Harieta Tubman (gimė kaip Araminta Ross; apie 1820 arba 1821 m. - 1913 m. kovo 10 d.) buvo afroamerikietė, kovotoja su vergove ir humanitarė. Ji taip pat buvo Sąjungos šnipė ir pirmoji moteris, vadovavusi ginkluotai ekspedicijai per JAV pilietinį karą. Gimusi vergijoje, ji pabėgo ir tapo viena žymiausių požeminio geležinkelio organizatorių. Per savo gyvenimą Tubman atliko apie 19 kelionių atgal į pietus ir padėjo į laisvę išvesti daugiau kaip 300 žmonių.

Ankstyvasis gyvenimas

Tubman gimė Dorčesterio apygardoje Merilende ir užaugo vergiškoje darbo aplinkoje. Ji nuo vaikystės kentė smurtą: ją mušė ir spardė įvairūs šeimininkai. Kai ji buvo visai maža, supykęs prižiūrėtojas metė sunkų metalinį svarmenį, kuris netyčia pataikė Tubman į galvą. Ši sužeidimas sukėlė traukulius, stiprius galvos skausmus ir regėjimus — simptomus, su kuriais ji kovojo visą gyvenimą. Tubman pati tikėjo, kad jos vizijos ir ryškūs sapnai buvo dieviškos pranašystės.

Pabėgimas ir požeminis geležinkelis

1849 m. Tubman pabėgo į laisvąją Pennsilvanijos dalį — Filadelfiją. Netrukus ji grįžo į Merilandą rizikuodama gyvybe, kad padėtų išsilaisvinti savo šeimai ir kitiems vergams. Ji bendradarbiavo su kitais abolicionistais, naudojosi slaptomis stotimis, šifruotomis žinutėmis ir tinklu, vadinamu požeminiu geležinkeliu. Dėl savo veiklos vergų savininkai skelbė didelius atlygius už sugrąžinimą, bet Tubman niekada nebuvo sugauta — jos pažįstamas tapatumas išliko paslaptis.

Veikla Pilietinio karo metu

Prasidėjus karui, Tubman stojo į šalies, kovojusios prieš vergovę, pusę. Iš pradžių ji dirbo virėja ir slaugytoja, teikė medicininę pagalbą kareiviams ir pabėgusiems vergams. Vėliau jos žinios apie Pietų kraštą ir ryšiai su vietinėmis bendruomenėmis padėjo jai tapti žvalgą ir Sąjungos šnipu. Tubman tapo pirmąja moterimi, vadovavusia ginkluotai ekspedicijai — žymiausias jos žygis yra Combahee upės reidas, per kurį Pietų Karolinoje (Pietų Karolinoje) buvo išlaisvinta daugiau kaip 700 žmonių.

Vėlesnis gyvenimas ir visuomeninė veikla

Po karo Tubman apsigyveno savo šeimos namuose Auburne, Niujorko valstijoje. Ji rūpinosi senstančiais tėvais ir stengėsi padėti kitiems buvusiems vergams įsitvirtinti laisvėje. Tubman aktyviai dalyvavo Niujorko moterų rinkimų teisės judėjime — ji kalbėjo, rinko lėšas ir ragino moteris kovoti už balsavimo teisę. Taip pat ji prisidėjo prie namų pagyvenusiems afroamerikiečiams steigimo Auburne, vėliau ir pati ten laikinai gyveno.

Mirtis ir palikimas

Harieta Tubman mirė 1913 m. kovo 10 d. Gyvenimas ir darbai padarė ją vienu ryškiausių prieš vergovę kovojančių lyderių JAV istorijoje. Ji paliko nepamirštamą palikimą — ne tik padėjusi šimtams žmonių pasiekti laisvę, bet ir įkvepusi vėlesnes kartas kovoti už žmogaus teises, lygybę ir moterų teises. Jos atminimas saugomas muziejuose, paminkluose, vardai jos garbei suteikti mokykloms ir organizacijoms.

  • Drąsa ir ryžtas: grįždavo į pavojingas vietas, kad išgelbėtų kitus.
  • Dvasinė patirtis: vizijos ir sapnai turėjo didelę reikšmę jos sprendimams.
  • Veiklos įvairovė: nuo požeminio geležinkelio iki karo žvalgybos ir visuomeninės veiklos.

Harieta Tubman buvo ir tebėra lyderė — jos gyvenimo pavyzdys primena, kad vieno žmogaus drąsa gali pakeisti daugelio likimus ir prisidėti prie plataus masto pokyčių.