Raupai (Hanseno liga) yra infekcinė liga, sukelta Mycobacterium leprae. Istoriškai liga žinoma labai seniai; pavadinimas „Hanseno liga“ siejamas su bakteriją atradusiu Gerhardo Armauerio Hansenu. Raupsais sergantis žmogus dažnai vadinamas raupsuotuoju.

Kas sukelia ir kaip plinta

Ligą sukelia lentačiosios bakterijos Mycobacterium leprae. Užsikrėtimas vyksta daugiausia ilgalaikio ir artimo kontakto metu — pavyzdžiui, šeimos nariams ar žmonėms, ilgai gyvenantiems kartu su sergančiu asmeniu. Daugeliu atvejų užsikrėtimas yra retas, nes apie 95 % žmonių turi tam tikrą natūralų atsparumą šiai bakterijai.

Inkubacinis periodas yra ilgas: paprastai jis trunka keletą metų (dažniausiai 2–5 metai), tačiau gali siekti ir daugiau nei 10–20 metų. Raupsai nėra tokie užkrečiami kaip daugelis kitų infekcijų, todėl plitimas šiuolaikinėmis sąlygomis, ypač ten, kur prieinamas gydymas, yra ribotas.

Kur dažniau pasitaiko

Daugiausia atvejų registruojama Azijos ir Afrikos besivystančiose šalyse, ypač Indijoje. Anksčiau raupsai buvo ir kitose vietose, įskaitant JAV, tačiau išsivysčiusiose šalyse ši liga yra reta dėl prieinamo efektyvaus gydymo ir geresnių sveikatos priežiūros sąlygų. Kai kuriuose regionuose, kur ligos stigma ir socialinė atskirtis buvo stipri, susiformavo izoliuotos kolonijos — pavyzdžiui, Havajų saloje Molokajuje (Kalaupapa), kur daugelį metų gyveno daug raupsuotųjų Molokajuje, Kalaupapa.

Simptomai

Pagrindiniai raupsų požymiai:

  • Šviesesnės ar rausvos, netaisyklingos dėmės ant odos, kurios dažnai būna nejautrios (silpnas ar nebuvimas odos jutimo) — tai svarbus diagnostinis požymis.
  • Plaukų iškritimas paveiktose vietose ir nervų storiavimasis (nervų mazgai, padidėję periferiniai nervai).
  • Odinių mazgelių, opų ar mėsos (gilesnių audinių) pažeidimai sunkesniais atvejais.
  • Nervų pažeidimai sukelia rankų, kojų silpnumą, jutimo praradimą ir ilgainiui deformacijas bei pakenkimus (pvz., pėdų ir rankų nykimą).
  • Galimos imuninės reakcijos: reversal reakcijos (1 tipo) su uždegimu ir nervų pablogėjimu bei 2 tipo reakcijos (erythema nodosum leprosum, ENL) — karščiavimas, skausmingi mazgeliai odos po paviršiumi, bendriniai simptomai.

Dažnai žmonės nemiršta tiesiogiai nuo raupų, bet nuo antrinių infekcijų ir sužeidimų bei jų sukeltų komplikacijų.

Diagnozė

Diagnozę nustato gydytojas, vertindamas klinikinius požymius (anestesinės odos dėmės, periferinių nervų padidėjimas). Papildomai naudojami:

  • odos ir nervų tyrimai — tepinėliai (bacilos dažymas), odos biopsija;
  • laboratoriniai metodai — antikūnų, molekuliniai testai (PCR) tam tikrais atvejais;
  • neurologinis ištyrimas ir funkcinių pokyčių vertinimas.

    • Ankstyva diagnostika yra svarbi, nes laiku pradėtas gydymas apsaugo nuo komplikacijų ir neįgalumo.

Gydymas

Efektyviausias ir pasaulyje rekomenduojamas gydymas yra daugialypė antibiotikų terapija (MDT — multidrug therapy), kurią prižiūri sveikatos priežiūros specialistai. Standartinė schema paprastai apima:

  • Rifampicinas — stiprus baktericidinis vaistas, dažnai skiriamas kas mėnesį.
  • Dapsone — vartojamas kasdien.
  • Clofazimine — vartojamas ypač daugibriauniams (multibacillary) atvejams ir turi priešuždegiminį poveikį.

Gydymo trukmė priklauso nuo ligos formos: paprastai paucibacillary forma gydoma apie 6 mėnesius, multibacillary — 12 mėnesių arba ilgiau. Esant imuninėms reakcijoms ir nervų uždegimui, prireikia papildomų vaistų, pvz., kortikosteroidų; 2 tipo reakcijoms kartais taikomi specialūs vaistai (pvz., talidomidas pagal griežtas indikacijas), tačiau šiuos sprendimus priima specialistai dėl šalutinio poveikio rizikos.

Be antibiotikų, svarbi yra reabilitacija: fizioterapija, ortopedinė priežiūra, odos priežiūra ir chirurgo konsultacija dėl defektų korekcijos. Ankstyvas gydymas labai sumažina neįgalumo ir deformacijų riziką.

Prevencija ir visuomeninė reikšmė

  • Skiepai: BCG vakcina teikia tam tikrą apsaugą nuo raupsų, bet ji nėra pilnai apsauginė.
  • Ankstyva diagnostika ir gydymas — svarbiausi visuomenės sveikatos priemonės; gydant sergantį asmenį, užsikrėtimo rizika artimiems kontaktams mažėja.
  • Kontaktų stebėsena ir, kartais, profilaktinis gydymas kontaktais tam tikrose situacijose.
  • Švietimas ir stigma mažinimas — ypač svarbu, nes istoriškai raupsai sukėlė socialinę atskirtį ir diskriminaciją.

Istorija ir epidemiologija

Nuo 2004 m. kasmet užregistruojama apie 400 000 naujų atvejų pasaulyje, daugiausia besivystančiose šalyse. Istorinės gydymo ir socialinės praktikos — prievartinis izoliavimas, kolonijos — paliko gilų poveikį pacientų ir bendruomenių gyvenimams. Vienas žinomas pavyzdys yra Havajų salos Molokajus ir ten esanti kolonija Kalaupapa, kur anksčiau buvo siunčiami šia liga sergantys asmenys iš Jungtinių Valstijų.

Ką daryti, jeigu įtariate raupus

  • Kreipkitės į šeimos gydytoją arba dermatovenerologą, jei atsiranda nejautrios odos dėmės, plaukų iškritimas ar nervų storėjimas.
  • Neatidėliokite medicininės apžiūros — ankstyvas gydymas sumažina komplikacijų riziką.
  • Jei gydymas paskirtas, laikykitės jo viso kurso ir sekite gydytojo nurodymus dėl reabilitacijos bei apsaugos nuo komplikacijų.

Šiuolaikinė medicina leidžia raupsus veiksmingai gydyti ir kontroliuoti; svarbu derinti medicininę priežiūrą, reabilitaciją ir visuomenės informavimą, kad būtų sumažinta liga sergančių žmonių stigmatizacija ir pagerinta jų gyvenimo kokybė.