Karlas Rudolfas Gerdas von Rundstedtas — Vokietijos feldmaršalas (1875–1953)

Karlas Rudolfas Gerdas von Rundstedtas (1875–1953) – Vokietijos feldmaršalas, Antrojo pasaulinio karo vadas: nuo Kijevo apsupimo iki Normandijos, ginčytinas ryšys su sąmokslų ir karo bylomis.

Karlas Rudolfas Gerdas von Rundstedtas (1875 m. gruodžio 12 d. – 1953 m. vasario 24 d.) buvo Vokietijos kariuomenės karininkas, tapęs feldmaršalu (Generalfeldmarschall) Antrojo pasaulinio karo metais. Jo karjera apėmė ilgas tarnybos prūsų karinėje tradicijoje pradžias, pareigas Pirmojo pasaulinio karo metu, aukštas postus tarpukariu ir svarbius vado vaidmenis II pasaulinio karo metu tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose.

Ankstyvas gyvenimas ir karjera

Rundstedtas gimė prūsų bajorų šeimoje, kurioje vyravo karinės tradicijos. 1892 m. jis įstojo į Vokietijos imperatoriškąją kariuomenę. Po mokslų ir pradinių pareigų jį traukė štabo darbas – imperiniame kare jis greitai tapo vertinamu štabo karininku. Pirmojo pasaulinio karo metu jis daugiausia tarnavo kaip štabo karininkas, įgydamas patirties planuojant ir vykdant operacijas didelio masto karuose.

Tarpukaris

Po karo Rundstedtas liko kariuomenėje, tarnavo prūsų ir vėliau Reichswehro / Vermachto struktūrose. Tarpukariu jis užėmė įvairias pareigas, toliau kildamas karjeros laiptais; galiausiai pasiekė generolo pulkininko (Generaloberst) laipsnį. Dėl santykinės senatvės ir pasiekto statuso 1938 m. jis trumpam išėjo į pensiją, tačiau netrukus karinė padėtis Europoje pakurstė poreikį patyrusiems karininkams.

Antrojo pasaulinio karo pradžia: Lenkija ir Prancūzija

Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo pašauktas į Vermachtą dalyvauti Lenkijos kampanijoje. 1940 m. Vokietijos puolimo vakarų fronte metu Rundstedtas vadovavo A armijų grupei (Army Group A), kuri peržengė Ardenus ir kartu su kitomis grupėmis nuvedė prie Lamanšo; tai buvo viena iš kertinių operacijų, lėmusių Prancūzijos žlugimą. Už šias sėkmes jam 1940 m. suteiktas feldmaršalo laipsnis.

Rytų frontas: „Pietūs“ ir Kijevo apsupimas

1941 m. Berlynas pradėjo puolimą Sovietų Sąjungos link – Rundstedtas vadovavo armijų grupei „Pietūs“ operacijos Barbarossa metu. Jo vadovaujami daliniai pasiekė didelių laimėjimų Ukrainoje, o rugsėjo mėnesį 1941 m. pasiekė vieną didžiausių apsupimų karo istorijoje: Kijevo mūšyje buvo apsupta ir vėliau paimta belaisvių skaičiumi siekianti apie 600 000 sovietų karių. Šis pasiekimas kariškai buvo reikšmingas, tačiau tuo pat metu sąlygojo gilų Rytų fronto išplėtimą ir pajėgų išsklaidymą.

Vėliau Rundstedto vadovaujami daliniai priartėjo prie Rostovo prie Dono. 1941 m. rudenį – žiemą sovietų kontratakos ir logistikos problemos lėmė, kad vokiečių daliniai prarado kai kurias pozicijas, o Rostovo praradimas tapo rimtu smūgiu. 1941 m. gruodį, po pačio Rostovo praradimo ir bendro fronto stabilumo pablogėjimo, Adolfas Hitleris atleido Rundstedtą.

Vakarų vado pareigos ir vėl atleidimas

1942 m. Rundstedtas buvo atšauktas iš pensijos ir paskirtas vyriausiuoju vadu Vakaruose (OB West). Šiose pareigose jis rūpinosi Vakarų fronto gynybos organizavimu, įskaitant mobiliojo reagavimo pajėgų kūrimą ir jūrų pakrančių fortifikacijas. Po sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 1944 m. pavasarį–vasarą vokiečių padėtis smarkiai pablogėjo. Po sąjungininkų išsilaipinimo ir tolesnių pralaimėjimų 1944 m. liepą Rundstedtas vėl prarado Hitlerio pasitikėjimą ir buvo atleistas. Tačiau rugsėjo mėn. jis vėl buvo atšauktas į tarnybą ir paskirtas vyriausiuoju vadu Vakaruose, šias pareigas ėjo iki 1945 m. pavasario, kai Vokietijos vadovybė ėmė byrėti ir Hitleris dar kartą keitė vadovus.

Po karo ir teisinė atsakomybė

Rundstedtas žinojo apie karininkų sluoksniuose kilusius sąmokslus nuversti Hitlerį, tarp jų ir vasaros 1944 m. bandymą (Liepos 20), tačiau aktyviai jų nerėmė – daugeliui istorikų tai tapo svarbia moraline ir politine jo palikimo dalimi. Po karo jis buvo suimtas ir kaltintas įvairiais karo laikotarpio veiksmų aspektais; dėl didesnio amžiaus ir prastos sveikatos jis nesulaukė pilno tarptautinio teismo proceso. Rundstedtas buvo paleistas 1949 m., o 1953 m. mirė Hanoveryje.

Asmenybė ir paveldas

• Rundstedtas dažnai vertinamas kaip profesionalus, bet politiškai pasyvus karininkas – gebėjęs planuoti ir vadovauti didelio masto operacijoms, tačiau vengęs aktyvios vaidmens politiniuose veiksmuose prieš režimą.
• Jo karinis palikimas yra prieštaringas: iš vienos pusės – jis buvo kompetentingas vadas, pasiekęs reikšmingų laimėjimų, iš kitos – jo lojalumas aukščiausiajai vadovybei ir atsisakymas prisidėti prie sąmokslų prieš Hitlerį laikomas moraliniu trūkumu.
• Istorikai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Rundstedto sprendimai ir veiksmai tiesiogiai paveikė civilių ir kareivių likimus Rytų fronte, todėl jo veiklos vertinimas apima ir atsakomybės už karo nusikaltimų kontekstą diskusijas.

Bendrai, Karlas Rudolfas Gerdas von Rundstedtas išliko vienu iš įtakingiausių Vokietijos karinių vadų Antrojo pasaulinio karo metu: jo gyvenimas ir karjera parodo tiek didelius karinius sugebėjimus, tiek sudėtingas etines dilemas, kylančias tarnaujant autoritariniam režimui.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks buvo Karlo Rudolfo Gerdo fon Rundstedto karinis laipsnis Imperatoriškojoje Vokietijos kariuomenėje?

K: Kada jis įstojo į Vokietijos imperijos kariuomenę?

K: Koks buvo jo vaidmuo Pirmojo pasaulinio karo metais?

K: Kokiai karinei kampanijai jis vadovavo per Antrąjį pasaulinį karą?

K: Kaip jam buvo suteiktas feldmaršalo laipsnis?

K: Kada Adolfas Hitleris jį pirmą kartą atleido iš pareigų?

K: Kada jis mirė?

Paieška pagal raidę