Muhammed Ahmed
Muhammadas Ahmadas bin Abd Allahas (1845 m. rugpjūčio 12 d. - 1885 m. birželio 22 d.) - Sudano sufijų samanijos ordino religinis lyderis. 1881 m. birželio 29 d. jis pasiskelbė Mahdi arba islamo tikėjimo mesijiniu atpirkėju.
Jis buvo paskelbtas tuo metu, kai tarp arabų Sudano gyventojų buvo plačiai paplitęs nepasitenkinimas. Jie piktinosi savo turkų-egiptiečių valdovų (kurie taip pat buvo musulmonai) priespaudos politika.
Įvairiose to meto Sudano religinėse sektose vyravo mesianistiniai tikėjimai. Vakarų Afrikoje anksčiau buvo mahdistų judėjimų, vahabizmo ir kitų puritoniškų islamo atgimimo formų. Pagrindinė to priežastis buvo XIX a. stiprėjantis Europos galybių karinis ir ekonominis dominavimas.
Britai darė įtaką Sudanui ir teigė, kad jis yra "bendra anglo-egiptiečių valda". Apskritai britai palaikė Mahometo Ali Pašos dinastijos chedivų valdymą Egipte. Mahdi laikais Egiptą ir Sudaną bendrai valdė Osmanų imperijos pripažintas Tewfikas Paša ir britai. Dėl Didžiosios Britanijos pretenzijų į Sudaną, Mahdi nugalėjus chedivo pajėgas, ten buvo pasiųstos britų pajėgos. Britų vyriausybė paskyrė generolą Čarlzą Džordžą Gordoną ("Gordono pašą") Sudano generalgubernatoriumi, ir tai lėmė jo garsiąją mirtį Chartume nuo Mahdi pajėgų rankos.
Nuo Mahdijos paskelbimo 1881 m. birželį iki Chartumo žlugimo 1885 m. sausį Muhammadas Ahmadas sėkmingai vadovavo karinei kampanijai prieš Sudano turkų-egiptiečių vyriausybę. Kovos baigėsi Gordono mirtimi Chartume. Po netikėtos Muhamedo Ahmado mirties 1885 m. birželio 22 d., praėjus vos šešiems mėnesiams po Chartumo užkariavimo, Sudano valdymą perėmė jo vyriausiasis pavaduotojas. Čerčilis teigia, kad iki to laiko jie išžudė visus žmones, galėjusius valdyti šalį.
Pasekmės
Mahdistų valdymas Sudane jo žmonėms baigėsi blogai. Sudano ekonomika buvo beveik sugriauta, o gyventojų skaičius dėl bado, ligų, persekiojimų ir karų sumažėjo maždaug perpus. Nuo mahdistų valstybės pradžios iki jos žlugimo Sudane mirė milijonai žmonių. Nė viena tradicinė šalies institucija ar lojalumas neišliko nepažeisti. Gentys susiskaldė dėl savo požiūrio į mahdizmą, religinės brolijos susilpnėjo, o ortodoksiniai religiniai lyderiai išnyko.
Sudano atgavimas
1895 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė įgaliojo Herbertą Kičenerį pradėti Sudano užkariavimo kampaniją. Didžioji Britanija parūpino žmonių ir technikos, o Egiptas finansavo ekspediciją. Anglo-egiptiečių Nilo ekspedicines pajėgas sudarė 25 800 vyrų, iš kurių 8 600 buvo britai. Likusieji buvo Egipto dalinių kariai, įskaitant šešis batalionus, užverbuotus pietų Sudane.
Šias pajėgas lydėjo ginkluota upių flotilė, kuri taip pat turėjo artilerijos paramą. Ruošdamiesi puolimui britai įkūrė kariuomenės štabą Vadi Halfoje. 1896 m. kovo mėn. prasidėjo kampanija. Rugsėjo mėn. Kičeneris užėmė Dunkulą. Tuomet britai nutiesė geležinkelio liniją nuo Vadi Halfos iki Abu Hamado ir tęsinį lygiagrečiai Nilui, kad galėtų gabenti karius ir atsargas į Berberą. Anglo-egiptiečių daliniai kovėsi ir laimėjo įvairius mažesnius mūšius. Galiausiai Kitčenerio kariai pajudėjo ir išplaukė Omdurmano link.
1898 m. rugsėjo 2 d. Omdurmano mieste Sudano lyderis, dabar žinomas kaip Chalifa, savo 52 000 karių armiją paskyrė frontaliniam puolimui prieš anglų-egiptiečių pajėgas, kurios buvo sutelktos lygumoje už miesto. Rezultatas niekada nekėlė abejonių, daugiausia dėl didesnės britų ugnies galios. Per penkias valandas trukusį mūšį žuvo apie 11 000 mahdistų, o anglo-egiptiečių nuostoliai siekė 48 žuvusius ir mažiau nei 400 sužeistų.
Susidorojimo operacijos truko kelerius metus, tačiau organizuotas pasipriešinimas baigėsi, kai 1899 m. lapkričio mėn. mūšyje prie Umm Diwaykarato žuvo į Kurdufaną pabėgęs chalifa. Daugelyje vietovių buvo džiaugiamasi jo režimo žlugimu.
- Čerčilis, Vinstonas 1889 m. Upės karas: istorinė ataskaita apie Soudano atgavimą. 2 tomai, Londonas: Longmans Green. Čerčilis dalyvavo Kitčerio ekspedicijoje kaip laikraščio reporteris. Jo knyga buvo sutrumpinta (sutrumpinta), o 1902 m. išleista dar kartą kaip vienas tomas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Muhammadas Ahmadas bin Abd Allahas?
Atsakymas: Muhammadas Ahmadas bin Abd Allahas buvo sufijų samanijos ordino Sudane religinis lyderis, kuris 1881 m. birželio 29 d. pasiskelbė Mahdi arba islamo tikėjimo mesijiniu atpirkėju.
Klausimas: Kokios buvo arabų Sudano gyventojų nepasitenkinimo priežastys?
A: Arabų Sudano gyventojai piktinosi savo turkų-egiptiečių valdovų vykdoma priespaudos politika, taip pat XIX a. stiprėjusiu Europos jėgų kariniu ir ekonominiu dominavimu.
K: Kas nutiko po Muhamedo Ahmado paskelbimo?
A: Po Muhamedo Ahmado paskelbimo jis sėkmingai vadovavo karinei kampanijai prieš Sudano turkų-egiptiečių vyriausybę, kol 1885 m. sausio mėn. krito Chartumas.
K: Ką Didžioji Britanija paskyrė generalgubernatoriumi?
A: Didžioji Britanija paskyrė generolą Charlesą George'ą Gordoną ("Gordono pašą") valdyti Sudaną.
K: Kaip mirė Gordonas?
A: Gordonas žuvo Chartume nuo Muhamedo Ahmado pajėgų.
K: Kas nutiko po Muhamedo Ahmado mirties?
A: Po netikėtos Muhamedo Ahmado mirties 1885 m. birželio 22 d. Sudano valdymą perėmė jo vyriausiasis pavaduotojas. Čerčilis sakė, kad iki to laiko jie išžudė visus žmones, galinčius jį valdyti.
K: Kokie kiti judėjimai buvo ankstesni už mahdiją? A: Prieš mahdistus Vakarų Afrikoje buvo ankstesni mahdistų judėjimai, taip pat vahabizmas ir kitos puritoniškos islamo atgimimo formos.
