandais ir Belgija patvirtino naują taikinį, kuriuo formalizavo sienas ir politinį statusą.

Pagrindinės nuostatos

  • Belgijos nepriklausomybė: sutartis pripažino Belgiją kaip atskirą, suverenią valstybę ir nustatė jos sienas.
  • Liuksemburgo padėtis: buvo patvirtinta, kad vakarinė Liuksemburgo dalis pereina Belgijai, o likusi Didžioji Hercogystė lieka atskira teritorija, susieta dinastiniu ryšiu su Nyderlandais.
  • Neutralumas: svarbiausias punkas – Belgija paskelbta neutrali šalis, kurios neutralumas turėjo būti „amžinas“ ir saugomas tarptautiniu įsipareigojimu.
  • Garantijos: sutartį pasirašiusios didžiosios valstybes įsipareigojo ginti Belgijos neutralumą, jei ji būtų užpulta.

Reikšmė ir pasekmės

1839 m. sutartis turėjo ilgalaikes politines ir karinę pasekmes. Neutralumo principas tapo tarptautinio saugumo dalimi: belgų teritorija buvo laikoma neperžengiama zona, kurią garantavo Europos didžiosios valstybes. Vis dėlto neutralumas neišgelbėjo Belgijos nuo karo.

Dažnai teigiama, kad ši sutartis buvo viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių. 1914 m. rugpjūtį, įgyvendindama planą greitai užpulti Prancūziją per Belgiją, Vokietijos imperija pažeidė Belgijos neutralumą; tai tapo priežastimi, dėl kurios Jungtinė Karalystė paskelbė karą Vokietijai 1914 m. rugpjūčio 4 d.

Vėlesniais laikotarpiais 1839 m. sutarties garantijos taip pat buvo išbandytos Antrojo pasaulinio karo metu, kai Belgija vėl buvo užpulta. Sutartis parodė ribas tarptautinių garantijų realiame kare: politinis įsipareigojimas negarantuoja prieštaravimų nebuvimo, jei jėga nusveria tarptautinius susitarimus.

Teisinė ir istorinė reikšmė

Teisiškai 1839 m. Londono sutartis tapo svarbia tarptautinės teisės dalimi – ji aiškiai apibrėžė, kaip didžiosios valstybės gali garantuoti mažesnių valstybių neutralumą ir teritorinį vientisumą. Sutartis padėjo formuoti vėlesnius Europos diplomatinius sprendimus (pvz., Liuksemburgo statuso klausimai buvo sprendžiami ir vėlesnėse tarptautinėse sutartyse, tokiuose kaip 1867 m. Londono sutartis).

Išvada

1839 m. Londono sutartis yra reikšmingas pavyzdys, kaip XIX a. diplomatija formavo valstybių sienas ir saugumo garantijas Europoje. Ji įtvirtino Belgijos nepriklausomybę ir neutralumą, bet istorija parodė, kad net ir tarptautiniai garantai gali būti pažeisti karo metu, o tokie pažeidimai gali turėti tolimas ir katastrofiškas pasekmes.