Hammurabio kodeksas buvo Babilonijos teisinis kodeksas, parašytas apie 1700 m. pr. m. e.

Jis buvo užrašytas ant stelos (didelio akmeninio paminklo) ir pastatytas viešoje vietoje, kad visi galėtų jį matyti. Vėliau tą stelą pagrobė elamitai ir nugabeno į savo sostinę Sūzą. Ten ji vėl buvo rasta 1901 m. ir dabar yra Luvro muziejuje Paryžiuje.

Hammurabio kodekse buvo 282 įstatymai, kuriuos raštininkai surašė ant 12 lentelių. Kitaip nei ankstesni įstatymai, jis buvo parašytas akadų kalba - kasdienine Babilonijos kalba.

Hammurabio kodeksas yra ilgiausiai išlikęs Senojo Babilono laikotarpio tekstas. Šis kodeksas yra ankstyvasis valstybės valdymą reglamentuojančio įstatymo pavyzdys - savotiška primityvi konstitucija. Kodeksas taip pat yra vienas ankstyviausių "nekaltumoprezumpcijos" (nekaltas, kol neįrodyta priešingai) pavyzdžių. Pagal jį tiek kaltinamasis, tiek kaltintojas turi galimybę pateikti įrodymus.

Kas parašė ir kam jis priklauso

Hammurabio kodeksą tradiciškai sieja su karaliumi Hammurabi, kuris valdė Senąjį Babiloną. Jis buvo vienas žymiausių tuometinės Mesopotamijos valdovų ir siekė sustiprinti centrinę valdžią bei teisinį reguliavimą savo valstybėje. Kodeksas tapo oficialiu teisės šaltiniu, skirtu tiek teismams, tiek administracijai.

Stele ir rašmenys

Stela, ant kurios iškalti įstatymai, pagaminta iš tamsaus bazalto ir yra apie 2,25 m aukščio. Viršutinėje dalyje pavaizduota scena, kurioje karalius stovi prieš saulės dievą Šamašą (Shamash) — tai simbolizuoja, kad įstatymai turi dievišką ar leistiną priedangą. Tekstas parašytas akkadų kalba klinikiniu raštu (dantytu įrašu ant akmens), o šalia stelos dublikatai ar sąrašai kartais būdavo perkeliami į molines lenteles regionuose.

Turinys ir tematikos

Kodekse yra 282 nuostatos, jos reglamentuoja labai įvairias gyvenimo sritis:

  • šeimos santykius (santuoka, skyrybos, tėvų ir vaikų teisės);
  • nuosavybę ir paveldėjimą;
  • verslą, sutartis, pirkimus ir skolų tvarką;
  • darbo santykius ir profesines pareigas (pvz., statybininkai, gydytojai);
  • žemės ūkio klausimus, drėkinimo sistemas ir vandens teises;
  • nusikaltimus ir baudžiamąsias sankcijas, įskaitant fizines bausmes.

Daugelis nuostatų remiasi principu „aki už akį“ (lex talionis) — atlygis už žalą dažnai nurodytas tokio pat lygio atlygimu. Svarbu pažymėti, kad bausmės ir sankcijos dažnai priklausė nuo žmogaus socialinės padėties: skirtingos nuostatos galiojo laisvam piliečiui, priklausančiam kitai klasei asmeniui ar vergui.

Teisės principai ir procedūros

Hammurabio kodeksas įveda aiškias taisykles, kaip spręsti ginčus ir nustatyti atsakomybę. Daug dėmesio skiriama įrodymams, liudininkams ir sutartims — tai leidžia palaikyti viešą tvarką ir sutarčių vykdymą. Kodeksas taiko įvairius procesinius reikalavimus, kuriuose jaučiasi ankstyvosios teisinės praktikos struktūros.

Istorinis ir kultūrinis reikšmingumas

Hammurabio kodeksas turi didelę reikšmę teisės istorijai: jis parodo, kaip senovės valstybės reglamentavo kasdienį gyvenimą ir bandė užtikrinti teisingumą bei tvarką. Kodekso prologa ir epilogas pabrėžia karaliaus vaidmenį kaip teisėtumo ir teisingumo gynėjo. Tekstas yra vertingas, nes pateikia konkrečius pavyzdžius apie socialines struktūras, ekonomiką ir profesijas Senovės Mesopotamijoje.

Atradimas ir tyrimai

Stela atrasta Sūzoje 1901 m. Prancūzijos archeologų ekspedicijos metu; radinyje dalyvavo žinomi to meto archeologai. Dėl istorinių karų ir grobuoniškų žygių stela anksčiau buvo perkelta iš Babilono į Sūzą — tai paaiškina, kodėl ji išliko ten, kur vėliau buvo rasta. Šiuo metu autentiška stela saugoma Paryžiaus Luvre.

Kodekso paveldas

Nors daug senesni teisės tekstai egzistavo ir kitose Mesopotamijos kultūrose, Hammurabio kodeksas išsiskiria savo apimtimi, išlikimu ir struktūra. Jis tapo pagrindiniu šaltiniu istorikams, teisės mokslininkams ir visuomenei, norinčiai suprasti, kaip formavosi valstybinių institucijų ir teisės normų praktika. Daug modernių diskusijų apie Baudžiamąją teisę, civilinius ginčus ar algas gali rasti pirmtakų būtent čia.

Pastaba: datavimas ir kai kurie interpretacijos niuansai gali skirtis priklausomai nuo chronologijos modelių ir archeologinių atradimų; dažnai nurodomas Hammurabio valdymo laikotarpis yra maždaug XVIII a.–XVII a. pr. m. e., tad skaičiai „apie 1700 m. pr. m. e.“ yra apytiksliai.