Baskų kalba (baskų kalba: Euskara) - kalba, kuria kalba baskų tauta Baskų krašte ir jos diaspora. Nors dauguma kitų europiečių kalba indoeuropiečių kalbomis, baskų kalba yra izoliuota kalba, nesusijusi nei su jomis, nei su jokia kita pasaulio kalba.
Geografinė aprėptis ir kalbančiųjų skaičius
Baskų kalba vartojama šiaurės Ispanijos regionuose (pavyzdžiui, Álava, Gipuzkoa, Bizkaia, dalimis Navaros) ir į pietvakarius nuo Pirėnų Prancūzijos (pvz., Labourd, Lower Navarre, Soule). Be vietinių bendruomenių, baskai turi didelę emigrantų bendruomenę Europoje ir Amerikoje, kur kalba ir kultūra saugoma šeimose bei kultūros organizacijose. Šiuolaikiniais vertinimais baskų kalbą moka ir vartoja apie keli šimtai tūkstančių–apie 600–750 tūkst. žmonių; pastarame dešimtmetyje dėmesio skiriama kalbos plėtrai ir jaunųjų kartų švietimui.
Istorija ir kilmė
Baskų kalbos kilmė yra viena iš įdomiausių ir daugiausia diskutuojamų temų lingvistikoje. Ji laikoma kalbų izoliatu — neturi aiškiai įrodytų giminaičių. Artimiausios istorinės sąsajos siejamos su senovės Aquitanian (akvitanų) užrašais, rastais pietvakarių Prancūzijoje, kuriuose galima atpažinti kai kurias panašias leksines formas. Tačiau platesnės giminystės su indoeuropiečių arba kitomis didžiosiomis kalbų šeimomis neįrodyta.
Kalbinės savybės
- Sintaksė: dažniausiai vartojama žodžių tvarka yra SOV (subject–object–verb), nors žodžių tvarka gali būti lanksti dėl sintaksinių priemonių.
- Gramatinė sandara: baskų kalba yra agglutinacinė — žodžių galūnės ir priesagos neša gramatinę informaciją. Charakteringa ergatyvi absoliutinio/ergatyvinio linksniavimo sistema, t. y. veiksnio linksnis veiksmažodžio santykyje su pereinamuoju veiksmažodžiu (ergatyvas) skiriasi nuo neperceivable objekto žymėjimo (absoliutivas).
- Veiksmažodžio sistema: veiksmažodžiai dažnai sutartinumo (agreement) pagrindu sutampa su subjektu, objektu ir netgi naudotojo dalyku — sistema gali atrodyti sudėtinga kaip „polipersonalus“ susitarimas.
- Leksika: nors daug skolinių iš lotynų ir vėlesnių romaniškų kalbų, bazinis žodynas išlieka unikalesnis ir labai skiriasi nuo indoeuropiečių kalbų.
- Raštas: rašoma lotyniška abėcėle, naudojant tam tikras grafines kombinacijas (pvz., tx, tz, ñ ir kt.), pagal standartizuotą ortografiją.
Dialektai ir standartizacija
Baskų kalboje yra kelios pagrindinės dialektinės srovės: vizkai (bizkaian), gipuzkoan, navarrese, zuberotan (souletin) ir kitos. Dialektai skiriasi tiek tarme, tiek kai kuriomis gramatinėmis formomis. 1960–1970 m. pradėta kurti ir vystyti bendrinė kalbos versija Euskara Batua (liet. „vieningoji euskara“), kurią inicijavo Baskų kalbos akademija Euskaltzaindia. Euskara Batua naudojama švietime, žiniasklaidoje ir oficialiuose tekstuose, kad palengvintų bendravimą tarp skirtingų regionų ir palaikytų kalbos plėtrą.
Statusas, švietimas ir revitalizacija
Po Francisco Franco režimo pabaigos (1975 m.) Baskų kalbai prasidėjo aktyvi revitalizacija: atsirado ikastolak (baskų kalba dėstantys vaikų darželiai ir mokyklos), universitetai siūlo kursus, įkurtos žiniasklaidos priemonės ir kultūrinės institucijos. Baskų kalba turi oficialią padėtį Ispanijos Baskų regiono autonominėse institucijose ir tam tikrose Navaros dalyse; Prancūzijos pusėje oficialaus statuso trūksta, tačiau egzistuoja vietinės iniciatyvos ir mokyklos, mokančios baskų kalba.
Per pastaruosius dešimtmečius kalbos vartojimas tarp jaunų žmonių išaugo, bet tam tikri dialektai ir kaimiškos bendruomenės vis dar susiduria su nykimo grėsme. Kalbos išsaugojimą remia įvairios organizacijos, kultūrinės programos, žiniasklaida ir švietimo tinklai.
Kultūra ir literatūra
Baskų kalba turi turtingą liaudies tradiciją (dainos, pasakojimai) ir modernią literatūrą. Nuo XX a. antros pusės išaugo spausdinta žiniasklaida, radijas ir televizija baskų kalba (pvz., ETB kanalas). Knygos, teatro kūriniai ir muzika baskų kalba plėtoja kalbą ir suteikia jai matomumo tarptautinėje kultūros arenoje.
Išvados
Baskų (Euskara) kalba yra unikalus Europos lingvistinis reiškinys: išlikusi kaip izoliuota kalba su senomis istorinėmis šaknimis, turinti sudėtingą gramatiką ir gyvą kultūrą. Pastarųjų dešimtmečių revitalizacijos pastangos pagerino kalbos padėtį, nors iššūkiai — teritorinė skirtis, dialektų išlikimas ir platesnė oficiali pripažinimo apimtis — tebėra svarbūs ateities darbams.
