Strateginis bombardavimas: apibrėžimas, istorija ir karinė taktika

Sužinokite viską apie strateginį bombardavimą: jo istoriją, taktiką, technologijas ir poveikį karo strategijoms nuo Pirmojo iki Antrojo pasaulinio karo.

Strateginis bombardavimas - tai karinė strategija, naudojama siekiant sunaikinti priešų ekonominį pajėgumą kariauti. Tai puolimas iš oro. Strateginio bombardavimo misijomis paprastai atakuojami tokie taikiniai kaip gamyklos, geležinkeliai, naftos perdirbimo gamyklos ir miestai. Taktinio bombardavimo misijomis būtų atakuojami tokie taikiniai kaip karinės bazės, vadovavimo ir kontrolės objektai, aerodromai ir amunicijos sandėliai.

Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos (USAF) daugelį metų naudojo strateginius bombonešius. Tokiais bombonešiais buvo bombarduojami miestai ir stovyklos, kuriuose buvo įsikūrusios priešininkų pajėgos.

Strateginio bombardavimo idėja pirmą kartą buvo išbandyta Pirmojo pasaulinio karo metais. Jie bombardavo Londoną. Vėlesni bombonešiai "Gotha" galėjo gabenti daugiau kaip toną bombų. Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų (USAAF) pulkininkas Billy Mitchellas skatino strateginį bombardavimą Jungtinėse Valstijose. Jis turėjo naujų idėjų apie strateginį ir taktinį oro karą. Pirmasis JAV karinių oro pajėgų strateginis bombonešis buvo "B-17 Flying Fortress".

Strateginis bombardavimas buvo svarbus Antrojo pasaulinio karo metu. Mūšyje dėl Didžiosios Britanijos Vokietijos oro pajėgos beveik nugalėjo Didžiąją Britaniją, nes atakavo Karališkąsias oro pajėgas ir jų įrangą tiekiančias gamyklas. Vėliau nacistinės Vokietijos ir Japonijos imperijos priešų dideli bombonešių laivynai nusiaubė šias šalis.

Apibrėžimas ir tikslai

Strateginis bombardavimas siekia ne vien sunaikinti priešininko karines pajėgas lauke, bet sistemingai pakenkti jo gamybos pajėgumams, logistikai, energetikai, transportui ir – kartais – civiliams ištekliams bei moralei. Pagrindiniai tikslai dažnai yra:

• sunaikinti pramonės objektus (pvz., gamyklas);
• nutraukti žaliavų ir energijos tiekimą (pvz., naftos perdirbimo gamyklas);
• sugadinti transporto tinklus (pvz., geležinkelius);
• sujaukti priešininko vadovavimą, ryšius ir tiekimo grandines;
• silpninti civilių pasipriešinimo valią (tai yra labai kontroversinis aspektas).

Istorija ir vystymasis

Idėja naudoti orą kaip strateginį ginklą formavosi XX a. pradžioje. Kaip minėta, Pirmojo pasaulinio karo metu buvo bandyti pirmieji bombardavimo reidai ir netgi taikyti civiliams miestams, pvz., Londonui. Tarpukariu mąstytojai kaip Giulio Douhet ir kai kurie kariškių vadai – tarp jų ir B. Mitchellas – propagavo idėją, kad oro karo priemonės gali lemiamai paveikti karo pabaigą.

Antrojo pasaulinio karo metu strateginis bombardavimas išsivystė iki plataus masto kampanijų: Didžioji Britanija ir JAV tiek taikė strateginį bombardavimą Vokietijai (vieni – naktinį plataus masto bombardavimą, kiti – dieninį tikslinį bombardavimą), tiek Ramiojo vandenyno teatre, kur JAV oro pajėgos naudojo masinius reidus prieš Japonijos pramonės ir miestų zonas. Bombardavimo pasekmės – miesto naikinimas, didelės civilinės aukos ir tokie reiškiniai kaip gaisro viesulai (firestorms) — į vieną svarbią karo taktiką pavertė plataus masto oro puolimus. Taip pat XX a. viduryje atsiradus branduolinėms bomboms, strateginis bombardavimas įgavo naują, ypatingą vaidmenį atgrasymo doktrinose.

Taktika, reikalavimai ir technologijos

Efektyviam strateginiam bombardavimui reikalinga:

• oro viršenybė ar bent jos užtikrinimo galimybė;
• tiksli žvalgyba ir žvalgybos, stebėjimo bei rekognoskacijos (ISR) pajėgos;
• ilgo nuotolio bombonešiai ar stand-off ginklai (raketos, kreiserinės raketos);
• aerial refueling (oro papildymas degalais) ir logistinė parama ilgiems reidams;
• modernios navigacijos ir taikiklio sistemos (GPS, lazeriniai žymekliai) bei preciziškai valdomos kovinės galios.

Per pastaruosius dešimtmečius tradicinius masinio svorio bombardavimus daug kur pakeitė precizinės valdomosios kulkos, taktika, kuri stengiasi mažinti civilių aukų skaičių ir sunaikinimą šalia nekarinių objektų. Taip pat svarbios technologijos: slaptumo galimybės (stealth), bepiločiai orlaiviai, sparnuotosios raketos ir palydovinė žvalgyba.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Strateginis bombardavimas kelia sunkius teisės ir etikos klausimus. Tarptautinė humanitarinė teisė reikalauja:

• atskirti karinius tikslus nuo civilių objektų;
• taikyti proporcingumo principą – karo veiksmas neturi sukelti perteklinių civilių nuostolių santykyje su numatomu karinėje srityje laimėjimu;
• imtis visų įmanomų priemonių mažinant žalą civiliams.

Dėl plataus poveikio civilinei infrastruktūrai ir gyventojams strateginis bombardavimas dažnai sulaukia kritikos ir teisinių ginčų.

Šiuolaikinės tendencijos ir efektyvumas

Pastaraisiais dešimtmečiais strateginio bombardavimo paradigma keičiasi: vietoje masinių bombardavimų naudojami tikslūs smūgiai, jiems taikomi žvalgybos ir elektroninio karo priemonės, o strateginiais taikiniais kartais tampa ir infrastruktūra kibernetinėmis atakomis. Šiuolaikiniame karo lauke strateginis poveikis pasiekiamas ir kitomis priemonėmis — ekonominėmis sankcijomis, logistine blokada ir kibernetinėmis operacijomis.

Ar strateginis bombardavimas yra efektyvus — priklauso nuo konteksto: nuo priešo valstybės atsparumo (reziliencijos), nuo galimybių pakeisti gamybą ir logistiką, nuo oro viršenybės bei nuo politinių ir teisinių apribojimų. Istorija rodo, kad jis gali turėti didelį taktinį ir strateginį poveikį, bet taip pat sukelti dideles humanitarines ir politines pasekmes.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra strateginis bombardavimas?

K: Kokio tipo taikiniai paprastai atakuojami per strateginio bombardavimo misijas?

K: Kaip Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos (USAF) naudojo strateginius bombonešius?

K: Ar strateginis bombardavimas apima antžemines atakas?

K: Ar yra kitų šalių, kurios naudoja tokią strategiją?

K: Ar gali būti, kad nuo šių bombardavimų nukentės civiliai gyventojai?

Paieška pagal raidę