Edo laikotarpis (1600–1868): Tokugavos šiogūnų valdoma Japonija

Edo laikotarpis (1600–1868): Tokugavos šiogūnų valdoma Japonija — izoliuota feodalinė galia, kultūros klestėjimas ir Meidži restauracijos pradžia.

Edo laikotarpis (江戸時代, Edo-jidai), dar vadinamas Tokugavos laikotarpiu (徳川時代 Tokugawa-jidai), tai Japonijos istorijos laikotarpis nuo 1600 iki 1868 metų. Per šį ilgą laikotarpį Japonijos visuomenę valdė Tokugavos šiogūnatas ir keli šimtai šalies regioninių feodalų (daimyō). Laikotarpis sekė po Azuči-Momojamos laikotarpio ir baigėsi kartu su Meidži restauracija, kuri atvėrė kelią moderniai Japonijai.

1603 m. Tokugava Iejasu konsolidavo valdžią ir įkūrė šiogūnatą Edo mieste; oficialiai jis tapo pirmuoju šogūnu. Nuo to laiko Tokugavos šeima formavo centrinę valdžią, o jos institucijos ir teisės aktai reglamentavo santykius tarp šiogūnato ir daimyō. Šiam laikotarpiui buvo būdinga neokonfucianizmo moralinė ir socialinė įtaka bei tradicinės šintoizmo formos. Penkioliktasis ir paskutinis šiogūnas buvo Tokugava Jošinobu, kurio pasitraukimas ir politiniai pokyčiai XIII a. pabaigoje lėmė šiogūnato žlugimą ir imperatoriaus valdžios atkūrimą (Meidži restauracija).

Politika ir administracija

Bakuhan sistema — šiogūnato (bakufu) ir feodališkų domenų (han) derinys — buvo pagrindinis valstybės valdymo modelis. Šiogūnatas turėjo aukščiausią karinę ir politikos kontrolę, o daimyō valdė savo domenuose, bet veikė pagal griežtai nustatytas taisykles. Svarbūs kontrolės mechanizmai:

• Sankin-kōtai (alternatyvus gyvenimas): daimyō buvo priversti nuolat keisti gyvenamąją vietą tarp savo domeno ir Edo, paliekant savo šeimas kaip užstatą — tai mažino maištų galimybę ir išlaikė politinę kontrolę.
• Buke shohatto ir kiti kodeksai: teisės aktai, reguliavę samurajų elgesį, daimyō pareigas ir santykius su šiogūnatu.
• Teritorinis administravimas: kiekvienas han turėjo savivaldą mokesčių, teismų ir vietinės administracijos klausimais, bet priklausė nuo šiogūnato sankcijų ir patvirtinimų.

Socialinė struktūra ir kasdienybė

Visuomenė buvo aiškiai suskirstyta į klases pagal shinōkōshō sistemą: samurajai (shin), valstiečiai (nō), amatininkai (kō) ir prekybininkai (shō). Ši hierarchija buvo teisiškai stipri, nors ekonominė realybė dažnai ją iškreipė — prekybininkai kauptų turtą, o daugybė samurajų gyveno skolose, nes jų pajamos dažnai buvo fiksuoti stypais.

Kaimo bendruomenės daugiausia rėmėsi žemės ūkiu; valstiečių mokami mokesčiai sudarė pagrindinę pajamų bazę. Miestuose, ypač Edo, Osakoje ir Kjoto, klestėjo prekyba, amatų cechai ir kultūros gyvenimas. Edo, per XVIII a. tapęs vienu didžiausių pasaulio miestų (apie milijoną gyventojų), buvo politinis ir kultūrinis centras.

Ekonomika ir infrastruktūra

Taikos sąlygos leido plėtoti žemės ūkį: gerėjo laistymo sistemos, buvo diegiamos trąšos ir naujos javų technologijos, į Japoniją atėjusios kultūros — pvz., saldžiosios bulvės — padėjo ištverti badmečius. Augo prekinis ir piniginis ūkis, vystėsi pinigų monetarinė sistema ir prekybos tinklai.

Valstybė organizavo išvystytą kelių tinklą, ypač svarbų buvo Tōkaidō kelias su poilsio stotimis (shukuba), kurios tarnaudavo keliavusiems samurajams, prekybininkams ir keliautojams.

Kultūra, menas ir švietimas

Edo laikotarpis pasižymėjo intensyvia kultūros ir meno plėtra. Ukiyo-e medžio raižiniai, kabuki teatras, bunraku (lėlių teatras), haiku poezija ir arbatos ceremonijos menas tapo plačiai prieinami ir populiarūs. Žymūs kūrėjai ir formos:

• Matsuo Bashō ir haiku tradicija;
• Ukiyo-e meistrai, tokie kaip Hokusai ir Hiroshige (vėlesniais Edo laikotarpio amžiais);
• Kabuki ir bunraku scenos, pramogų kvartalai (pvz., Yoshiwara).

Augo raštingumas ir išsilavinimas — išpopuliarėjo terakoya (vietinės mokyklos), kuriose mokėsi prek­sčių vaikai. Neokonfucianizmas formavo etiką ir švietimo programą, ypač tarp samurajų sluoksnio.

Užsienio ryšiai ir izoliacijos politika

Nors pradžioje Japonija turėjo santykių su portugalais ir kitomis Europos jūrinėmis valstybėmis, Tokugavos valdžia įvedė sakoku — griežtą užsienio izoliacijos politiką (XVII a. vidurys). Dėl to:

• kryptingai apribotas europietiškas poveikis ir draudžiama krikščionybė (ypač po Šimabara sukilimo 1637–1638 m.);
• liko labai riboti prekybiniai ryšiai: leista keistis prekėmis su Olandija ir Kinija per specialią Dejima (Nagasakis) salelę;
• užsienio idėjų mainai buvo smarkiai reglamentuoti, bet atskirai plėtojosi „rangaku“ (olandų mokslas), per kurį skverbėsi Vakarų žinios medicinos, astronomijos ir technologijų srityse.

Krizės ir pokyčiai

Nors daugiausia tai buvo taikos ir stabilumo era, laikotarpį lydėjo ir problemos: retkarčiais pasikartojantys badmečiai, natūralios nelaimės, samurajų finansinės problemos ir auganti socialinė įtampa. XIX a. pabaigoje spaudimas iš užsienio, ypač JAV eskadro vadovaujamas adm. Perry išsiuntimas (1853–1854), priverstiniai sutartys su Vakarais ir vidaus politiniai nesutarimai susilpnino šiogūnatą.

Pabaiga ir palikimas

Laikotarpio pabaiga susijusi su Meidži restauracija — imperatoriaus valdžios atkūrimu ir modernizacijos pradžia. Valdžios perskirstymas ir reformos atvedė prie feodalinės sistemos naikinimo, kariuomenės, administracijos ir ekonomikos modernizavimo. Tokugavos era paliko gilų pėdsaką Japonijos istorijoje: ilgą taiką, centralizacijos patirtį, išvystytas žemės ūkio, prekybos ir miesto institucijas bei turtingą kultūrinį paveldą, kuris tapo pamatu tolimesnei modernizacijai.

Apibendrinant, Edo laikotarpis (1600–1868) yra reikšmingas kaip ilgų politinės stabilizacijos, socialinės struktūros ir gausesnės kultūrinės kūrybos laikotarpis, kuris paruošė Japoniją pereiti į modernų pasaulį.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Edo laikotarpis?

K: Kaip kitaip vadinamas Edo laikotarpis?

K: Kada Tokugavos šiogūnatas pradėjo valdyti Japoniją?

K: Kokios buvo pagrindinės Edo laikotarpio įtakos?

K: Kas buvo paskutinis Edo laikotarpio šogūnas?

K: Kada baigėsi Edo laikotarpis?

K: Kokia Edo laikotarpio reikšmė Japonijos istorijoje?

Paieška pagal raidę