Ankstyvasis modernusis laikotarpis – taip istorikai vadina VakarųEuropos ir pirmųjų jos kolonijų epoką, užtrukusią maždaug tris šimtmečius: nuo vėlyvųjų viduramžių iki pramonės revoliucijos. Šis laikotarpis žymi pereinamąjį etapą, kai feodalinės struktūros, viduramžių politinės ir socialinės tvarkos pamažu keičiasi į centralizuotas nacionalines valstybes, intensyvią prekybą ir pasaulinius kontaktus.

Pagrindinės savybės

Ankstyvųjų naujųjų laikų laikotarpiui būdingas spartus mokslo ir technologinės pažangos augimas, taip pat politinių institucijų ir valstybių stiprėjimas. Augo pilietinės galios reikšmė, formavosi centralizuotos administracijos ir reguliuojama ekonomika. Periodu stiprėjo kapitalizmo prielaidos, ypač miestuose ir prekybos centruose – šį kelią pradėjo Šiaurės Italijos respublikos, pavyzdžiui, Genuja, tačiau panašūs procesai vyko ir Flandrijoje bei Anglijoje.

Tuo pačiu metu iškilo ir dominavo ekonominė merkantilizmo teorija: valstybės skatinamos kaupti turtą per prekybos ir kolonijinių turtų kontrolę. Šis laikotarpis taip pat žymi feodalizmo, vergovės institucijų ir kai kurių Katalikų bažnyčios viešpatavimo aspektų silpnėjimą daugelyje Europos regionų. Socialiniai pokyčiai, urbanizacija ir išaugęs prekybos bei gamybos intensyvumas ilgainiui pakeitė visuomenės struktūrą.

Religiniai, politiniai ir kultūriniai lūžiai

Šis laikotarpis apima tokius svarbius įvykius kaip protestantų reformaciją, Trisdešimties metų karą, Europos kolonizaciją Amerikoje ir Europos raganų medžioklės piką. Reformacija skaidė viduramžių krikščionybės vieningumą, paskatino ilgus religinius konfliktus ir pakeitė valdovų bei popiežiaus santykius. Tuo pačiu vyko kultūrinė atgimimo banga – renesansas, o vėliau barokas – kurie pakeitė meną, mokslo ir politinių idėjų raišką.

Svarbiausios datos ir įvykiai

  • 1447

Johanesas Gutenbergas išrado pirmąją Europoje kilnojamąją spausdinimo mašiną, kuri iš esmės pakeitė informacijos sklaidą. Kilnojamasis šriftas, kuris leido atskirus rašmenis sudėlioti į žodžius ir kuris yra atskiras išradimas nuo spausdinimo mašinos, taip pat buvo išrastas Kinijoje, tačiau už jos ribų nebuvo žinomas. Spausdinimo technologija lėmė greitesnę idėjų, teisės aktų, mokslo žinių ir literatūros plėtrą, taip pat stiprino nacionalines kalbas ir švietimą.

  • 1453

Osmanų užkariavimas Konstantinopolyje reiškė Bizantijos imperijos pabaigą, o Kastiliono mūšis - Šimtamečio karo pabaigą. Šie įvykiai pakeitė Viduržemio jūros prekybos maršrutus ir skatinimo ieškoti naujų kelių į Rytus – vienas svarbių veiksnių, paskatinusių didžiąsias atradimų keliones.

Paskutinis Plantagenetų karalius Ričardas III buvo nužudytas prie Bosvorto, o viduramžių pilietiniai aristokratų grupuočių karai užleido vietą ankstyvųjų laikų Tiudorų monarchijai, kurią įkūrė Henrikas VII. Tiudorų valdymas ėmė formuoti centralizuotą monarchiją ir administracines reformas Anglijoje.

Italų keliautojo Kristupo Kolumbo pirmoji dokumentais patvirtinta europiečių kelionė į Ameriką; Rekonkistos pabaiga - galutinis maurų išvarymas iš Pirėnų pusiasalio; Ispanijos vyriausybė išvaro žydus. Kolumbo atradimai atvėrė nuolatinį Europos, Afrikos ir Amerikos mainų tinklą, turėjusį ilgalaikes demografines, ekonomines ir kultūrines pasekmes – tarp jų ir užsieninių ligų plitimą bei vergovės plėtrą Atlanto prekyboje.

Prancūzijos karalius Karolis VIII įsiveržė į Italiją, todėl prasidėjo Italijos renesansui būdingi karai. Šie karai atskleidė Italijos miestų valstybėms priklausomybę nuo didžiųjų Europos monarchijų ir paskatino karinę bei diplomatiją modernizuoti.

  • 1513

Pirmoji moderniosios politikos formuluotė, išleidus Machiavelli "Princą". Makiavelio idėjos apie valdžią, valstybės interesą ir politinę praktiką turėjo ilgalaikį poveikį moderniosios valstybinės politikos suvokimui.

  • 1517

Reformacija prasideda, kai Martynas Liuteris prikalė devyniasdešimt penkias tezes prie Vitenbergo (Vokietija) bažnyčios durų. Reformacija sukėlė tikėjimo skirtis, kurias lėmė tiek teologinės diskusijos, tiek politiniai sprendimai – daugelis valdovų matė galimybę didinti savo kontrolę atskiriantis nuo popiežiaus įtakos.

  • 1545

Tridento Susirinkimas žymi viduramžių Romos Katalikų Bažnyčios pabaigą. Konkretiau, Tridento susirinkimas (1545–1563) ėmėsi bažnyčios reformos ir įvedė aiškesnę doktriną bei disipliną – tai pradžia, kuri vėliau buvo vadinama Katalikų atgimimu arba Kontrreformacija, atsaku į protestantizmą.

Laikotarpio pabaiga ir pasekmės

Ankstyvųjų naujųjų laikų pabaiga susijusi su keliais galutiniais lūžiais: pramonės revoliucija, prasidėjusia Didžiojoje Britanijoje apie 1750 m., ir 1789 m. prasidėjusia Prancūzijos revoliucija, kuri radikaliai pakeitė politinę tvarką ir socialines normas Europoje. Šie procesai padėjo įtvirtinti moderniosios pramonės, pilietinių teisių ir tautinės valstybės idėjas.

Tarp pagrindinių šio laikotarpio politinių pokyčių buvo vergovės plėtra ir vėliau jos institucinis naikinimas, taip pat feodalinių privilegijų mažėjimas bei perkėlimas į centralizuotas karališkąsias administracijas. Reformacija iš esmės pakeitė krikščionybės struktūrą Europoje: ji nebebuvo vienalytė, o tai turėjo ilgalaikių pasekmių teisei, kultūrai ir tarptautiniams santykiams. Daugelis valdovų ir valstybinių elitų pasinaudojo šiais pokyčiais stiprindami savo suverenumą, o kai kurie regionai, pvz., anglų atveju, perėjo prie protestantizmo, siekdami atsiriboti nuo popiežiaus įtakos.

Šio laikotarpio intelektualinės permainos atvedė prie tokių reiškinių kaip merkantilizmas, politinės ir socialinės filosofijos veikalų plėtra bei pradžia mokslinės revoliucijos: tyrinėjimų rezultatai (pvz., Koperniko, Galileo, Keplero, Newtono darbai) pakeitė pasaulio vaizdinį ir vėliau leido vystytis pritaikomiems technologiniams pokyčiams. Literatūros, teisės ir administracijos raida lėmė modernių valstybių ir visuomenės institucijų susiformavimą.

Trumpa apžvalga

  • Ekonomika: prekybos augimas, kolonijinė plėtra, merkantilizmo politika, ankstyvasis kapitalizmo formavimasis.
  • Politika: centralizuotų nacionalinių valstybių formavimasis, karinės ir biurokratinės reformos, suvereniteto koncepcijos stiprėjimas.
  • Religija: Reformacija ir Kontrreformacija, religinių karų poveikis valstybėms ir visuomenei.
  • Kultūra ir mokslas: renesanso, baroko menas, spausdinimo revoliucija, mokslo pažanga ir švietimo plėtra.
  • Pasaulinės pasekmės: Europos kolonizacija, transatlantinė prekyba ir vergovė, demografiniai bei ekonominiai pokyčiai pasaulinėje skalėje.

Apibendrinant, Ankstyvoji modernioji Europa (XV–XVIII a.) yra dinamiškas, konfliktų ir inovacijų pilnas laikotarpis, kuriame susiformavo daug šiuolaikinių politinių, ekonominių ir kultūrinių struktūrų. Jo įtaka jaučiama iki šių dienų: nacionalinės valstybės, rinkos ekonomika, moderni politika ir mokslinė kultūra – visa tai turi savo ištakas būtent šiame istoriniame etape.