Tanggu paliaubos, kartais vadinamos Tangku paliaubomis (kin: 塘沽协定; 塘沽協定; Tánggū Xiédìng; Tanku kyōtei (塘沽協定)) - paliaubos, pasirašytos tarp Kinijos ir Japonijos imperijos 1933 m. gegužės 31 d. Tanggu rajone, Tiandzine, oficialiai užbaigusios prieš dvejus metus prasidėjusią Japonijos invaziją į Mandžiūriją.

Fonas

Po 1931 m. Mukdeno incidente Japonija okupavo Mandžiūriją ir 1932 m. įsteigė marionetinę valstybę Mančukuo. 1933 m. japonų pajėgos toliau veržėsi į pietus, užėmė Rehe (Jehol) provinciją ir priartėjo prie Didžiosios Kinijos sienos. Kinijos Respublikos vyriausybė, vadovaujama Čiang Kai-šeko, tuo metu daug dėmesio skyrė vidaus priešams (komunistams) ir vengė plačiosios karo konfrontacijos su Japonija, todėl buvo linkusi derėtis ir priimti sąlygas, kurios galėtų laikinai nutraukti mūšius.

Pagrindinės sutarties sąlygos

  • Palaukimo režimas: nustatyta nedelsiant sustabdyti kovinius veiksmus tarp Japonijos ir Kinijos pajėgų.
  • Demilitarizuota zona: įsteigta demilitarizuota zona pietinėje Didžiosios Kinijos sienos (tarp Didžiosios sienos ir tam tikrų pietinių linijų), kurioje buvo uždrausta laikyti reguliarias Kinijos karinę pajėgas ir sunkesnę ginkluotę.
  • Karinis pasitraukimas: Kinijos daliniai turėjo atsitraukti iš okupuotų teritorijų ir kai kurių pasienio ruožų.
  • De facto statusas: nors sutartis nebuvo tiesioginis Mančukuo pripažinimas, ji faktiškai pripažino Japonijos kontrolę virš Mandžiūrijos ir leido Japonijai išlaikyti įtaką Šiaurės Kinijoje.

Pasekmės ir reikšmė

Tanggu paliaubos smarkiai paveikė Kinijos suverenitetą šiaurės teritorijose ir stiprino Japonijos įtaką regione. Pagrindinės pasekmės:

  • Sumažinta Kinijos kontrolė: Kinija prarado faktinę kontrolę didelėje dalyje šiaurės ir šiaurės rytų teritorijų.
  • Politinė ir visuomeninė reakcija: sutartis sukėlė didelį pasipiktinimą Kinijos visuomenėje ir kritiką vyriausybei, manyta, kad buvo padaryta per didelė nuolaida japonams.
  • Tarptautinis precedentas: paliaubos parodė Jungtinių Tautų Tautų Sąjungos (tuomet – Tautų Sąjunga) bei didžiųjų valstybių neveiksnumą sustabdyti Japonijos agresiją.
  • Tolimesnė eskalacija: nors paliaubos trumpam nutraukė atvirus karinius veiksmus, jos neužkerta kelio tolesnei japonų ekspansijai. Per artimiausius kelerius metus Japonija toliau veržėsi į Kiniją, kas galiausiai išsivystė į pilną Sino‑japonišką karą 1937–1945 m.

Tarptautinė reakcija

Tarptautinė bendruomenė reagavo pasyviai. Tautų Sąjungos sprendimai ir Lyttono komisijos išvados dėl Mandžiūrijos konflikto negalėjo užkirsti kelio Japonijos veiksmams, o Japonijos pasitraukimas iš Tautų Sąjungos 1933 m. dar labiau sumažino tarptautines galimybes spręsti krizę. Vakarų valstybės tuo metu vengė tiesioginių konfrontacijų su Japonija ir daugiausia rinkosi diplomatinius, ekonominius ar politinius pasisakymus, kurie nedavė reikšmingo poveikio.

Vėlesni įvykiai

Tanggu paliaubos netapo ilgaamže taika. 1935 m. Japonija ir jos įtakos agentai Šiaurės Kinijoje toliau stiprino pozicijas (pvz., prievartinės sutartys su provincijų valdžiamis), o 1937 m. pakartotinai eskalavus konfliktui, prasidėjo platesnis karinis konfliktas, žinomas kaip Antrasis Sino‑japoniškas karas. Ši sutartis taip pat liko svarbi kaip vienas iš pavyzdžių, kaip vietiniai susitarimai ir paliaubos gali įtvirtinti okupacinę režimo galią ir paruošti žemes tolesnei agresijai.

Istorinis vertinimas

Istorikai dažnai vertina Tanggu paliaubas kaip laikiną, bet reikšmingą pralaimėjimą Kinijos diplomatijai ir karinei strategijai. Jos parodė, kad silpna tarptautinė reakcija ir vidaus politiniai prioritetai gali leisti agresoriui užtvirtinti savo kontrolę be didesnių pasekmių. Palanku prisiminti sutarties kontekstą — jos priėmimas buvo sąlygotas politinių ir karinių ribotumų bei siekio laikinai nutraukti kraštutinį smurtą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji prisidėjo prie tolimesnės destabilizacijos regione.