Kariniai sklandytuvai: istorija, panaudojimas ir techninės ypatybės

Kariniai sklandytuvai: nuo Antrojo pasaulinio karo istorijos iki taktikos ir konstrukcijos — technologijos, misijų rizikos, naudojimo būdai ir įdomios techninės ypatybės.

Karinius sklandytuvus (įprastų sklandytuvų atmainą) įvairių šalių kariuomenės naudojo karius ir sunkesnę įrangą gabenti į karo zoną. Daugiausia jie buvo naudojami Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuos orlaivius, neturinčius variklių, į orą ir didžiąją dalį kelio iki tikslo vilko kariniai transporto lėktuvai. Vienas populiariausių vilkikų buvo C-47 Skytrain arba Dakota, tačiau sklandytuvus vėlgi vilkė įvairūs kitų tipų transportiniai lėktuvai ar net bombonešiai. Išsiskirianti savybė – tai, kad sklandytuvai nebuvo varomi oru: išsiskyrę nuo vilkiko jie „sklisdavo“ iki numatytos nusileidimo zonos.

Istorija ir svarbiausios operacijos

Kariniai sklandytuvai pasitvirtino masinėse Antrojo pasaulinio karo desantinėse operacijose: Normandijos išsilaipinime, Operation Market Garden ir per reaktyvesnį Reino perėjimą (Operation Varsity). Vokiečiai ankstyvoje karo stadijoje sėkmingai panaudojo DFS 230 tipo sklandytuvus, pavyzdžiui, šturmui į Eben‑Emael fortą 1940 m. Skirtingi šalies gaminiai – britų Airspeed Horsa, amerikiečių Waco CG‑4 (Hadrian) ir sunkieji Hamilcar – leido gabenti nuo desantinių kuopų iki lengvųjų tankų.

Panaudojimas karo lauke

Sklandytuvai leido į taikinį tiksliai ir kartu pristatyti būrį karių bei didesnę įrangą – priešingai nei desantininkai, t. y. parašiutu išmesti kariai, kurie dažnai pasklisdavo plačiai po teritoriją. Iš vilkiko išsilaisvinęs sklandytuvas galėjo nusileisti tiesiai į numatytą vietovę, taip priešininkui suteikiant mažiau galimybių atskirti karius nuo iš oro paleistos įrangos (pvz., transporto priemonių, prieštankinių ginklų). Didieji sklandytuvai buvo sukurti gabenti sunkią įrangą – prieštankiniams pabūklams, priešlėktuviniams pabūklams, mažoms transporto priemonėms (pvz., džipams) ir net lengvesniems tankams, tokiems kaip „Tetrarch“.

Techninės ypatybės ir konstrukcija

Norint sumažinti sąnaudas ir leisti vienkartinį naudojimą pavojingose zonose, sklandytuvai dažniausiai buvo statomi iš lengvų ir pigių medžiagų – medžio, faneros, drobulės ir plieno vamzdinių rėmų. Dėl to jie buvo palyginti trapūs ir jautrūs smūgiams. Daugelyje tipų buvo paprastos nusileidimo kojų arba slidžių konstrukcijos, minimalus valdymo paviršių išdėstymas ir jokios galimybės atgal pakilti – po nusileidimo sklandytuvas dažnai likdavo sumontuotas ant žemės arba būdavo paliekamas.

Sklandytuvai neturėjo variklių, todėl juos vilkdavo virvėmis ir atskirdavo netoli fronto linijos. Didžioji dalis žemyn skaičiuojamų smūgių kilo dėl netinkamų nusileidimo zonų: akmenuotos, medžiais apaugusios ar siauros vietos padidindavo avarijų riziką. Dėl paprastos konstrukcijos ir minimalios apsaugos kroviniui bei įgulai dažnai tekdavo patirti nuostolių – kai kuriose operacijose nuostoliai siekė iki 40 proc.

Žmonės ir mokymai

Sklandytuvų pilotai turėjo specifinį pasirengimą: jie mokėsi tiek skraidymo be variklių, tiek sudėtingo artimo nusileidimo manevravimo. Per Antrąjį pasaulinį karą JAV turėjo apie 6 000 apmokytų sklandytuvų pilotų, o daugeliui šių karių tai buvo antras šansas po netekto ar nepilno įprastinių lėktuvų mokymo. Sovietai taip pat eksperimentavo su oro pristatymo idėjomis – paminėtinas projektas „Antonov A‑40“, bandytas kaip „skraidantis tankas“, turintis nuimamus sparnus.

Privalumai ir trūkumai

• Privalumai: tikslus pristatymas, galimybė įtaisyti didesnį ir sunkesnį krovinį nei įmanoma parašiutu; tylus priėjimas prie taikinio, kas mažino priešo aptikimo tikimybę.
• Trūkumai: vienkartinis naudojimas ir trapi konstrukcija, didelė avarijų rizika nusileidimo metu, priklausomybė nuo vilkiko ir oro sąlygų bei mažas manevringumas priekinio puolimo arba pabėgimo atveju.

Po Antrojo pasaulinio karo ir modernumas

Iki Korėjos karo pradžios technologinis progresas leido sraigtasparniams užimti sklandytuvų vaidmenį – sraigtasparniai gali tiksliau pristatyti ir išgabenti karius bei įrangą, o modernios parašiutininkų bei oro išmetimo technologijos leidžia net mažus šarvuotus vienetus nukreipti saugiau. Dėl šių priežasčių įprastiniai kariniai sklandytuvai tapo retenybe po karo. Šiandien sklandytuvai kartais naudojami mokymams, istoriniams renginiams ar specialiosioms operacijoms, kur reikalingas tylus ir nenuspėjamas nusileidimas mažesniu mastu.

Išvados

Kariniai sklandytuvai žymi tam tikrą desantinio karo erą: tai buvo pragmatiškas sprendimas gabenti žmones ir įrangą į taikinį tose situacijose, kur reikėjo didesnės tikslumo ir talpos nei leidžia parašiutai. Nors jų laikai kaip pagrindinės desantininkų priemonės praėjo dėl sraigtasparnių ir kitų technologijų, sklandytuvai prisimenami kaip drąsių operacijų ir sudėtingų logistikos sprendimų simbolis.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokio tipo orlaiviai yra kariniai orlaiviai?

K: Kaip Antrojo pasaulinio karo metais buvo naudojami kariniai sklandytuvai?

K: Kokios medžiagos buvo naudojamos kariniams tvarsčiams gaminti?

K: Kaip vadinosi sklandytuvu nusileidę kariai?

K: Kokių pranašumų karo lakūnai turėjo prieš desantininkus?

Klausimas: Kiek apmokytų pilotų turėjo Jungtinės Valstijos Antrojo pasaulinio karo metais?

K: Ar kariniai sklandytuvai vis dar naudojami šiandien?

Paieška pagal raidę