Mūšis prie Okinavos (1945 m.) buvo vienas paskutinių ir didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių Ramiojo vandenyno regione. Jis vyko Okinavos saloje Okinavossaloje, priklausančioje Riūkiū saloms (į pietus nuo keturių didžiųjų Japonijos salų). Mūšis vyko tarp Japonijos imperijos pajėgų ir sąjungininkų karinių pajėgų. Tai buvo antrasis pagal dydį amfibinis (iš jūros į sausumą) desantas po Normandijos mūšio ir vienas ilgiausių mūšių XX a. — pagrindinės kovos truko nuo 1945 m. balandžio pradžios iki birželio mėnesio. Sąjungininkai galiausiai laimėjo mūšį ir užėmė Okinavą; šiandien Okinava yra Japonijos teritorija, tačiau joje tebėra didelės amerikiečių karinės bazės.

Strateginė reikšmė ir paruošimas

Okinava buvo itin svarbi, nes leido sąjungininkams įsteigti aviacijos ir laivyno bazes labai arti Japonijos pagrindinių salų, kas būtų buvę būtina planuojamai invazijai į žemynines Japonijos dalis — operacijai, žinomai kaip „Nuopuolis“. Po Okinavos užėmimo sąjungininkai galėjo tiesiogiai streikuoti Japonijos pramonės centrus ir ruošti desantą, tačiau ši invazija neįvyko: 1945 m. rugpjūtį JAV panaudojo atominę bombą Hirosimoje ir Nagasakyje, o Sovietų Sąjunga paskelbė karą Japonijai — po to Japonijos vadovybė pasidavė.

Mūšio eiga

Balandžio 1 d. 1945 m. sąjungininkų pajėgos pradėjo išsilaipinimą. Japonai, vengdami atviros karo linijos, parengė gynybą „gylioje“ — įrengė pozicijas kalnuose, urvuose ir tuneliuose, kur lauktų priešo artėjimo ir naudotų vietovės reljefą. Toks puolimas iš priekio buvo sudėtingas ir kruvinas; sąjungininkai laipsniškai veržėsi žemyn, užimant po vieną poziciją ar kaimelį.

Be sausumos kovų, mūšyje svarbią rolę atliko laivynas ir pajėgos iš oro — japonai intensyviai naudojo kamikaze (savidestrukcinius smūgius lėktuvais) prieš sąjungininkų laivus, sukeldami didelę žalą laivynui ir jūreiviams. Iš oro ir jūros buvo intensyviai bombarduojama, todėl šis mūšis anglų kalboje kartais vadinamas "Plieno taifūnu". Vietiniai gyventojai mūšio metu vadino tai „tetsu no ame“, „tetsu no bōfū“ — t. y. „plieno lietumi“ ir „smarkiu plieno vėju“, dėl intensyvios artilerijos ugnies ir bombų.

Taktika, vadovai ir ypatumai

Japonijos gynybos taktika skyrėsi nuo ankstesnių mūšių: vietoj bandymų užkirsti kelią išsilaipinimui pakrantėje, jie kovojo giliau saloje, naudodami tunelius, užkardas ir staigmenų puolimus, siekdami ilgai priešintis ir sukelti maksimalų sąjungininkų nuostolį. Dėl to kovos tapo ilgai trunkančios, klaidinančios ir labai nuovargį keliantys.

Salos gyventojai dažnai tapo kovų įkaitais: daug kas slėpėsi urvuose, mokyklose, šventyklose; daug civilių žuvo ar prisidėdavo prie tragiškų išvaduotosios baimės aktų.

Aukos ir civilinės tragedijos

Mūšio aukos buvo didžiulės ir tarp kariškių, ir tarp civilių. Pagal įvairius istorinius apskaičiavimus, sąjungininkų nuostoliai siekė dešimtis tūkstančių: apie dešimtis tūkstančių karių žuvo arba buvo sužeisti (skaičiai skiriasi pagal šaltinius; vieni duomenys nurodo maždaug 18 900 žuvusių arba dingusių ir apie 53 000 sužeistųjų). Japonijos karinės pajėgos patyrė labai didelius nuostolius — žuvo didelis skaičius karių (ypač dėl griežtos pasipriešinimo ir savižudžių puolimų), o į nelaisvę pateko tik palyginti nedidelė dalis.

Civilių aukos buvo tragedija: įvertinama, kad dešimtis tūkstančių civilių žuvo ar buvo sužeisti (kai kurios apskaičiavimo versijos nurodo iki 100 000 ar daugiau), o maždaug trečdalis salos gyventojų patyrė netektis ar traumą. Dalis civilių žuvo dėl intensyvių artilerijos ir oro smūgių; dalis — per paties karo sukeltus tragiškus įvykius: kai kurie asmenys, įtikinti japonų propagandos apie amerikiečių barbariškumą, pasidavė mintims nužudyti šeimas arba nusižudyti patys, kad išvengtų tariamo tardymo ar prievartos. Taip pat buvo atvejų, kai kareiviai atliko seppuku arba susisprogdindavo su granatomis.

Pasekmės

  • Militarinė: Okinavos užėmimas suteikė sąjungininkams bazes ir artimą poziciją artėjant prie Japonijos salų, tačiau mūšio nuostoliai ir civilių tragedija prisidėjo prie diskusijų dėl tolimesnių veiksmų (įskaitant sprendimą naudoti atominę bombą ir apsvarstymą apie invaziją į Japonijos salas).
  • Politinė ir humanitarinė: mūšis atskleidė karo žiaurumus ir privedė prie milžiniškų civilių kančių, kurios po karo turėjo ilgalaikes pasekmes vietos visuomenei ir tarptautiniams santykiams.
  • Strateginė ilgalaikė: po karo Okinavoje liko didelės JAV karinės bazės, kurios išliko reikšmingos JAV–Japonijos saugumo santykiuose iki šiol.

Atminimas

Mūšis prie Okinavos dažnai paminimas kaip vienas intensyviausių XX a. pabaigos konfliktų Ramiajame vandenyne. 1945 m. VinstonasČerčilis esą pavadino šį mūšį "vienu intensyviausių ir garsiausių karinėje istorijoje". Šiandien saloje yra memorialai ir muziejai, primenantys karo aukas — tiek karių, tiek civilių — bei analizuojantys karo priežastis ir pasekmes.

Okinavos mūšis yra svarbi karo istorijos pamoka: jis rodo, kaip strategiškai reikšmingos salos gali tapti didelio masto kovų epicentru, kaip civilių gyventojų likimai tampa karinės kampanijos dalimi ir kaip tokio masto kovos formuoja karo pabaigos sprendimus bei pokario politinį kraštovaizdį.