Šliufeno planas buvo strateginis planas, kurį parengė grafas Alfredas fon Šliufenas (Alfred von Schlieffen) XX a. pradžioje. Priešingai nei kai kuriose versijose rašoma, Šliufenas dirbo Kariniame generalinio štabo aparate ir nuo 1891 iki 1906 m. ėjo Vokietijos generalinio štabo viršininko pareigas; planas buvo sudarytas 1905 m. Vokietijos imperijos kariuomenei. Jis numatė greitą, smogiamą puolimą prieš Prancūzijos kariuomenę ir derinimą su sąjungininkais — Austrijos-Vengrijos bei (hipotetiškai) Italijos iš pusės, taip siekiant greitai neutralizuoti Vakarų frontą, kad galima būtų visą dėmesį nukreipti į Rytus prieš Rusiją. Pagrindinė idėja — smogiamas išpuolis per neutralią Belgiją, apsupant ir sunaikinant Prancūzijos armiją per kelias savaites, kol Rusija dar mobilizuos savo pajėgas.

Plano esmė ir prielaidos

Šliufeno planas remėsi keliais svarbiais prielaidomis:

  • Greita ir didelio masto mobilizacija naudojant geležinkelį — kariai ir atsargos būtų perkelti ten, kur reikia, daug greičiau nei pėstininkai galėtų pajudėti pėsčiomis (traukiniu).
  • Dėl greito apsukamo smūgio šiaurine Belgijos dalimi buvo tikimasi apiberžti Prancūzijos kairįjį flangą ir apsupti Paryžių.
  • Gynybinės priemonės — grioviai, kulkosvaidžiai ir spygliuota viela — padidintų gynėjo produktyvumą, bet planas vis tiek rėmėsi greitu užpuoliku užimamu rezultatu, o ne ilgalaike statine gynyba.
  • Strateginis laikas: Prancūzija turėjo būti nugalėta per kelias savaites, kol Rusijos-Japonijos karo įvykiai (ir to meto vizijos apie mobilizaciją) dar rodė, kad Rytų grėsmė gali užtrukti — kitaip tariant, dar iki pilnos Rusijos mobilizacijos.
Šliufenas suprato, kad gynyba turi privalumų, bet planas vis dėlto buvo koncentruotas į šalinį, apsupamą puolimą, kuris, jo nuomone, galėtų būti lemiamas.

Plano pritaikymas 1914 m. ir kodėl jis nepavyko

1906 m. Šliufenas išėjo į pensiją. 1914 m., pradėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo planas tapo viena iš pamatinių Vokietijos vadovybės gairių. Tačiau realybė labai skyrėsi nuo planuotos prielaidų:

  • Generolas Helmuth von Moltke jaunesnysis (dažnai trumpai vadinamas Moltke) atliko reikšmingus Šliufeno plano pakeitimus: jis perskirstė jėgas, sumažino stipriąją dešiniąją flangą ir nukreipė dalį karių į kitas vietas (pvz., į kairįjį sparną ir prieš Belgijos bei Liuksemburgo gynybą). Dėl to prarasta dalis apsupimo galios.
  • Belgijos pasipriešinimas ir Britanijos įsikišimas (Britų ekspedicinė pajėga — BEF) sulėtino vokiečių pajudėjimą; neutralios šalies pažeidimas lėmė Didžiosios Britanijos karo paskelbimą Vokietijai ir papildė priešininkų pajėgas Vakaruose.
  • Logistika ir tiekimas: Vokietijos armija buvo labai ištempta, atsargos ir artillerija negalėjo pajudėti taip greitai, kaip reikėjo ilgoms laiko juostoms.
  • Rusijos mobilizacija vyko greičiau nei manyta — tai privertė Vokietiją perskirstyti dalį pajėgų į Rytus, mažinant spaudimą Vakaruose.
  • Galiausiai lemiamas smūgis nepasiekė rezultato per Marno mūšį (Battle of the Marne, rugsėjo 1914), kai britų ir prancūzų kontratakos sustabdė vokiečius ir priverstė juos atsitraukti; tai užbaigė greito karinio sprendimo galimybę Vokietijai ir atvėrė kelią ilgam tranšėjiniam karui.

Moltke sprendimai ir jų reikšmė

Nors planas turėjo griežtas prielaidas dėl pajėgų dydžių ir koncentracijos, realybėje Vokietijai trūko kai kurių numatytų divizijų. Moltkė, priimdamas sprendimus fronte, bandė prisitaikyti prie kintančios situacijos: jis ėmė naudoti atsargos rezervus ir dengti grėsmes abiejuose frontuose. Tačiau šie pakeitimai sumažino dešinės flanko užgriebimo jėgą — pagrindinę Schlieffeno plano stiprybę — ir labai prisidėjo prie plano faktiškos nesėkmės.

Padariniai ir palikimas

Šliufeno plano žlugimas 1914 m. turėjo ilgalaikį poveikį: vietoj greitos kampanijos, Vakarų fronte susiformavo ilga, statinė tranšėjų linija, kuri dominavo per visą Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau idėjos apie greitą apsukamą puolimą ir kombinuotą panaudojimą vėliau buvo toliau analizuojamos ir pritaikytos. Panašių idėjų elementus vėliau išnaudojo ir Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos strategai — Antrojo pasaulinio karo metais generolai Erichas von Mansteinas ir Heinzas Guderianas (kartu su kitais vadovais) panaudojo greito mechanizuoto karo (Blitzkrieg) principus, kai Vokietija puolė per Belgiją ir Nyderlandus, siekdama įveikti Prancūziją. Kaip minėta, prieštaringas Šliufeno plano paveldas taip pat lėmė, kad 1940 m. vokiečiai, panaudodami greitas tankų ir oro priemones, sugebėjo apeiti suformuotas sienas ir užgrobti dideles teritorijas.

Apibendrinant: Šliufeno planas buvo ambicingas ir racionalus savo laiku, tačiau pernelyg priklausė nuo griežtų prielaidų — apie greitą mobilizaciją, neutralių šalių pasyvumą ir tokį patį priešo reagavimą. Kai šios prielaidos neišsipildė 1914 m., planas tapo neveiksmingu, o jo nesėkmė parodė sudėtingą modernios mobilizacijos, logistikos ir tarptautinių diplomatinio sprendimų įtaką šiuolaikiniame kare.

Pabaigoje verta pažymėti, kad planas ir jo interpretacijos vis dar nagrinėjami karinėje istorijoje — tiek dėl idėjų, kurias jis popularizavo, tiek dėl klaidų analizės, kurios tapo pamoka vėlesniems strategams.

Istorinės detalės ir nuorodos į konkrečius mūšius bei asmenybes galima gilinti atskiruose straipsniuose apie 1914 m. kampanijas, Belgiją ir Marno mūšį.