Neutrali šalis: apibrėžimas, tarptautinė teisė ir ginkluotasis neutralumas

Neutrali šalis - tai šalis, kuri nusprendžia nedalyvauti kitų šalių kare. Tarptautinė teisė leidžia šaliai išlikti neutraliai karo tarp dviejų ar daugiau valstybių metu. Paskelbusi, kad yra neutrali, šalis negali leisti, kad kuri nors jos teritorijos dalis taptų vienos iš pusių baze. Ji negali statyti karo laivų, verbuoti kareivių ar organizuoti karinių ekspedicijų vienos iš kariaujančių šalių vardu. Tai taip pat vadinama "ginkluotuoju neutralumu", kai karo metu pasiskelbiama neutralia šalimi. Tai nėra tas pats, kas "neutralizacija" arba nuolatinis neutralumas. Neutrali šalis taip pat skiriasi nuo neutralumo, kurį deklaruoja nevyriausybinės organizacijos (NVO) arba Jungtinių Tautų taikos palaikymo grupės.

Teisinis pagrindas

Neutralumo reguliavimas pagrįstas tarptautine praktika ir konvencijomis, pirmiausia Hago 1907 m. konvencijomis (ypač Konvencija V „Dėl neutralių aukų teisių ir pareigų karo metu“). Šių normų esmė – suderinti neutralumo teisę (šalis gali pasirinkti nesikišti į konfliktą) su tam tikromis pareigomis, kad neutralumas nebūtų naudojamas kaip karo dalyvių pagalbos priemonė.

Neutralumo teisės ir pareigos

Taisyklė tarp lygių šalių: neutrali valstybė turi taikyti vienodą tvarką visoms kariaujančioms pusėms – ji negali duoti prioriteto vienai pusei.
Teritorijos nenaudojimas karinėms operacijoms: negalima leisti, kad neutrali teritorija būtų naudojama karinių bazėms, kariniams judėjimams, logistikai ar parametrų paslaugoms.
Draudimas verbuoti ir formuoti ekspedicijas: neutrali valstybė neturi leisti verbuoti kareivių ar organizuoti karinę paramą kokiai nors konflikto pusei.
Internavimas: jeigu priešo laivai ar kariai atvyksta į neutralias teritorijas, neutralioji valstybė privalo juos sulaikyti arba internuoti, kad jie negalėtų grįžti į kovą.
Ekonominės sąveikos ribojimai: neutrali valstybė paprastai gali vykdyti prekybą bet kuriai pusei, tačiau gali taikyti apribojimus dėl kontrabandos (karinės įrangos, amunicijos ir kt.).
Savigyna: neutralumas neatima šalies teisės gintis, jei ji pati tampa atakuojama.

Ginkluotasis neutralumas vs nuolatinis neutralumas

Ginkluotasis neutralumas – tai pozicija, kurią valstybė paskelbia arba praktikuoja karo metu: ji lieka nešališka, bet gina savo teritorinį neįsikišimą karine parengtimi. Tai būdinga valstybėms, kurios nenori prisijungti prie karinės koalicijos, bet yra pasirengusios gintis.

Nuolatinis (arba įtvirtintas) neutralumas – tai neutralaus statuso įsipareigojimas, įtvirtintas tarptautiniu susitarimu ar įstatymu. Pavyzdžiai: Šveicarijos neutralumas yra ilgalaikė valstybės politika, pripažinta tarptautiniais aktais; Austrijos neutralumas buvo įtvirtintas po Antrojo pasaulinio karo. Tokie režimai dažnai turi papildomą teisinį garantą iš kitų valstybių.

Neutralumo nustatymas ir pažeidimai

Neutralumo būsena gali būti paskelbta viešai arba palaikyta de facto veiksmais. Jeigu neutrali valstybė pažeidžia savo pareigas (pvz., suteikia karinę pagalbą vienai pusei), ji gali prarasti neutralios valstybės statusą ir būti laikoma kariaujančios šalies sąjungininke, su tuo susijusiomis teisėmis ir pareigomis. Tarptautinė bendruomenė, teismai ar taikos sutartys gali nagrinėti tokio pobūdžio pažeidimus.

Neutralumas ir kitos organizacijos

Neutralumas skiriasi nuo NVO ar JT taikos palaikymo operacijų deklaracijų: NVO ar JT misijos gali taikyti neutralumo principą savo operacijose (pvz., humanitarinis neutralumas), tačiau tai nėra tas pats kaip valstybės teisinis neutralumo statusas. Humanitarinės organizacijos laiko neutralumą etikos principu, siekiant saugumo ir prieigos prie civilių, bet jos neturi tokių suverenių įsipareigojimų kaip valstybės.

Pavyzdžiai ir istorija

Istoriškai neutralumas turėjo daug formų. Kai kurios šalys ilgą laiką išlaikė nuolatinį neutralumą (pvz., Šveicarija), kitos praktikuoja ginkluotą neutralumą arba neutralią politiką tam tikrais konfliktais (pvz., Švedija XIX–XX a.). Neutralumo praktika priklauso nuo geopolitinės padėties, tarptautinių sutarčių ir nacionalinės politikos.

Ką verta žinoti praktikoje

Neutralumas suteikia teisinį pagrindą nesikišti į karą, bet kartu įpareigoja laikytis griežtų draudimų ir lygių taisyklių.
Ne kiekviena deklaracija apie neutralumą automatiškai užtikrina apsaugą – svarbu tarptautinis pripažinimas arba nuolatinės neutralumo praktiką pagrindžiantys susitarimai.
Neutralumo politika gali turėti ir ekonominių padarinių: prekybos apribojimai ar sankcijų vengimas gali lemti politinius sprendimus.

Trumpai tariant, neutrali šalis renkasi neįsitraukti į ginkluotą konfliktą ir pagal tarptautinę teisę privalo vykdyti tam tikras teisines ir praktines pareigas, kad jos teritorija ir įrenginiai nebūtų naudojami vienos iš kariaujančių šalių naudai.

Pasaulio žemėlapis, kuriame pavaizduoti šalių neutralumo laipsniai iki 2007 m.: neutralios šalys ginčijamos neutralios šalys buvusios neutralios šalys

Nuolatinis neutralumas

Nuolatinio neutralumo pavyzdys galėtų būti Vatikanas. Jis 1929 m. Laterano sutartimi paskelbė nuolatinį neutralumą.

Ilgą laiką išlikusi neutrali, Šveicarija tapo mėgstama daugelio organizacijų būstinių vieta. XIX a. viduryje Ženevoje įsikūrė Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Tautų Lygos, kurios būstinė taip pat buvo Ženevoje, 1920 m. deklaracijoje buvo pripažinta, kad Šveicarija išlieka neutrali. Kai po Antrojo pasaulinio karo Lyga buvo išformuota, ją pakeitė Jungtinės Tautos. Nors Šveicarija ir neįstojo į JT, jai buvo ne tik pripažintas neutralumas, bet ir suteiktas nuolatinės stebėtojos statusas.

Neutralios šalys

šalis	neutralumo laikotarpis / pradžios metai	pastabos
Kosta Rika	1949-	yra Neprisijungusiųjų judėjimo stebėtojas. Yra 77 grupės narė. Neutrali, nes 1949 m. buvo paleista jos kariuomenė. Ratifikuota įstatymu 2014 m.
Lichtenšteinas	1868-	Neutralus, nes 1868 m. kariuomenė buvo paleista.
Panama	1989-	Yra Neprisijungusiųjų judėjimo narė. Yra 77 šalių grupės narė. Panamos kanalo neutralumas įtvirtintas specialia sutartimi.
Šveicarija	1815-	EBPO narė nuo 1961 m. Savarankiška, nuolatinė ir ginkluota, skirta išorės saugumui užtikrinti. Nuo 1815 m. Šveicarija yra seniausia neutrali šalis pasaulyje; nuo 1815 m., kai Paryžiaus sutartimi buvo įtvirtintas jos neutralumas, ji nėra kariavusi užsienio kare. Nors Europos galybės (Austrija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Portugalija, Prūsija, Rusija, Ispanija ir Švedija) 1815 m. gegužės mėn. vykusiame Vienos kongrese susitarė, kad Šveicarija turėtų būti neutrali, galutinis ratifikavimas buvo atidėtas iki Napoleono Bonaparto pralaimėjimo, kad kai kurios koalicijos pajėgos galėtų įsiveržti į Prancūziją per Šveicarijos teritoriją (žr. 1815 m. nedideles kampanijas ir 1815 m. lapkričio 20 d. didžiųjų valstybių pasirašytą Aktą dėl Šveicarijos neutralumo).
Turkmėnistanas	1995-	yra Neprisijungusiųjų judėjimo narė. Yra 77 šalių grupės narė. 1995 m. paskelbė visišką neutralumą ir oficialiai jį pripažino Jungtinės Tautos.
Vatikanas	1929-	1929 m. su Italija pasirašytoje Laterano sutartyje buvo nustatyta, kad "popiežius įsipareigojo laikytis nuolatinio neutralumo tarptautiniuose santykiuose ir susilaikyti nuo tarpininkavimo ginčuose, nebent to konkrečiai reikalautų visos šalys", todėl Vatikanas nuo to laiko yra neutralus.

Pastaba: diskutuotina, ar Europos Sąjungos narė gali būti laikoma neutralia valstybe. Apie tai kalbama tolesniame skyriuje.

Neutralios Europos Sąjungos narės

šalis	neutralumo laikotarpis / pradiniai metai	pastabos
Austrija	1920-1938 m. (po Pirmojo pasaulinio karo iki Vokietijos aneksijos) 1955-1995 m. (nuo neutraliteto deklaracijos iki narystės ES)	EBPO narė nuo 1961 m. 1955 m. paskelbė amžiną neutralitetą.
Suomija	1935-1939 m. (iki Žiemos karo) 1956-1995 m. (nuo Porkalos nuomos zonos grąžinimo iki narystės ES)	EBPO narė nuo 1961 m. 1955 m. įstojo į JT, tačiau išlaikė neutralios šalies statusą.
Airija	1939-1973 m. (iki narystės ES)	EBPO narė nuo 1961 m. Antrojo pasaulinio karo metu vykdė neutralumo politiką, kuri Airijoje buvo vadinama nepaprastąja padėtimi. Dėl savo požiūrio į jėgos naudojimą tarptautinėje politikoje gavo specialų pripažinimą Sevilijos deklaracijose dėl Nicos sutarties. 1955 m. įstojo į JT, tačiau išlaikė neutralios šalies statusą.
Malta	1980-2004 m. (iki narystės ES)	Buvęs Neprisijungusiųjų judėjimo narys. Neutralumo politika nuo 1980 m.
Švedija	1814-1918 m. (iki Suomijos pilietinio karo) 1918-1995 m. (iki narystės ES)	EBPO narė nuo 1961 m. Neutrali nuo 1809 m., kai pralaimėjo karą su Rusija. Išlaikė neutralitetą per abu pasaulinius karus.

Teiginys, kad yra neutralus

šalis	prašomas neutralumo laikotarpis / pradiniai metai	pastabos
Gana	2012	yra Afrikos Sąjungos narė. Yra Neprisijungusiųjų judėjimo narė. Yra 77 valstybių grupės narė. 2012 m. rugpjūčio mėn. Ganos vyriausybė paskelbė, kad dėl prezidento Johno Atta Millso mirties valstybė įgyvendina uždarą neutralią politiką.
Japonija	1947	EBPO narė nuo 1964 m. Pagal Konstituciją jai draudžiama dalyvauti karuose, tačiau ji turi gerai ginkluotas savigynos pajėgas ir karinį aljansą.
Meksika	1930	EBPO narė nuo 1994 m. Stebėtoja Neprisijungusiųjų judėjime. Yra buvusi 77 grupės narė. Išskyrus dalyvavimą sąjungininkų pusėje Antrojo pasaulinio karo metu. XX a. atvėrė savo sienas politiniams pabėgėliams, bėgusiems nuo Pietų Amerikos ir Ispanijos karinių diktatūrų. Nuo 2000 m., vadovaujant užsienio reikalų sekretoriams Jorge G. Castañeda ir Luis Ernesto Derbez, Meksika ignoravo neutralumo politiką. Šiuo metu viduje vyksta diskusijos, ar istorinis neutralumas bus išlaikytas. Meksikos neutralumo formuluotė žinoma kaip Estrados doktrina.
Mongolija	1914-19182015	yra Neprisijungusiųjų judėjimo narė. Per Pirmąjį pasaulinį karą Mongolija buvo neutrali šalis, o netrukus tapo kariaujančia šalimi per Antrąjį pasaulinį karą . 2015 m. rugsėjo mėn. 70-ojoje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje Mongolijos prezidentas Ciachiaginas Elbegdoržas savo kalboje netikėtai paskelbė, kad Mongolija vykdys "nuolatinio neutralumo politiką", ir paragino tarptautinę bendruomenę, kad visos šalys ją pripažintų ir paremtų.
Moldova	1994	1994 m. Konstitucijos 11 straipsnyje skelbiamas "nuolatinis neutralumas".
Ruanda	2009	yra Afrikos Sąjungos narė. Yra Neprisijungusiųjų judėjimo narė. Po 1994 m. genocido Ruanda paskelbė nuolatinį neutralitetą 2009 m. įstojusi į Tautų Sandraugą.
Serbija	2007	yra Neprisijungusiųjų judėjimo stebėtojas. 2007 m. Serbijos nacionalinė asamblėja paskelbė ginkluotą neutralumą. Šalies neutralumas ateityje gali pasikeisti, jei šalis nuspręstų prisijungti prie NATO arba CSTO, nes Serbijos ministras pirmininkas Aleksandaras Vučičius neatmeta galimybės, kad jo šalis (ne artimiausioje) ateityje prie jų prisijungs.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra neutrali šalis?

A: Neutrali šalis - tai šalis, kuri tarptautiniuose santykiuose nusprendžia nedalyvauti kare tarp kitų šalių.

K: Ar tarptautinė teisė leidžia šaliai išlikti neutraliai karo tarp dviejų ar daugiau valstybių metu?

A: Taip, tarptautinė teisė leidžia šaliai išlikti neutraliai karo tarp dviejų ar daugiau valstybių metu.

K: Kokie apribojimai taikomi neutraliai šaliai karo metu?

A: Kai šalis paskelbia esanti neutrali, ji negali leisti, kad kuri nors jos teritorijos dalis taptų vienos pusės baze. Ji negali statyti karo laivų, verbuoti kareivių ar organizuoti karinių ekspedicijų vienos iš kariaujančių šalių naudai.

K: Kas yra "ginkluotas neutralumas"?

Atsakymas: Ginkluotas neutralumas - tai kai šalis karo metu paskelbia esanti neutrali.

K: Ar paskelbti neutralumą karo metu yra tas pats, kas nuolatinis neutralumas?

Atsakymas: Ne, paskelbti neutralumą karo metu nėra tas pats, kas nuolatinis neutralumas.

K: Kuo skiriasi neutrali šalis nuo neutralumo, kurį deklaruoja nevyriausybinės organizacijos (NVO) ar Jungtinių Tautų taikos palaikymo grupės?

A: Neutrali šalis skiriasi nuo nevyriausybinių organizacijų (NVO) ar Jungtinių Tautų taikos palaikymo grupių deklaruojamo neutralumo.

Klausimas: Ar neutrali šalis gali dalyvauti kitų šalių tarptautiniame kare?

A: Ne, neutrali šalis pasirenka nedalyvauti karuose tarp kitų šalių tarptautiniuose santykiuose.