Šliufeno planas: Vokietijos 1905 m. karinė strategija prieš Prancūziją
Šliufeno planas: 1905 m. Vokietijos strategija prieš Prancūziją — invazija per Belgiją, planų analizė, Pirmojo pasaulinio karo pasekmės ir priežastys, kodėl planas žlugo.
Šliufeno planas buvo strateginis planas, kurį parengė grafas Alfredas fon Šliufenas (Alfred von Schlieffen) XX a. pradžioje. Priešingai nei kai kuriose versijose rašoma, Šliufenas dirbo Kariniame generalinio štabo aparate ir nuo 1891 iki 1906 m. ėjo Vokietijos generalinio štabo viršininko pareigas; planas buvo sudarytas 1905 m. Vokietijos imperijos kariuomenei. Jis numatė greitą, smogiamą puolimą prieš Prancūzijos kariuomenę ir derinimą su sąjungininkais — Austrijos-Vengrijos bei (hipotetiškai) Italijos iš pusės, taip siekiant greitai neutralizuoti Vakarų frontą, kad galima būtų visą dėmesį nukreipti į Rytus prieš Rusiją. Pagrindinė idėja — smogiamas išpuolis per neutralią Belgiją, apsupant ir sunaikinant Prancūzijos armiją per kelias savaites, kol Rusija dar mobilizuos savo pajėgas.
Plano esmė ir prielaidos
Šliufeno planas remėsi keliais svarbiais prielaidomis:
- Greita ir didelio masto mobilizacija naudojant geležinkelį — kariai ir atsargos būtų perkelti ten, kur reikia, daug greičiau nei pėstininkai galėtų pajudėti pėsčiomis (traukiniu).
- Dėl greito apsukamo smūgio šiaurine Belgijos dalimi buvo tikimasi apiberžti Prancūzijos kairįjį flangą ir apsupti Paryžių.
- Gynybinės priemonės — grioviai, kulkosvaidžiai ir spygliuota viela — padidintų gynėjo produktyvumą, bet planas vis tiek rėmėsi greitu užpuoliku užimamu rezultatu, o ne ilgalaike statine gynyba.
- Strateginis laikas: Prancūzija turėjo būti nugalėta per kelias savaites, kol Rusijos-Japonijos karo įvykiai (ir to meto vizijos apie mobilizaciją) dar rodė, kad Rytų grėsmė gali užtrukti — kitaip tariant, dar iki pilnos Rusijos mobilizacijos.
Plano pritaikymas 1914 m. ir kodėl jis nepavyko
1906 m. Šliufenas išėjo į pensiją. 1914 m., pradėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo planas tapo viena iš pamatinių Vokietijos vadovybės gairių. Tačiau realybė labai skyrėsi nuo planuotos prielaidų:
- Generolas Helmuth von Moltke jaunesnysis (dažnai trumpai vadinamas Moltke) atliko reikšmingus Šliufeno plano pakeitimus: jis perskirstė jėgas, sumažino stipriąją dešiniąją flangą ir nukreipė dalį karių į kitas vietas (pvz., į kairįjį sparną ir prieš Belgijos bei Liuksemburgo gynybą). Dėl to prarasta dalis apsupimo galios.
- Belgijos pasipriešinimas ir Britanijos įsikišimas (Britų ekspedicinė pajėga — BEF) sulėtino vokiečių pajudėjimą; neutralios šalies pažeidimas lėmė Didžiosios Britanijos karo paskelbimą Vokietijai ir papildė priešininkų pajėgas Vakaruose.
- Logistika ir tiekimas: Vokietijos armija buvo labai ištempta, atsargos ir artillerija negalėjo pajudėti taip greitai, kaip reikėjo ilgoms laiko juostoms.
- Rusijos mobilizacija vyko greičiau nei manyta — tai privertė Vokietiją perskirstyti dalį pajėgų į Rytus, mažinant spaudimą Vakaruose.
- Galiausiai lemiamas smūgis nepasiekė rezultato per Marno mūšį (Battle of the Marne, rugsėjo 1914), kai britų ir prancūzų kontratakos sustabdė vokiečius ir priverstė juos atsitraukti; tai užbaigė greito karinio sprendimo galimybę Vokietijai ir atvėrė kelią ilgam tranšėjiniam karui.
Moltke sprendimai ir jų reikšmė
Nors planas turėjo griežtas prielaidas dėl pajėgų dydžių ir koncentracijos, realybėje Vokietijai trūko kai kurių numatytų divizijų. Moltkė, priimdamas sprendimus fronte, bandė prisitaikyti prie kintančios situacijos: jis ėmė naudoti atsargos rezervus ir dengti grėsmes abiejuose frontuose. Tačiau šie pakeitimai sumažino dešinės flanko užgriebimo jėgą — pagrindinę Schlieffeno plano stiprybę — ir labai prisidėjo prie plano faktiškos nesėkmės.
Padariniai ir palikimas
Šliufeno plano žlugimas 1914 m. turėjo ilgalaikį poveikį: vietoj greitos kampanijos, Vakarų fronte susiformavo ilga, statinė tranšėjų linija, kuri dominavo per visą Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau idėjos apie greitą apsukamą puolimą ir kombinuotą panaudojimą vėliau buvo toliau analizuojamos ir pritaikytos. Panašių idėjų elementus vėliau išnaudojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos strategai — Antrojo pasaulinio karo metais generolai Erichas von Mansteinas ir Heinzas Guderianas (kartu su kitais vadovais) panaudojo greito mechanizuoto karo (Blitzkrieg) principus, kai Vokietija puolė per Belgiją ir Nyderlandus, siekdama įveikti Prancūziją. Kaip minėta, prieštaringas Šliufeno plano paveldas taip pat lėmė, kad 1940 m. vokiečiai, panaudodami greitas tankų ir oro priemones, sugebėjo apeiti suformuotas sienas ir užgrobti dideles teritorijas.
Apibendrinant: Šliufeno planas buvo ambicingas ir racionalus savo laiku, tačiau pernelyg priklausė nuo griežtų prielaidų — apie greitą mobilizaciją, neutralių šalių pasyvumą ir tokį patį priešo reagavimą. Kai šios prielaidos neišsipildė 1914 m., planas tapo neveiksmingu, o jo nesėkmė parodė sudėtingą modernios mobilizacijos, logistikos ir tarptautinių diplomatinio sprendimų įtaką šiuolaikiniame kare.
Pabaigoje verta pažymėti, kad planas ir jo interpretacijos vis dar nagrinėjami karinėje istorijoje — tiek dėl idėjų, kurias jis popularizavo, tiek dėl klaidų analizės, kurios tapo pamoka vėlesniems strategams.
Istorinės detalės ir nuorodos į konkrečius mūšius bei asmenybes galima gilinti atskiruose straipsniuose apie 1914 m. kampanijas, Belgiją ir Marno mūšį.
von Moltke jaunesnysis.
Raudonos rodyklės rodo Vokietijos kariuomenės judėjimą pagal Šliufeno planą. Mėlynos rodyklės rodo Prancūzijos kariuomenės judėjimą pagal XVII planą. Vokietija puola Prancūziją per Belgiją, o Prancūzija puola Vokietiją tiesiogiai ir per Belgiją.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo grafas Alfredas Grafas fon Šliufenas?
A: Grafas Alfredas Grafas fon Šliufenas (Alfred Graf von Schlieffen) buvo vokiečių karo strategas, 1853-1871 m. dirbęs Prūsijos kariuomenėje, o vėliau 1871-1906 m. - Vokietijos imperijos kariuomenėje. Jis mirė 1913 m., sulaukęs 79 metų.
K: Kas buvo Šliufeno planas?
A: Šliufeno planas buvo 1905 m. grafo Alfredo grafo fon Šliufeno sudarytas strateginis planas karui tarp Prancūzijos iš vienos pusės ir Vokietijos imperijos, Austrijos-Vengrijos bei Italijos iš kitos pusės. Jame buvo numatyta, kad Vokietija ir jos sąjungininkės užuot tiesiogiai puolusios Prancūziją, įsiverš į ją per Belgiją.
Klausimas: Kodėl Moltkė vis dėlto puolė Prancūziją per Belgiją, nors neturėjo pakankamai vyrų jiems įveikti?
A: Moltkė manė, kad pulti visada geriau nei gintis dėl Japonijos sėkmės Rusų-Japonijos kare, kur ji visada puolė ir laimėjo. Jis manė, kad ši strategija pasiteisins kaip ir hipotetiniame Schliffeno kare, nors per dešimtmetį nuo to laiko viskas labai pasikeitė.
Klausimas: Ką Schliffenas manė apie gynybą ir puolimą?
A: Šlifenas manė, kad gintis paprastai yra geriau nei pulti, nes gynėjo vyrai gali nuvažiuoti traukiniais į vietą greičiau nei puolėjo vyrai ten nueiti pėsčiomis, be to, gynėjui labai padeda tranšėjos, kulkosvaidžiai ir spygliuota viela.
Klausimas: Kaip Hitleris Antrojo pasaulinio karo metais naudojo panašią taktiką, kaip ir Šliufeno plane?
A: Per Antrąjį pasaulinį karą Hitlerio generolai Erichas von Mansteinas ir Heinzas Guderianas naudojo panašią taktiką, kaip ir Šliufeno plane, įsiverždami į Prancūziją per Belgiją ir Nyderlandus, daugiausia įsiverždami į Pietų Belgiją, o ne į Šiaurės Belgiją, kaip tikėjosi Prancūzija, remdamasi tuo, kaip Vokietija anksčiau puolė pagal šį planą. Tai leido jiems įvilioti į spąstus pusę Prancūzijos karių, kurie mirė iš bado ir negavo maisto, todėl pasidavė, o Prancūzija buvo per daug susilpninta, kad galėtų toliau priešintis, todėl galiausiai pasidavė ir ji.
K: Kada Šlifenas pasitraukė į pensiją?
A.: Šlifenas išėjo į pensiją 1906 m., likus devyneriems metams iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1915 m. rugpjūčio mėn.
Ieškoti