Mūšis dėl iškyšulio

Fonas

1944 m. liepos pabaigoje pajudėję iš Normandijos ir 1944 m. rugpjūčio 15 d. išsilaipinę Pietų Prancūzijoje, sąjungininkai sparčiau nei tikėtasi žengė Vokietijos link.

Sąjungininkų kariai buvo pavargę nuo kelias savaites trukusių nuolatinių kovų, o atsargos buvo labai menkos. Nors spalio mėn. aprūpinimo padėtis pagerėjo, karių trūkumas vis dar buvo didelė problema.

Generolas Eizenhaueris ir jo štabas pasirinko Ardėnų regioną, kurį laikė Pirmoji Jungtinių Valstijų armija, kaip teritoriją, kurią galėtų išlaikyti kuo mažiau karių. Ardėnai buvo pasirinkti todėl, kad vietovė pasižymėjo gera gynyba ir čia nebuvo daug kelių.

Dėl sąjungininkų žygio greičio ir giliavandenių uostų trūkumo sąjungininkams buvo sunku aprūpinti savo karius. Paplūdimių aprūpinimo operacijos, vykdytos Normandijos išsilaipinimo vietose, negalėjo tiekti pakankamai atsargų. Vienintelis sąjungininkų užimtas uostas buvo Šerbūras, esantis netoli pradinių invazijos paplūdimių, tačiau vokiečiai jį sugriovė ir užminavo.

Sąjungininkams prireikė daug mėnesių, kad sustiprintų savo gebėjimą gabenti krovinius. Rugsėjo pirmosiomis dienomis sąjungininkai užėmė visiškai nepažeistą Antverpeno uostą Belgijoje, tačiau jis neveikė iki lapkričio 28 d. Šeldo upę reikėjo išvalyti ir nuo vokiečių karių, ir nuo jūrinių minų.

Dėl šių apribojimų generolas Dwightas D. Eisenhoweris ir feldmaršalas Bernardas Montgomeris nesutarė, ar atsargos bus tiekiamos Montgomeriui, ar amerikiečių generolui Omarui Bradley, esančiam pietuose.

Vokietijos pajėgos iki 1945 m. gegužės mėn. kontroliavo kelis pagrindinius Lamanšo sąsiaurio pakrantės uostus. Prieš D dieną sunaikinus Prancūzijos geležinkelių sistemą, vokiečiams buvo sunku reaguoti į invaziją. Tai taip pat buvo problema sąjungininkams, nes prireikė laiko bėgiams ir tiltams sutvarkyti.

Sunkvežimių sistema aprūpindavo fronto karius, tačiau norint pasiekti fronto liniją netoli Belgijos sienos reikėjo labai daug degalų. Spalio pradžioje sąjungininkai sustabdė dideles atakas, kad pagerintų tiekimo linijas.

Montgomeris ir Bredlis prašė tiekti atsargas jų kariuomenėms, kad jos galėtų toliau pulti vokiečius. Generolas Eizenhaueris norėjo, kad Montgomerio šiaurinės pajėgos atidarytų Antverpeno uostą ir užimtų Rūro sritį - pramoninę Vokietijos dalį.

Sąjungininkams sustojus, Vokietijos feldmaršalas Gerdas von Rundstedtas galėjo pertvarkyti Vokietijos kariuomenę į organizuotą gynybą.

Feldmaršalo Montgomerio operacija "Market Garden" pasiekė tik kai kuriuos savo tikslus. Dėl jos laimėtos teritorijos sąjungininkų aprūpinimo padėtis buvo blogesnė nei anksčiau. Spalio mėnesį Kanados pirmoji armija kovėsi Šeldo mūšyje, atverdama Antverpeno uostą laivybai. Dėl to spalio pabaigoje tiekimo padėtis pagerėjo.

Nepaisant to, kad po Šeldos mūšių buvo padaryta pertrauka, vokiečiai turėjo rimtų problemų. Nors rudenį buvo tęsiamos operacijos, ypač Lotaringijos kampanija, Acheno mūšis ir kovos Hiūrtgeno miške, padėtis vakaruose mažai keitėsi.

Sąjungininkai pamažu veržėsi į Vokietiją, bet jos nepasiekė. Vakarų sąjungininkai fronte arba netoli jo jau turėjo 96 divizijas, dar dešimt divizijų atvyko iš Jungtinės Karalystės. Papildomi sąjungininkų oro desanto daliniai liko Anglijoje. Vokiečiai iš viso turėjo 55 divizijas.

Adolfas Hitleris savo generolams pažadėjo 18 pėstininkų ir 12 šarvuotų arba mechanizuotų divizijų. Planuota panaudoti 13 pėstininkų divizijų, dvi parašiutininkų divizijas ir šešias tankų divizijas iš rezervų. Rytų fronte sovietų operacija "Bagrationas" vasarą sunaikino didžiąją dalį Vokietijos armijų grupės "Centras".

Operacija baigėsi tik tada, kai besiveržiančioms Raudonosios armijos pajėgoms baigėsi atsargos. Lapkričio mėn. sovietų pajėgos ruošėsi žiemos puolimui.

Tuo tarpu 1944 m. pradžioje dėl sąjungininkų oro atakų Vokietijos oro pajėgos nebegalėjo skraidyti. Tai reiškė, kad vokiečių kariuomenė turėjo mažai mūšio lauko žvalgybos duomenų ir negalėjo sustabdyti sąjungininkų tiekimo. Vokiečių pajėgų judėjimas dienos metu buvo lengvai pastebimas, o tiekimo sustabdymas kartu su Rumunijos naftos telkinių bombardavimu reiškė, kad Vokietija neturėjo naftos ir benzino.

Vienas iš nedaugelio vokiečių pajėgų pranašumų 1944 m. lapkritį buvo tas, kad jos nebegynė visos Vakarų Europos. Jų fronto linijos vakaruose buvo sutrumpintos ir buvo daug arčiau Vokietijos sienų. Tai sumažino jų aprūpinimo problemas, nepaisant to, kad sąjungininkai kontroliavo orą.

Be to, jų telefono ir telegrafo tinklas reiškė, kad ryšiams palaikyti nebereikia radijo ryšio priemonių, o tai sumažino sąjungininkų "Ultra" kodų laužymo veiksmingumą. Nepaisant to, per dieną ULTRA buvo siunčiama apie 40-50 koduotų pranešimų. Jie užfiksavo keturis kartus padidėjusias vokiečių naikintuvų pajėgas ir pastebėjo, kad planuojamas puolimas. ULTRA taip pat užfiksavo informaciją apie daugybę geležinkelių ir kelių judėjimo regione.

Puolamojo būdo rengimas

Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris manė, kad jo mobilūs rezervai leidžia jam surengti vieną didelį puolimą. Nors jis suprato, kad Rytų fronte nieko nepavyks pasiekti, vis dėlto tikėjo, kad puolimas prieš Vakarų sąjungininkus gali būti sėkmingas.

Hitleris tikėjo, kad gali suskaldyti sąjungininkų pajėgas ir priversti amerikiečius bei britus susitarti dėl atskiros, nuo Sovietų Sąjungos nepriklausomos taikos.

Sėkmė Vakaruose suteiktų vokiečiams laiko kurti ir gaminti pažangesnius ginklus (pavyzdžiui, reaktyvinius lėktuvus, naujus povandeninius laivus ir itin sunkius tankus) ir leistų sutelkti pajėgas Rytuose.

Atsižvelgdami į sumažėjusį savo sausumos pajėgų skaičių, vokiečiai manė, kad geriau pulti Vakaruose prieš mažesnes sąjungininkų pajėgas nei prieš didžiulę sovietų kariuomenę. Net ir sunaikinus ištisas sovietų armijas, sovietai vis tiek būtų turėję daugiau karių.

Keletas aukštų Vokietijos kariuomenės pareigūnų, tokių kaip feldmaršalas Walteris Modelis, nemanė, kad puolimas pasiteisins. Jie siūlė kitokius planus, bet Hitleris jų neklausė. Planui įgyvendinti reikėjo blogų oro sąlygų, įskaitant tirštą rūką ir žemai pakilusius debesis, kurie būtų apsunkinę sąjungininkų lėktuvų skrydžius. Iš pradžių Hitleris puolimą numatė lapkričio pabaigoje, prieš prasidedant Rusijos žiemos puolimui.

Vakaruose tiekimo problemos ėmė lėtinti sąjungininkų operacijas, nors lapkričio pabaigoje atidarius Antverpeno uostą padėtis pagerėjo. Sąjungininkų kariuomenių pozicijos driekėsi nuo pietų Prancūzijos iki pat Nyderlandų. Vokiečiai norėjo pulti ploną sąjungininkų pajėgų liniją. Jie manė, kad taip sustabdys sąjungininkų pažangą Vakarų fronte.

Buvo parengti keli didelių Vakarų puolimų planai. Pirmajame plane buvo numatyta pulti JAV pajėgas Acheno apylinkėse ir apsupti JAV devintąją armiją. Antrasis planas buvo skirtas "blitzkrieg" puolimui per silpnai ginamus Ardėnų kalnus. Juo siekta suskaldyti kariuomenes išilgai JAV ir Didžiosios Britanijos linijų ir užimti Antverpeną.

Hitleris pasirinko antrąjį planą. Jam patiko idėja suskaldyti anglų ir amerikiečių kariuomenes. Tarp Montgomerio ir Pattono kilo daug ginčų. Hitleris tikėjosi, kad galės pasinaudoti šiais nesutarimais. Jei puolimo metu būtų užimtas Antverpenas, keturios pilnos armijos būtų įstrigusios be atsargų už Vokietijos linijų.

Abiem planais siekta atakų prieš amerikiečių pajėgas. Hitleris manė, kad amerikiečiai nesugeba gerai kovoti. Jis manė, kad amerikiečiai, išgirdę apie amerikiečių pralaimėjimą, praras viltį.

Generalfeldmaršalui Waltheriui Modeliui ir feldmaršalui Gerdui von Rundstedtui buvo įsakyta vadovauti atakoms.

Modelis ir von Rundstedtas manė, kad, atsižvelgiant į Vokietijos išteklių trūkumą 1944 m. pabaigoje, siekti Antverpeno būtų per sunku. Kartu jie manė, kad tik gynybinė pozicija tik atitolintų pralaimėjimą. Jie parengė planus, kuriais nesiekė pereiti Miusos upės; Modelio planas buvo "Unternehmen Herbstnebel" (operacija "Rudens rūkas"), o von Rundstedto - "Fall Martin" ("Martino planas").

Abu feldmaršalai parodė savo planus Hitleriui, bet šis juos atmetė, pasirinkdamas savo "didįjį sprendimą".

Operacijų pavadinimai

Žodžių junginį "mūšis dėl iškyšulio" sugalvojo šiuolaikinė spauda, norėdama apibūdinti, kaip sąjungininkų fronto linija karo žemėlapiuose išsiplėtė į vidų.

Pasibaigus karui, JAV kariuomenė išleido Ardėnų-Alzaso medalį daliniams, dalyvavusiems operacijose šiaurės vakarų Europoje. Medalis buvo skirtas Ardėnų sektoriui, kuriame vyko mūšis, ir daliniams, esantiems toliau į pietus Elzaso sektoriuje.

Planavimas

Rugsėjo viduryje OKW Hitlerio įsakymu nusprendė, kad puolimas bus pradėtas Ardėnuose, kaip tai buvo padaryta 1940 m. Daugelis vokiečių generolų tam prieštaravo, tačiau puolimas buvo suplanuotas ir įvykdytas. 1940 m. vokiečių pajėgos, prieš puldamos priešą, per tris dienas perėjo Ardėnus, tačiau 1944 m. plane buvo numatytas mūšis miške. Pagrindinės pajėgos turėjo judėti į vakarus iki Mūšos upės, tada pasukti į šiaurės vakarus link Antverpeno ir Briuselio.

Dėl tankių Ardėnų miškų judėjimas būtų apsunkintas. Už Mūzos upės buvo atvira teritorija, kurioje vokiečiai galėjo greitai judėti į pakrantę.

Operacijai buvo atrinktos keturios kariuomenės. Pirmoji buvo Šeštoji tankų armija, vadovaujama SS generolo Seppo Dietricho (Sepp Dietrich) - naujai sukurta 1944 m. spalio 26 d., joje dalyvavo vyriausi ir labiausiai patyrę Waffen-SS kariai: 1-oji SS tankų divizija "Leibstandarte Adolf Hitler" ir 12-oji SS tankų divizija "Hitlerjugend". 6-oji tankų armija buvo šiauriausia puolamoji jėga. Jai buvo įsakyta užimti Antverpeną.

Penktajai tankų armijai, vadovaujamai generolo Hasso von Manteuffelio, buvo įsakyta užimti Briuselį.

Septintajai armijai, vadovaujamai generolo Ericho Brandenbergerio, buvo įsakyta pulti piečiausiai esančią kariuomenę. Šią armiją sudarė tik keturios pėstininkų divizijos, be šarvuočių grupių. Todėl per visą mūšį ji padarė nedidelę pažangą.

Taip pat antraeilį vaidmenį atliko penkioliktoji armija, vadovaujama generolo Gustavo-Adolfo von Zangeno. Ji buvo įsikūrusi Ardėnų mūšio lauko šiaurėje. Jai buvo įsakyta sulaikyti JAV pajėgas. Ji taip pat galėjo pulti, jei susidarytų tinkamos sąlygos.

Kad puolimas būtų sėkmingas, reikėjo keturių elementų: puolimas turėjo būti visiškai netikėtas; oro sąlygos turėjo būti prastos, kad būtų sustabdytas sąjungininkų pranašumas ore; puolimas turėjo vykti greitai. Reikėjo užgrobti sąjungininkų degalų atsargas, nes Vermachtui trūko degalų. Generalinis štabas apskaičiavo, kad degalų užtektų tik trečdaliui ar pusei teritorijos iki Antverpeno.

Iš pradžių plane buvo numatyta, kad bus dislokuota šiek tiek mažiau nei 45 divizijos, įskaitant keliolika tankų ir tankų granatsvaidžių divizijų, sudarysiančių šarvuotąjį priešakį, ir įvairius pėstininkų dalinius, sudarysiančius gynybinę liniją. Tačiau tuo metu Vokietijos kariuomenėje jau trūko žmonių, todėl pajėgos buvo sumažintos iki maždaug 30 divizijų.

Nors ji išsaugojo didžiąją dalį savo šarvuočių, dėl gynybos poreikių Rytuose trūko pėstininkų dalinių. Šios 30 naujai atkurtų divizijų panaudojo vienus iš paskutinių Vokietijos kariuomenės rezervų. Tarp jų buvo Volksgrenadier daliniai, suformuoti iš veteranų ir naujokų, anksčiau laikytų per jaunais ar per senais kariauti, mišinio. Pasirengimo metu trūko mokymo laiko, įrangos ir atsargų. Vokietijos degalų atsargos buvo nepakankamos. Medžiagos ir atsargos, kurių nebuvo galima gabenti geležinkeliu, turėjo būti gabenamos arkliais, kad būtų taupomi degalai. Mechanizuotosios ir tankų divizijos būtų labai priklausomos nuo pagrobtų degalų. Dėl to puolimo pradžia buvo atidėta nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 16 d. ^[]

Prieš puolimą sąjungininkai nežinojo apie vokiečių kariuomenės judėjimą. Prancūzijos išlaisvinimo metu prancūzų pasipriešinimo judėjimas suteikė informacijos apie vokiečių judėjimą. Pasiekus Vokietijos sieną, šios informacijos nebebuvo. Prancūzijoje įsakymai Vokietijos kariuomenėje buvo perduodami radijo pranešimais, užkoduotais "Enigma" mašina. Juos galėjo priimti ir iššifruoti sąjungininkų šifruotojai Bletchley parke, kad gautų žvalgybinę informaciją, vadinamą ULTRA.

Vokietijoje tokie įsakymai paprastai buvo perduodami telefonu ir teletaipu, o visiems pranešimams apie puolimą buvo duodamas specialus radijo tylos įsakymas. Po liepos 20 d. sąmokslo nužudyti Hitlerį įvykdyto didelio susidorojimo vermachte buvo daug griežčiau užtikrinamas saugumas ir mažiau nutekinama informacijos. Miglotas rudens oras taip pat neleido sąjungininkų žvalgybiniams lėktuvams pastebėti vokiečių ant žemės.

Kad būtų mažiau dūmų ir kad sąjungininkų stebėtojai nesuprastų, jog vyksta kariuomenės telkimas, vokiečių daliniams vietoje malkų buvo duodama medžio anglių.

Sąjungininkų vyriausioji vadovybė Ardėnus laikė ramiu sektoriumi. Sąjungininkų žvalgybos tarnybos teigė, kad vokiečiai negali surengti jokių didelių puolimų tokiu vėlyvu karo metu. Sąjungininkai manė, kad vokiečiai ruošiasi gynybai. Sąjungininkai manė, kad aplink Diuseldorfą Reino šiaurėje formuojama nauja gynybinė kariuomenė. Vokiečiai apgaudinėjo sąjungininkus, didindami priešlėktuvinių baterijų skaičių toje vietovėje ir vykdydami daugiau radijo transliacijų toje vietovėje.

Prasidėjęs puolimas visiškai nustebino sąjungininkų pajėgas. JAV Trečiosios armijos žvalgybos viršininkas pulkininkas Oskaras Kochas, JAV Pirmosios armijos žvalgybos viršininkas ir SHAEF žvalgybos pareigūnas buvo perspėję, kad vokiečiai gali pulti JAV VIII korpuso teritoriją. Šiuos perspėjimus JAV 12-oji armijų grupė ignoravo.

Kadangi Ardėnai buvo laikomi ramiu sektoriumi, sąjungininkai juos naudojo kaip naujų dalinių poligoną ir poilsio zoną. Todėl Ardėnuose dislokuoti JAV daliniai buvo nepatyrusių karių (pvz., JAV 99-oji ir 106-oji "Auksinių liūtų" divizijos) ir veteranų, atsiųstų į šį sektorių pailsėti (28-oji pėstininkų divizija), mišinys.

Išpuolio metu buvo suplanuotos dvi didelės specialiosios operacijos. Spalio mėn. buvo nuspręsta, kad vokiečių komandosas Otto Skorzeny vadovaus anglų kalba kalbančių vokiečių karių operatyvinei grupei. Šie kariai turėjo būti apsirengę amerikiečių ir britų uniformomis. Jie turėjo eiti už amerikiečių linijų ir keisti kelio ženklus, nukreipti eismą, sukelti trikdžius ir užgrobti tiltus per Maso upę tarp Lježo ir Namiūro.

Lapkričio pabaigoje buvo pridėta dar viena speciali operacija: pulkininkas Friedrichas Augustas von der Heydte turėjo vadovauti Fallschirmjäger (desantininkų) Kampfgruppe operacijai "Stösser" - naktiniam desantininkų išmetimui už sąjungininkų linijų, kurio tikslas buvo užimti svarbų kelią netoli Malmedy.

Vokiečių žvalgyba nustatė gruodžio 20 d. kaip numatomą būsimo sovietų puolimo pradžios datą.

Po liepos 20 d. sąmokslo pasikėsinimo nužudyti Hitlerį ir Raudonajai armijai žengiant į priekį, Hitleris ir jo štabas paliko Wolfsschanze būstinę Rytų Prūsijoje. Po trumpo apsilankymo Berlyne gruodžio 11 d. Hitleris savo traukiniu (Führersonderzug) nuvyko į Giesseną ir apsigyveno Adlerhorsto komandiniame komplekse Kransbergo pilyje.

Von Rundstedtas savo operacijų štabą įkūrė netoli Limburgo, pakankamai arti, kad puolimui turėję vadovauti generolai ir tankų korpuso vadai galėtų apsilankyti Alderhoste.

Gruodžio 13 d. asmeniniame pokalbyje tarp Waltherio Modelio ir Friedricho von der Heydte's, kuris buvo paskirtas vadovauti operacijai "Stösser", von der Heydte operacijai "Stösser" suteikė mažiau nei 10 proc. tikimybę, kad ji pavyks. Modelis jam pasakė, kad bandymą būtina atlikti.

JAV 82-osios oro desantininkų divizijos desantas krenta ant kapų operacijos "Market Garden" metu.


Vokietijos planas

Pradinis vokiečių puolimas

1944 m. gruodžio 16 d. 5.30 val. ryto vokiečiai pradėjo puolimą 90 minučių trukusiu artilerijos puolimu, kurio metu buvo panaudota 1 600 artilerijos pabūklų. Amerikiečiai manė, kad tai buvo puolimas, kilęs dėl neseniai įvykusio sąjungininkų puolimo šiaurėje esančiame Vahlerscheido sektoriuje.

Šiauriniame sektoriuje Dietricho 6-ąją tankų armiją beveik 24 valandas stabdė vienas būrys ir keturi JAV priešakinės artilerijos stebėtojai. Tada jie puolė Losheimo tarpeklį ir Elsenborno kalnagūbrį, kad prasiveržtų į Lježą ir Antverpeną.

Ardėnų regione siautė smarkios pūgos. Tai neleido sąjungininkų lėktuvams nutūpti, tačiau taip pat sulėtino vokiečių žygį. Susidarė didžiulės transporto spūstys ir trūko degalų.

von Manteuffelio penktoji tankų armija puolė link Bastognės ir Sent Vito. Pietuose Brandenbergerio septintoji armija judėjo Liuksemburgo link.

Vos prieš mėnesį 250 "Waffen-SS" karių per Viandeno mūšį bandė atkovoti Viandeno miestą iš Liuksemburgo pasipriešinimo. SS pralaimėjo.

Padėtis Vakarų fronte 1944 m. gruodžio 15 d.

Puolimas ant šiaurinio peties

Mūšis dėl Elsenborno kalnagūbrio buvo svarbi Žalgirio mūšio dalis. Puolimui vadovavo viena iš geriausiai aprūpintų vokiečių divizijų Vakarų fronte - 1-oji SS tankų divizija (LSSAH).

Ši divizija buvo visos vokiečių 6-osios tankų armijos pagrindinis dalinys. SS oberšturmbanfiureris Joachimas Peiperis vadovavo "Kampfgruppe Peiper", kurią sudarė 4800 vyrų ir 600 transporto priemonių.

Šeštosios tankų armijos pėstininkų dalinių puolimai šiaurėje buvo nesėkmingi dėl stipraus JAV 2-osios ir 99-osios pėstininkų divizijų pasipriešinimo.

Pirmąją dieną 500 vyrų vokiečių batalionas buvo sulaikytas 10 valandų. Pirmiausia pulti kaimą buvo įsakyta 3-iosios falširmjėgerių divizijos 9-ojo falširmjėgerių pulko pėstininkams.

99-osios pėstininkų divizijos vienas 18 karių būrys ir keturi priešakiniai oro dispečeriai iki saulėlydžio sulaikė apie 500 vokiečių desantininkų batalioną ir patyrė 92 vokiečių nuostolius.

Tai sustabdė vokiečių puolimą. Kampfgruppe Peiper, vadovaujama SS oberštrupenfiurerio Sepp Dietrich šeštosios tankų armijos, gavo įsakymą užimti Losheim-Losheimergraben kelią. Peiperis pradėjo žygį tik beveik 16 val. vakaro, t. y. daugiau kaip 16 valandų vėluodamas.

Gruodžio 17 d. anksti ryte "Kampfgruppe Peiper" pasiekė Bucholco stotį ir užėmė dalį 394-ojo pėstininkų pulko 3-iojo bataliono. Jie užėmė JAV degalų sandėlį Büllingene, kur pasipildė degalų, o paskui tęsė žygį į vakarus.

Šiaurėje 277-oji Volksgrenadier divizija bandė prasiveržti pro JAV 99-ąją pėstininkų diviziją ir 2-osios pėstininkų divizijos pozicijas.

12-oji SS tankų divizija, sustiprinta papildomomis pėstininkų (Panzergrenadier ir Volksgenadier) divizijomis, užėmė Losheimergraben ir puolė Rocherath ir Krinkelt kaimus.

Jų tikslas buvo užvaldyti Rocherath-Krinkelt kaimus, kurie atvertų kelią į Elsenborno kalnagūbrį. Tai leistų vokiečiams kontroliuoti kelius į pietus ir vakarus ir užtikrinti "Kampfgruppe Peiper" šarvuočių pajėgų aprūpinimą.

Amerikiečių gynyba neleido vokiečiams pasiekti atsargų netoli Belgijos miestų Lježo ir Spa. Po daugiau nei dešimt dienų trukusio mūšio jie išstūmė amerikiečius iš kaimų, tačiau nesugebėjo jų perkelti nuo kalnagūbrio. JAV pirmosios armijos V korpusas neleido vokiečių pajėgoms pasiekti kelių į vakarus nuo jų.

99-oji pėstininkų divizija turėjo mažesnę karių persvarą, tačiau dėl to žuvo ir buvo sužeista daug vokiečių. Divizija neteko apie 20 % savo karių, iš jų 465 žuvo ir 2524 buvo evakuoti dėl sužeidimų, sužeidimų ar nuovargio. Vokiečių nuostoliai buvo daug didesni. Šiauriniame sektoriuje tai buvo daugiau kaip 4000 žuvusiųjų ir šešiasdešimties tankų bei didžiųjų patrankų sunaikinimas. Istorikas Džonas S. D. Eizenhaueris (John S. D. Eisenhower) rašė: "... 2-osios ir 99-osios divizijų veiksmai šiauriniame ramsčio ruože gali būti laikomi lemiamais Ardėnų kampanijos veiksmais".

Kampfgruppe Peiper juda į vakarus

Kampfgruppe Peiper įžengė į Honsfildą, vieną iš 99-osios divizijos poilsio centrų. Jie nukovė daug žmonių, sunaikino keletą amerikiečių šarvuočių ir transporto priemonių, paėmė kelias dešimtis belaisvių, kurie buvo nužudyti. Peiperis nesunkiai užėmė miestą ir 50 000 JAV galonų (190 000 l; 42 000 imp. gal.) degalų savo transporto priemonėms. Tada Peiperis judėjo į šiaurės vakarus link Büllingeno. Peiperis pasuko į pietus ir aplenkė Hiūningeną.

Malmedžio žudynės

Gruodžio 17 d. 12.30 val. "Kampfgruppe Peiper" buvo netoli Baugnez kaimelio, kai sutiko JAV 7-osios šarvuotosios divizijos 285-ąjį lauko artilerijos stebėjimo batalioną. Po mūšio amerikiečiai pasidavė. Jie buvo išsiųsti stovėti į lauką. SS kariai staiga atidengė ugnį į belaisvius. Keletas jų liko gyvi, o žinia apie karo belaisvių žudynes pasiekė sąjungininkų linijas. Pasibaigus karui "Kampfgruppe Peiper" kareiviai ir karininkai, įskaitant Joachimą Peiperį ir SS generolą Seppą Dietrichą, buvo teisiami Malmedžio žudynių procese.

Chenogne žudynės

Po Malmedžio žudynių, 1945 m. Naujųjų metų dieną, prieš tai gavę įsakymą neimti belaisvių, amerikiečių kareiviai netoli Belgijos Chenogne kaimo (8 km nuo Bastogne) sušaudė šešiasdešimt vokiečių karo belaisvių.

Vokiečiai žengia į vakarus

Iki vakaro vokiečiai patraukė į šiaurę, kad galėtų kovoti su JAV 99-ąja pėstininkų divizija. Peiperio pajėgos vėlavo dėl amerikiečių pasipriešinimo ir dėl to, kad amerikiečiai, atsitraukę atgal, susprogdino tiltus ir ištuštino degalų saugyklas.

Peiperio dalinys vėlavo, o jo transporto priemonėms reikėjo degalų. Jiems prireikė 36 valandų, kad iš Eifelio nuvyktų į Stavelotą. ^[]

Gruodžio 18 d. Kampfgruppe Peiper puolė Stavelotą, bet nesugebėjo užimti miesto, kol amerikiečiai ištuštino didelį degalų sandėlį. Trys tankai bandė užimti tiltą, tačiau pagrindinį tanką nukovė mina. 60 granatsvaidininkų išsiveržė į priekį, bet juos sustabdė amerikiečių ugnis. Kitą dieną po tankų mūšio vokiečiai įžengė į miestelį, kai amerikiečių inžinieriai nesprogdino tilto.

Peiperis nuskubėjo prie Trois-Ponts tilto, palikdamas didžiąją dalį savo pajėgų Stavelot. Kai gruodžio 18 d. 1130 val. jie pasiekė tiltą, besitraukiantys JAV inžinieriai jį susprogdino.

Peiperis nuėjo į šiaurę. Ties Šenė jį atakavo amerikiečių naikintuvai-bombonešiai ir sunaikino du tankus ir penkis pusvagonius. Grupė pajudėjo 16.00 val. sutemus. Iš dviejų tiltų, likusių tarp "Kampfgruppe Peiper" ir Meusos upės, tiltą per Lienne amerikiečiai susprogdino vokiečiams artėjant.

Peiperis pasuko į šiaurę ir sustabdė savo pajėgas miškuose tarp La Gleize ir Stoumonto. Jis sužinojo, kad Stoumontas tvirtai laikomas ir kad amerikiečiai atsigabeno naujų karių iš Spa.

Į pietus nuo Peiperio sustojo "Kampfgruppe Hansen" puolimas. SS šturmbanfiureris Knittelis perėjo Staveloto tiltą, bet amerikiečiai atkovojo Stavelotą. Peiperiui ir Knitteliui grėsė pavojus būti atkirsti.

Sustabdyta vokiečių pažanga

Gruodžio 19 d. auštant Peiperis puolė amerikiečių gynėjus Stoumonte. Į puolimą jis pasiuntė 2-ojo SS panzergrenadierių pulko pėstininkus ir falschirmjägerių kuopą. Po to jis surengė tankų puolimą ir užėmė rytinį miesto pakraštį.

Atvyko amerikiečių tankų batalionas, bet 1030 val. Peiperis galiausiai užėmė Stoumontą. Knittelis prisijungė prie Peiperio ir pranešė, kad amerikiečiai atkovojo į rytus esantį Stavelotą. Peiperis įsakė Knitteliui atkovoti Stavelotą.

Jis manė, kad "Kampfgruppe" neturi pakankamai degalų pereiti tiltą į vakarus nuo Stoumonto. Tą patį vakarą į La Gleizą atvyko JAV 82-oji oro desanto divizija, vadovaujama generolo majoro Jameso Gavino.

"Kampfgruppe Sandig", kuriai buvo įsakyta užimti Stavelotą, nesėkmingai surengė dar vieną puolimą. Šeštosios tankų armijos vadas SS-Oberstgruppenführeris Seppas Dietrichas įsakė I SS tankų korpuso vadui Hermannui Priesui padėti Peiperio "Kampfgruppe", tačiau Priesui nepavyko prasiveržti.

Gruodžio 21 d. rytą nedideli JAV 119-ojo pulko 2-ojo bataliono daliniai puolė "Kampfgruppe Peiper". Jie buvo nustumti atgal, o keli jų, įskaitant bataliono vadą majorą Halą McCowną, pateko į nelaisvę.

Mėgindami pasitraukti iš Cheneux, 82-osios oro desanto divizijos amerikiečių desantininkai įsivėlė į įnirtingas kovas su vokiečiais. Gruodžio 22 d. amerikiečiai apšaudė "Kampfgruppe Peiper".

Nors vokiečiams pritrūko maisto ir degalų, jie ir toliau tęsė kovą. Nesėkmingai susiklostė Luftvafės aprūpinimo misija, kurios metu su parašiutais buvo išskraidintos atsargos amerikiečių kariams Stoumonte.

La Gleize Peiperis įrengė gynybines pozicijas. Gruodžio 23 d. jis nusprendė prasiveržti atgal į vokiečių linijas. Kampfgrupės vyrai paliko savo transporto priemones ir sunkiąją techniką.

Operacija "Stösser

Operacija "Stösser" buvo desantininkų desantas, kuris buvo numestas į amerikiečių užnugarį Aukštųjų Laukų (pranc. Hautes Fagnes, vok. Hohes Venn, oland. Hoge Venen) vietovėje. Tikslas buvo "Baraque Michel" kryžkelė.

Tai buvo vienintelis vokiečių desantininkų išmetimas naktį Antrojo pasaulinio karo metais. II parašiutininkų korpusas pasiuntė po 100 vyrų iš kiekvieno savo pulko. Jie turėjo nedaug laiko treniruotis kartu.

Parašiuto išmetimas buvo nesėkmingas. Von der Heydte nusileido su maždaug 300 karių. Jų pajėgos buvo per mažos ir per silpnos pasipriešinti sąjungininkams. Jie pasitraukė Vokietijos link ir puolė amerikiečių linijų užnugarį. Tik apie 100 jo pavargusių vyrų galiausiai pasiekė vokiečių užnugarį.

Wereth 11

Kitos, daug mažesnės žudynės buvo įvykdytos 1944 m. gruodžio 17 d. Verete, Belgijoje. Vienuolika pasidavusių juodaodžių amerikiečių kareivių kankino ir sušaudė 1-osios SS tankų divizijos, priklausančios Kampfgruppe Knittel, vyrai. Už tai buvo atsakingi Žvalgybos bataliono trečiosios kuopos vyrai.

Seppas Dietrichas vadovavo šeštajai tankų armijai šiauriausiame puolimo maršrute.


Vokiečių kariai žengia pro apleistą amerikiečių įrangą


Malmedžio žudynių vieta


1944 m. gruodžio 19 d. Stoumonte, Belgijoje, "Kampfgruppe Peiper" kariai paima į nelaisvę JAV 119-ojo pėstininkų bataliono 3-iojo bataliono amerikiečius karius.

Puolimas centre

Vokiečiams sekėsi geriau, kai Penktoji tankų armija puolė JAV 28-osios ir 106-osios pėstininkų divizijų pozicijas. Vokiečiams trūko tokios jėgos, kokią jie turėjo šiaurėje, tačiau jie vis tiek turėjo daugiau karių ir ginklų nei 28-oji ir 106-oji divizijos. Jie apsupo du 106-osios divizijos pulkus (422-ąjį ir 423-iąjį) ir privertė juos pasiduoti.

Oficialioje JAV kariuomenės istorijoje rašoma: "Čia žuvo mažiausiai septyni tūkstančiai [vyrų], o greičiausiai aštuoni ar devyni tūkstančiai".

Mūšis dėl Sent Vito

Sent Vite von Manteuffelio ir Dietricho pajėgoms sekėsi sunkiai. Gynėjai atlaikė vokiečių atakas. Tai sulėtino vokiečių puolimą.

Gruodžio 21 d. Montgomeris įsakė evakuoti Sent Vitą. JAV kariai pateko į tranšėjas, kurios apsunkino vokiečių puolimą. Gruodžio 23 d. JAV kariams buvo įsakyta trauktis į vakarus nuo Salmo upės. Kadangi vokiečių plane buvo numatyta užimti Sent Vitą iki gruodžio 17 d. 18 val.

Miusos upės tiltai

Gruodžio 19 d. Montgomeris, siekdamas apsaugoti perėjas per Mėją, įsakė daliniams laikyti tiltus.

Sėkmingiausias buvo vokiečių puolimas centre. Penktajai tankų armijai vadovavo 2-oji tankų divizija, o iš pietų artėjo Panzer Lehr divizija. Gruodžio 21 d. ties Ourtheville buvo peržengta Ourthe upė.

Degalų trūkumas sustabdė žygį vienai dienai, tačiau gruodžio 23 d. puolimas buvo tęsiamas link Hargimonto ir Markės miestų.

Tą pačią dieną buvo užimtas Hargimontas, tačiau Maršą gynė amerikiečių 84-oji divizija. XXXXVII tankų korpuso vadas generolas Lüttwitzas įsakė divizijai pasukti į vakarus link Dinant ir Mūzos. 2-oji tankų divizija vis dar sparčiai žengė pirmyn.

Gruodžio 22-23 d. buvo pasiekti Foy-Notre-Dame miškai netoli Dinant. Gruodžio 24 d. pasiektas tolimiausias taškas. Panzer Lehr divizija užėmė Celles miestą. Toliau į šiaurę 2-osios tankų divizijos dalys priartėjo prie Mūzos upės.

Sąjungininkų pajėgos neleido vokiečių pajėgoms priartėti prie Dinant tilto. Iki vėlyvo Kalėdų vakaro sąjungininkų pajėgos sustabdė judėjimą šiame sektoriuje.

Operacija "Greif" ir operacija "Währung

Operacijos "Greif" metu Otto Skorzeny už sąjungininkų linijos perdavė angliškai kalbančius vokiečius, vilkinčius amerikietiškomis uniformomis. Nors jiems nepavyko užimti tiltų per Mūzą, jie sukėlė sumaištį ir gandai greitai pasklido. Net generolas Džordžas Pattonas (George Patton) susirūpino ir apibūdino situaciją generolui Dvaitui Eizenhaueriui (Dwight Eisenhower).

Visame sąjungininkų užnugaryje buvo įrengti kontrolės punktai, kurie labai sulėtino karių ir įrangos judėjimą. Šiuose kontrolės punktuose amerikiečių parlamentarai klausinėjo karių apie dalykus, kuriuos turėjo žinoti kiekvienas amerikietis.

Dėl sustiprinto saugumo vokiečių kareiviams buvo labai sunku judėti, todėl nemažai jų pateko į nelaisvę. Net per tardymą jie skleidė melą. paklausti apie savo misiją, kai kurie iš jų tvirtino, kad jiems buvo liepta vykti į Paryžių nužudyti arba suimti generolą Dvaitą Eizenhauerį (Dwight Eisenhower).

Saugumas aplink generolą buvo labai sustiprintas, o Eizenhaueris buvo laikomas savo būstinėje.

Kadangi Skorzeny vyrai buvo suimti vilkintys amerikiečių uniformomis, jiems buvo įvykdyta mirties bausmė kaip šnipams. Tai buvo įprasta visų to meto kariuomenių praktika. Skorzeny sakė, kad vokiečių teisės ekspertai jam sakė, jog tol, kol jis neįsako savo vyrams kovoti mūšyje dėvint amerikiečių uniformas, tokia taktika yra teisėta gudrybė.

Skorzeny ir jo vyrai dėvėjo vokiškas uniformas po amerikietiškomis uniformomis, jei būtų suimti. 1947 m. Skorzeny buvo teisiamas amerikiečių karinio tribunolo Dachau procese už karo įstatymų pažeidimus, padarytus vadovaujant operacijai "Greif", bet buvo išteisintas.

Vykdant operaciją "Währung", nedidelis skaičius vokiečių agentų, apsirengusių amerikiečių uniformomis, išvyko už sąjungininkų linijos. Jie bandė papirkti geležinkelių ir uostų darbuotojus, kad sukeltų problemų sąjungininkų tiekimo operacijoms. Tačiau ši operacija buvo nesėkminga. ^[]

Hasso von Manteuffelis vadovavo Penktajai tankų armijai vidurio puolimo maršrute


Britų tankas Sherman "Firefly" Namūre prie Masos upės, 1944 m. gruodžio mėn.

Puolimas pietuose

Toliau į pietus puolančios divizijos kirto Our upę. 112-asis pėstininkų pulkas dvi dienas neleido vokiečių kariuomenei naudotis Our upės tiltais aplink Oureną, o paskui pasitraukė.

28-osios divizijos 109-ajam ir 110-ajam pulkams sekėsi blogai. Jie turėjo tiek mažai karių, kad vokiečiai apėjo jų pozicijas. Abu priešinosi ir keliomis dienomis sulėtino vokiečių grafiką. Per keturias dienas tankų grupės užėmė kaimus ir pasistūmėjo į priekį netoli Bastognės.

Mūšiai dėl kaimų ir amerikiečių atraminių punktų bei transporto sumaištis vokiečių pusėje sulėtino puolimą. Tai leido 101-ajai oro desanto divizijai gruodžio 19 d. pasiekti Bastognę. Bastognės gynyba neleido vokiečiams užimti miesto. Iš abiejų pusių pravažiavę tanketės gruodžio 20 d. atkirto Bastognę.

Pietuose Brandenbergerio tris pėstininkų divizijas sustabdė JAV VIII korpuso divizijos. Tik Brandenbergerio vadovaujama 5-oji parašiutininkų divizija galėjo judėti į priekį.

Gruodžio 17 d. Eizenhaueris ir jo vadai suprato, kad mūšiai Ardėnuose yra didelis puolimas, o ne nedidelis puolimas, ir įsakė į šią vietovę dislokuoti daug naujų karių.

Per savaitę buvo išsiųsta 250 000 karių. 82-osios oro desanto divizijos generolas Gavinas įsakė 101-ajai divizijai laikyti Bastognę. 82-oji turėjo kovoti su SS tankų divizijomis. ^[]

Bastognės apgultis

Gruodžio 19 d., kai susitiko vyriausieji sąjungininkų vadai, Bastognės miestas ir 11 jo kelių jau kelias dienas buvo vokiečių užimti.

Dvi atskiros į vakarus judančios vokiečių kolonos buvo sustabdytos gynybinėse pozicijose už dešimties mylių nuo miesto. ^[]

Generolas Eizenhaueris suprato, kad sąjungininkai gali daug lengviau sunaikinti Vokietijos pajėgas, kai jos yra atviroje vietoje. Pattonas įsakė savo štabui parengti tris planus, kaip pasukti į šiaurę.

Gruodžio 20 d. Eizenhaueris iš generolo Bredlio 12-osios armijų grupės išvedė Pirmąją ir Devintąją JAV armijas ir perdavė jas Montgomerio 21-ajai armijų grupei.

Gruodžio 21 d. vokiečiai apsupo Bastognę, kurią gynė 101-oji oro desanto divizija ir 10-osios šarvuotosios divizijos B kovinė vadovybė. Mieste buvo sunkios sąlygos. Trūko maisto, o iki gruodžio 22 d. artilerijos šaudmenų kiekis buvo apribotas iki 10 šovinių vienam ginklui per dieną.

Tačiau kitą dieną oras pasitaisė, ir atsargos (šaudmenys) buvo iškraunamos keturias iš penkių kitų dienų.

Nepaisant vokiečių atakų, miestas išsilaikė. Vokiečių vadas generolas leitenantas Heinrichas Freiherras von Lüttwitzas pareikalavo, kad Bastognė pasiduotų. Kai brigados generolui Anthony McAuliffe'ui buvo pranešta apie nacių reikalavimą pasiduoti, jis atsisakė.

Po gruodžio 21 d. iš Bastognės į priekį pajudėjo ir 2-asis tankas, ir Panzer Lehr. Kalėdų išvakarėse 26-oji VG gavo vieną panzergrenadierių pulką, kuris turėjo pulti kitą dieną. Kadangi jam trūko karių, o 26-osios VG divizijos kariai buvo pavargę, XLVII tankų korpusas sutelkė puolimą keliose vietose vakarinėje pusėje.

Ataką pavyko atmušti, o visi tankai buvo sunaikinti. Kitą dieną, gruodžio 26 d., generolo Pattono 4-oji šarvuotoji divizija prasiveržė ir atvėrė kelią į Bastognę.

Erichas Brandenbergeris vadovavo septintajai armijai pietiniame puolimo maršrute


Belgijos civiliai gyventojai, kuriuos per puolimą nužudė SS daliniai


Ardėnuose kovojantys vokiečių kariai. Pirmame plane esantis kareivis turi naująjį "Heer" StG-44 - pirmąjį pasaulyje šturmo šautuvą.


Vokiečių kulkosvaidininkas žygiuoja per Ardėnus 1944 m. gruodį.


JAV karo belaisviai 1944 m. gruodžio 22 d.

Sąjungininkų kontrpuolimas

Gruodžio 23 d. oro sąlygos ėmė gerėti, todėl sąjungininkų oro pajėgos galėjo pulti. Jos bombardavo vokiečių tiekimo punktus jų užnugaryje. P-47 "Thunderbolt" pradėjo atakuoti vokiečių karius keliuose.

Sąjungininkų oro pajėgos taip pat padėjo Bastognės gynėjams, skraidindamos vaistus, maistą, antklodes ir šaudmenis. Kariniu sklandytuvu atskrido savanorių chirurgų komanda ir pradėjo operuoti.

Gruodžio 24 d. vokiečių puolimas buvo sustabdytas netoli Mūzos upės. Britų XXX korpuso daliniai laikė tiltus ties Dinantu, Givetu ir Namuru, o JAV daliniai netrukus turėjo juos perimti.

Vokiečiai neturėjo jokių atsargų, o degalų ir šaudmenų pradėjo trūkti. Iki tol vokiečių nuostoliai buvo nedideli, ypač šarvuočių, kurie beveik nenukentėjo, išskyrus Peiperio nuostolius.

Gruodžio 24 d. vakare generolas Hasso von Manteuffelis rekomendavo Hitleriui sustabdyti visas operacijas ir pasitraukti. Hitleris atsisakė.

Tačiau dėl sąjungininkų vadovybėje kilusios sumaišties nepavyko duoti ryžtingo atsako. Kalėdų išvakarėse centre 2-oji šarvuotoji divizija bandė pulti 2-ąją tankų diviziją prie Mūzos.

4-oji kavalerijos grupė puolė 9-ąją tankų diviziją ties Marche. Dėl to dalis 2-osios tankų divizijos buvo atkirsta. Gruodžio 26 ir 27 d. įstrigę 2-osios tankų divizijos daliniai du kartus bandė prasiveržti.

Dėl tolesnių sąjungininkų atakų prie Markės vokiečiai žinojo, kad tolesni veiksmai prie Mūzos negalimi.

Pietuose Pattono Trečioji armija kovojo, kad padėtų JAV kariams Bastognėje. Gruodžio 26 d. 16.50 val. 4-osios šarvuotosios divizijos 37-ojo tankų bataliono D kuopa pasiekė Bastognę ir nutraukė apgultį.

Pradiniai tikslai pažymėti raudonomis brūkšninėmis linijomis. Oranžine linija pažymėta toliausiai pažengusi jų dalis.

Vokiečių kontrataka

Sausio 1 d. vokiečiai, siekdami tęsti puolimą, pradėjo dvi naujas operacijas. 09.15 val. "Luftwaffe" pradėjo operaciją "Unternehmen Bodenplatte" ("Bazinė plokštė") - didelę kampaniją prieš sąjungininkų aerodromus Žemutinėse Šalyse. Šimtai lėktuvų atakavo sąjungininkų aerodromus, sunaikindami arba smarkiai apgadindami apie 465 orlaivius. Tačiau liuftvafė prarado 277 lėktuvus: 62 - sąjungininkų naikintuvai, o 172 - daugiausia dėl netikėtai didelio sąjungininkų pabūklų, įrengtų apsisaugoti nuo vokiečių V-1 skraidančių bombų atakų ir naudojusių artimo poveikio skeveldras, skaičiaus, taip pat dėl draugiškos ugnies iš vokiečių pabūklų, kurie nebuvo informuoti apie rengiamą didelio masto vokiečių oro operaciją. Y-29 pavadintame aerodrome vokiečiai patyrė didelių nuostolių: prarado 24 savo lėktuvus, o numušė tik vieną amerikiečių lėktuvą. Nors sąjungininkai per kelias dienas atsigavo po patirtų nuostolių, dėl šios operacijos Luftvafė liko silpna ir neveiksminga iki karo pabaigos.

Tą pačią dieną vokiečių armijų grupė G (Heeresgruppe G) ir armijų grupė Aukštutiniame Reine (Heeresgruppe Oberrhein) pradėjo didelį puolimą prieš 70 mylių (110 km) ilgio JAV septintosios armijos liniją. Šis puolimas, pavadintas operacija "Šiaurės vėjas" (Unternehmen Nordwind), buvo paskutinis didelis vokiečių karo puolimas Vakarų fronte. Nusilpusi Septintoji armija, Eizenhauerio įsakymu, siuntė karius, techniką ir atsargas į šiaurę, kad sustiprintų amerikiečių kariuomenę Ardėnuose, o dėl šio puolimo ji atsidūrė sunkioje padėtyje.

Sausio 15 d. septintosios armijos VI korpusas Elzase kovėsi iš trijų pusių. Didėjant nuostoliams ir trūkstant atsargų, tankų, amunicijos ir atsargų, sausio 21 d. septintoji armija buvo priversta pasitraukti į gynybines pozicijas pietiniame Moderio upės krante. Vokiečių puolimas baigėsi sausio 25 d. Per įnirtingas ir beviltiškas operacijos "Šiaurės vėjas" kovas VI korpusas, kuriam teko didžiausia kovų našta, iš viso patyrė 14 716 nuostolių. Iš viso sausio mėn. septintojoje armijoje buvo 11 609. Tarp visų nuostolių buvo mažiausiai 9 000 sužeistųjų. Pirmoji, Trečioji ir Septintoji armijos iš viso patyrė 17 000 hospitalizuotų dėl šalčio.

Sąjungininkai laimi

Nors vokiečių puolimas sustojo, jie vis dar kontroliavo pavojingą sąjungininkų linijos ruožą. Pattono Trečioji armija pietuose, sutelkta aplink Bastognę, turėjo pulti į šiaurę, Montgomerio pajėgos šiaurėje turėjo smogti į pietus, ir šios dvi pajėgos planavo susitikti prie Houffalize.

1945 m. sausio mėn. temperatūra buvo itin žema. Ginklus reikėjo prižiūrėti, o sunkvežimių variklius paleisti kas pusvalandį, kad juose nesusidarytų kondensato. Nepaisant to, puolimas vyko toliau.

Eizenhaueris norėjo, kad Montgomeris sausio 1 d. pereitų į kontrpuolimą, siekdamas susitikti su Pattono Trečiąja armija ir atkirsti didžiąją dalį puolančių vokiečių, įkalindamas juos kišenėje. Tačiau Montgomeris, atsisakęs rizikuoti nepakankamai parengtais pėstininkais sniego audroje dėl strategiškai nesvarbios vietovės, puolimą pradėjo tik sausio 3 d. Iki to laiko nemažai vokiečių karių jau buvo spėję sėkmingai atsitraukti, tačiau praradę didžiąją dalį sunkiosios technikos.

Puolimo pradžioje Pirmąją ir Trečiąją JAV armijas skyrė maždaug 25 mylios (40 km). Amerikiečių pažanga pietuose taip pat buvo apribota maždaug kilometru per dieną. Didžioji dalis vokiečių pajėgų įvykdė sėkmingą kovinį pasitraukimą ir pasitraukė iš mūšio rajono, nors degalų padėtis tapo tokia baisi, kad daugumą vokiečių šarvuočių teko palikti. 1945 m. sausio 7 d. Hitleris sutiko išvesti visas pajėgas iš Ardėnų, įskaitant SS tankų divizijas, taip užbaigdamas visas puolamąsias operacijas. Tačiau dar 3 savaites vyko didelės kovos; sausio 23 d. amerikiečiai atgavo Sent Vitą, o paskutiniai puolime dalyvavę vokiečių daliniai grįžo į pradinę liniją tik sausio 25 d.

Vinstonas Čerčilis, kreipdamasis į Bendruomenių rūmus po mūšio prie Bulge'o, sakė: "Tai neabejotinai didžiausias amerikiečių mūšis per visą karą ir, tikiu, bus laikomas amžinai garsia amerikiečių pergale."

Amerikiečių pėstininkų ugnis į priešą netoli Bastognės, 1944 m. gruodis


"Išnaikinti iškyšulį" - sąjungininkų kontrataka, gruodžio 26 d. - sausio 25 d.

Nesutarimai aukštojoje vadovybėje

Prasidėjus Ardėnų mūšiams, Montgomeris vadovavo amerikiečių Pirmajai ir Devintai armijoms. Tam pritarė Eizenhaueris, nes šiaurinės armijos buvo praradusios ryšį su Bredliu, kuris buvo įsikūręs Liuksemburge. Šiaurinė pusė buvo praradusi visus ryšius su JAV vadovybe ir su netoliese esančiais daliniais. Neturėdamas radijo ar telefono ryšio, Montgomeris sugebėjo improvizuoti įsakymų perdavimo būdą.

Apie šį vadovybės pasikeitimą sužinota tik paskelbus pranešimą. Montgomeris paklausė Čerčilio, ar šis galėtų paaiškinti situaciją.

Sausio 7 d., tą pačią dieną, kai Hitleris išleido įsakymą pasitraukti, Montgomeris surengė spaudos konferenciją. Montgomeris gyrė amerikiečių "drąsą ir gerą kovingumą". Jis taip pat gyrė Eizenhauerį.

Tada Montgomeris pusvalandį pasakojo apie mūšį. Baigdamas savo kalbą jis pasakė, kad panaudojo visą britų kariuomenių grupės galią. Mūšį jis pavadino "įdomiausiu, manau, galbūt vienu įdomiausių ir sudėtingiausių mūšių, kokius man yra tekę vesti".

Nepaisant jo teigiamų pastabų apie amerikiečių karius, amerikiečiai manė, kad jis prisiėmė nuopelnus už kampanijos sėkmę. Jiems atrodė, kad jis kalbėjo taip, tarsi būtų išgelbėjęs amerikiečius.

Pattonas ir Eizenhaueris manė, kad jis neaprašė britų ir amerikiečių vaidmens Ardėnuose. Jie manė, kad jis nepapasakojo apie Bredlio, Pattono ir kitų amerikiečių vadų vaidmenį. Montgomeris nepaminėjo nė vieno amerikiečių generolo, išskyrus Eizenhauerį. Tai buvo vertinama kaip įžeidimas.

Montgomeris suprato savo klaidą ir vėliau rašė: "Dabar manau, kad neturėjau rengti tos spaudos konferencijos."

Bradley ir Pattonas grasino atsistatydinti, jei nebus pakeista Montgomerio vadovybė. Eizenhaueris nusprendė atleisti Montgomerį. Eizenhaueris leido Montgomeriui atsiprašyti.

Feldmaršalas Montgomeris


Generolas Eizenhaueris

Pasekmės

Mūšio aukų skaičiavimai labai skiriasi. Oficialioje JAV ataskaitoje nurodoma, kad žuvo 80 987 amerikiečiai, o kiti vertinimai svyruoja nuo 70 000 iki 108 000. JAV gynybos departamento duomenimis, amerikiečių pajėgos patyrė 89 500 nuostolių, iš jų 19 000 žuvusiųjų, 47 500 sužeistųjų ir 23 000 dingusiųjų be žinios.

Oficialioje Jungtinių Valstijų kariuomenės departamento ataskaitoje nurodoma, kad žuvo 108 347 kariai, iš jų 19 246 nukauti, 62 489 sužeisti, 26 612 paimti į nelaisvę ir dingę be žinios. Mūšis prie Griovio buvo žiauriausias mūšis, kurį JAV pajėgos patyrė per Antrąjį pasaulinį karą; 19 000 žuvusių amerikiečių nepralenkiami jokiame kitame mūšyje. Britų nuostoliai siekė 1 400.

Oficialiais Vokietijos vyriausiosios vadovybės duomenimis, kampanijos metu žuvo 84 834 kariai, o kitais vertinimais - nuo 60 000 iki 100 000 karių.

Sąjungininkai toliau tęsė mūšį. Vasario pradžioje sąjungininkai pradėjo puolimą visame Vakarų fronte: šiaurėje - Montgomerio vadovaujami link Acheno, centre - Courtney Hodgeso, pietuose - Pattono vadovaujami.

Vokiečių nuostoliai mūšyje buvo dideli keliais aspektais. Paskutiniai vokiečių rezervai jau buvo išnykę, Luftwaffe buvo sunaikinta, o Vakaruose likusios vokiečių pajėgos buvo nustumtos atgal į Zygfrydo linijos gynybą.

Pradinė Hitlerio 1944 m. gruodžio 16 d. pradėto Ardėnų puolimo sėkmė privertė Čerčilį 1945 m. sausio 6 d. paprašyti Stalino sovietų pagalbos ir pradėti sovietų puolimą. Sausio 12 d., penktadienį, sovietai pradėjo Vyslos-Oderio puolimą, kurį planuota pradėti sausio 20 d.

Antrojo pasaulinio karo metais dauguma JAV juodaodžių karių vis dar tarnavo tik sunkvežimių vairuotojais ir stropuotojais. Mūšio dėl įlankos įkarštyje generolui Eizenhaueriui trūko atsarginių karių, todėl jis leido afroamerikiečių kariams pirmą kartą prisijungti prie baltųjų karinių dalinių ir kovoti mūšyje. Daugiau kaip 2 000 juodaodžių karių savanoriškai išvyko į frontą.

Tai buvo svarbus žingsnis link rasiškai integruotos Jungtinių Valstijų kariuomenės. Antrojo pasaulinio karo metu kovose žuvo 708 afroamerikiečiai.

Mardasono paminklas Bastognėje, Belgijoje