Parašiutas: kas tai, kaip veikia ir kur naudojamas

Parašiutas naudoja oro pasipriešinimą (drag), kad sulėtintų ore judantį žmogų arba daiktą. Paprastai tai platus audeklinis arba sintetinis kupolas (dangtis), prie kurio tvirtinamos virvelės ir pakabinama įranga, – taip užtikrinama saugesnė ir lėtesnė nusileidimo trajektorija iš didelio aukščio, pavyzdžiui, iš lėktuvo arba oro baliono.

Kaip veikia parašiutas

Veiksmas pagrįstas oro pasipriešinimo didinimu. Kritimo metu kūnas pasiekia tam tikrą greitį — vadinamąjį terminalinį greitį, kai gravitacijos jėga ir oro pasipriešinimas susilygina. Išskleistu parašiutu oro pasipriešinimas staigiai padidėja, todėl kritimo greitis smarkiai sumažėja. Kuo didesnė kupolo ploto dalis ir prastesnė srovė per jį, tuo didesnė jėga priešina kritimą ir tuo lėčiau vyksta nusileidimas.

Parašiuto forma ir konstrukcija lemia ne tik stabdymą, bet ir stabilumą bei manevringumą: apvalūs skėčio tipo parašiutai daugiausia stabdo, o modernūs ram-air (parafoil) tipo — veikia kaip pusiau kietas sparnas ir leidžia valdyti krypčius bei skrieti su tam tikru glidavimo santykiu.

Pagrindinės dalys

• Kupolas (canopy) – audeklas arba audeklinių kamerų sistema, suformuojanti oro barjerą;
• Pakabinimo virvelės (suspension lines) – jungia kupolą su parašiutininko kėde ar kroviniu;
• Kojelė / sėdynė (harness) – saugiai prilaiko parašiutininką;
• Pilotinis parašiutas (pilot chute) – mažas parašiutas, padedantis ištraukti pagrindinį kupolą;
• Deployment bag ir slider – užtikrina tvarkingą parašiuto išsiskleidimą ir sumažina atidarymo smūgį;
• Atsarginis parašiutas (reserve) – skirtas naudoti gedimo atveju;
• AAD (automatinis aktyvavimo įtaisas) – įrenginys, kuris automatiškai iškelia atsarginį parašiutą, jei parašiutininkas nebeturi galimybės to padaryti pats (pvz., CPLR, Cypres ir kt.).

Tipai ir paskirtys

• Apvalūs (round) – tradicinė forma, dažnai naudojama karinių desantų ir kai kurių gelbėjimo operacijų metu;
• Cruciform ir ribiniai parašiutai – skirti geresniam stabilumui ir mažesniam šokinėjimo atšokimui;
• Ram‑air / parafoil – dviejų sluoksnių oro kameros, manevringi ir turintys gerą glidavimo santykį; populiarūs sportiniams parašiutų šuoliams ir tiksliniams krovinių išmetimams;
• Drogue (stabdymo) parašiutai – naudojami orlaiviams stabdyti arba parašiutininko stabilizacijai prieš pagrindinio kupolo išsiskleidimą; taip pat naudojami erdvėlaivių nusileidimo sistemose kartu su pagrindiniais parašiutais;
• Specializuoti krovinių parašiutai – dideli, tvirti kupolai krovinių pristatymui, kariuomenės logistikai ir humanitarinėms misijoms;
• BASE ir parašiutų sportas – būna mažesni ir labiau reaguojantys į valdymą, tačiau rizikingesni dėl mažesnio aukščio.

Kur naudojami

Parašiutai turi daug praktinių panaudojimo sričių:

• sportui ir laisvalaikiui (šuoliai su parašiutu, akademinis laisvas kritimas);
• karinėms operacijoms – desantavimui, krovinių išmetimui;
• avarinėms situacijoms – lėktuvų ir ultralengvųjų orlaivių gelbėjimo sistemose;
• kosmoso technologijoms – kosminių kapsulių nusileidimui naudojami daugialypiai parašiutų paketai;
• pramonei ir tyrimams – mokslinių skrydžių, meteorologinių įrenginių nusileidimams.

Parašiutai naudojami parašiutų sporto šakoje, vadinamoje šuoliais su parašiutu. Desantininkai - tai kariai, kurie puola iššokdami iš lėktuvo.

Trumpa istorija

Žodis „parašiutas“ kilęs iš prancūziškų žodžių parer (apsaugoti) ir chute (kritimas). Idėjos apie lėtą nusileidimą iš aukščio randamos įvairiose kultūrose ir piešiniuose.

Išradėjas Leonardo da Vinčis savo Codex Atlanticus (381v lapas) apie 1485 m. nupiešė parašiuto eskizą – kvadratinės medinės rėminės konstrukcijos idėją. Šios idėjos moderniomis sąlygomis buvo eksperimentaliai išbandytos, pavyzdžiui, britas Adrianas Nikolasas 2000 m. bandė Leonardo tipo piramidės konstrukciją; 2008 m. panašius bandymus atliko kiti parašiutininkai.

Praktinis be rėmo parašiuto naudojimas siejamas su André‑Jacques Garnerin, kuris 1797 m. atliko šuolį iš baliono naudodamas audeklinį kupolą be kietos konstrukcijos. XX a. viduryje Domina C. Jalbert sukūrė ir išvystė ram‑air tipo parafoil konstrukcijas, kurios tapo pagrindine modernaus sportinio ir manevringo parašiuto forma.

Sauga ir procedūros

• Parašiutininkai turi turėti pagrindinį ir atsarginį parašiutus; atsarginis laikomas specialiame konteineryje ir gali būti ištrauktas rankiniu būdu arba AAD prietaisu.
• Prieš šuolį atliekama techninė įranga ir susirišimo patikra: virvelių derinimas, kupolo sveikata, pilotinio parašiuto funkcionalumas.
• Yra keletas parašiuto išsiskleidimo būdų: laisvas kritimas (pilotinis arba rankinis išmetimas), statinė linija (static line) – dažna kariniams šokiams, kur parašiutas išsiskleidžia automatiškai netrukus po iššokimo.
• Praktikuojama elgesio avarijų atvejais mokymai: greitas cutaway (atsijungimas nuo pagrindinio) ir rezervinio parašiuto aktyvacija, bendravimas su instruktoriais, AAD nustatymai.

Modernios technologijos – lengvi, atsparūs audiniai, tikslios inkarinės medžiagos ir automatiniai įtaisai – ženkliai pagerino parašiutų saugą bei valdymą. Vis dėlto parašiutizmas išlieka sportas ir profesija, reikalaujanti specialaus pasirengimo, techninės priežiūros ir atsakomybės.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra parašiutas?

K: Iš kur kilęs žodis "parašiutas"?

K: Kaip naudojami parašiutai?

K: Kas yra parašiutizmo sportas?

K: Kas yra parašiutininkai?

K: Kas išrado parašiutą?

K: Kas nutiko su Leonardo parašiuto konstrukcija moderniaisiais laikais?

Paieška pagal raidę