Australijos Konstitucija: istorija, struktūra ir referendumo pakeitimai

Australijos Konstitucijos istorija prasidėjo XIX a., kai buvo pereita prie federacijos. Tai lėmė, kad Australijos kolonijos susijungė į Australijos Sandraugą 1901 m.

Federacija

XIX a. viduryje Australijos kolonijoms reikėjo bendradarbiauti sprendžiant joms visoms svarbius klausimus, ypač dėl tarifų tarp kolonijų. Šis bendradarbiavimas paskatino planus sujungti kolonijas į vieną federaciją. Tai daryti daugiausia skatino Didžioji Britanija, o vietos gyventojų palaikymas buvo menkas. Mažosios kolonijos manė, kad jas perims didžiosios. Viktorija ir Naujasis Pietų Velsas nesutiko, kad reikia saugoti vietos pramonę, o ne leisti visiems laisvai prekiauti. Tuometinis Amerikos pilietinis karas taip pat susilpnino federalizmo argumentus. Dėl šių sunkumų nepavyko keli bandymai sukurti federaciją XIX a. šeštajame ir penktajame dešimtmetyje.

1880-aisiais australai susirūpino dėl vis didėjančio vokiečių ir prancūzų aktyvumo Ramiajame vandenyne. Kartu su stiprėjančiu australų identitetu tai sudarė galimybę 1885 m. įkurti pirmąją tarpkolonijinę instituciją - Australazijos federalinę tarybą. Ši Federalinė taryba galėjo priimti įstatymus tam tikrais klausimais, tačiau neturėjo nuolatinio biuro, vykdomosios valdžios ar savo pajamų šaltinio. Naujasis Pietų Velsas, didžiausia kolonija, joje nedalyvavo.

Naujojo Pietų Velso premjeras Henris Parkesas (Henry Parkes) 1890 m. surengė kelias konferencijas, kuriose buvo kalbama apie federalizmą. Pirmoji jų įvyko 1890 m. Melburne, o kita, Nacionalinis Australazijos suvažiavimas, - 1891 m. Sidnėjuje. Jose dalyvavo kolonijų vadovai. Iki 1891 m. konferencijos daugelis žmonių norėjo federacinės sistemos. Daugiausia diskusijų vyko apie tai, kaip ši federalinė sistema veiktų. Padedant serui Samueliui Griffithui, buvo parašytas konstitucijos projektas. Šie susitikimai nesulaukė visuotinio palaikymo. Be to, konstitucijos projekte nebuvo įtraukti svarbūs, bet sudėtingi klausimai, pavyzdžiui, tarifų politika. 1891 m. projektas buvo pateiktas kolonijų parlamentams, tačiau Naujasis Pietų Velsas jam nepritarė. Be Naujojo Velso, kitos kolonijos nenorėjo tęsti.

1895 m. šeši Australijos kolonijų premjerai visuotiniu balsavimu susitarė sudaryti naują Konventą. Konventas posėdžiavo vienerius metus - nuo 1897 iki 1898 m. Posėdžiuose buvo parengta nauja Konstitucija, kuri buvo tokia pati kaip 1891 m. projektas, tačiau papildyta nuostatomis dėl atsakingo valdymo. Kad projektas sulauktų visuotinės paramos, dėl jo balsavo kiekvienos kolonijos rinkėjai. Po vieno nesėkmingo bandymo pakeistas projektas buvo pateiktas kiekvienos kolonijos, išskyrus Vakarų Australiją, rinkėjams. Penkios kolonijos priėmė įstatymo projektą, kuris vėliau buvo nusiųstas Vestminsterio parlamentui su laišku, kuriame karalienės buvo prašoma priimti įstatymą.

Prieš priimant įstatymo projektą Didžiosios Britanijos vyriausybė padarė vieną pakeitimą. Kolonijų vyriausieji teisėjai norėjo, kad jiems būtų suteikta teisė apskųsti Aukštojo teismo sprendimus konstituciniais klausimais Slaptajai tarybai. Jie nerimavo, kad Tautų Sandraugos ar valstijų galių ribas gali pakeisti parlamentas. 1900 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė Australijos Sandraugos konstitucinį įstatymą. Vakarų Australija pagaliau sutiko prisijungti prie Sandraugos laiku, kad galėtų prisijungti prie Australijos Sandraugos, kuri oficialiai pradėjo veikti 1901 m. sausio 1 d.

1990 m. Viešųjų įrašų biuras Londone paskolino Australijos Sandraugos Konstitucijos akto 1900 egzemplioriaus originalą Australijai. Australijos vyriausybė norėjo išsaugoti kopiją. Didžiosios Britanijos parlamentas sutiko ir priėmė 1990 m. Australijos Konstitucijos (Viešųjų įrašų kopijos) įstatymą.

Vestminsterio statutas ir Australijos įstatymai

Nors dėl Federacijos Australija tapo nepriklausoma nuo Didžiosios Britanijos, teisiškai Sandrauga buvo Britanijos imperijos parlamento kūrinys, priimtas 1900 m. Australijos Sandraugos konstitucijos aktu (Imp), kuris buvo taikomas Australijai. Todėl ir toliau buvo neaišku, ar Britų imperijos įstatymai vis dar taikomi Sandraugai. Tai buvo nustatyta 1931 m. Vestminsterio statutu, kurį Sandrauga priėmė 1942 m. Vestminsterio statuto priėmimo aktu. Vestminsterio statutu dominijos, įskaitant Sandraugą, buvo atleistos nuo imperijos įstatymų ir kontrolės. Teisiniu požiūriu tai yra Australijos nacionalinės nepriklausomybės momentas.

Tačiau Australijos valstijose vis dar buvo svarbesni britų įstatymai. Tai buvo įtvirtinta 1986 m. Australijos įstatymu, kurį priėmė Australijos, Jungtinės Karalystės ir visų valstijų parlamentai. Šis įstatymas sustabdė Didžiosios Britanijos parlamento galią leisti įstatymus Australijos valstijų atžvilgiu. Jis taip pat sustabdė Australijos teismų kreipimąsi į Slaptosios tarybos teisminį komitetą. Kadangi tai buvo labai svarbus dokumentas, karalienė Elžbieta II atvyko į Australiją pasirašyti įstatymo paskelbimo.

Vienas iš šių dviejų įstatymų rezultatų - Australija dabar yra visiškai nepriklausoma šalis. Konstitucija dabar skiriasi nuo pirminio įstatymo, nes Australijos žmonės gali keisti Konstituciją referendumu^[]. Tačiau originalus Aktas lieka Jungtinės Karalystės įstatymų knygoje su prierašu: "Konstitucija nebūtinai yra tokios formos, kokia ji galioja Australijoje". Net jei Jungtinės Karalystės parlamentas panaikintų 1900 m. Australijos Sandraugos Konstitucijos aktą, tai neturėtų jokios įtakos Australijai^[].

1900 m. Australijos Sandraugos Konstitucijos aktą (Imp) sudaro preambulė ir devyni skyriai. 1-ame - 8-ame skirsniuose paaiškinami Sandraugos įkūrimo įstatymai. 9 skirsnyje, prasidedančiame žodžiais "The Constitution of the Commonwealth shall be as follows ...", pateikiama Australijos Sandraugos Konstitucija. Pačią Konstituciją sudaro aštuoni skyriai, kuriuose yra 128 skirsniai.

Parlamentas

I skyriuje įsteigiamas Australijos parlamentas. Jį sudaro trys dalys:

• Australijos suverenas (karalius arba karalienė), kuriam atstovauja Australijos generalgubernatorius.
• Atstovų rūmai
• Senatas.

1 skirsnyje teigiama, kad įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Parlamentui. Jis yra galingiausia vyriausybės dalis.

1 skyriaus II dalyje kalbama apie Senatą. Senatoriai turi būti "tiesiogiai renkami valstijos gyventojų", balsuojant kaip vieningas elektoratas. Kiekviena valstija turi turėti vienodą senatorių skaičių. Šiuo metu kiekvienoje valstijoje yra 12 senatorių, o žemyninėse teritorijose, Šiaurės Teritorijoje ir Australijos sostinės teritorijoje - po 2 senatorius.

1 skyriaus III dalyje kalbama apie Atstovų rūmus. 24 skirsnyje sakoma, kad Atstovų rūmuose turi būti dvigubai daugiau narių nei Senate, kurių kiekvienas renkamas vienmandatėje apygardoje. Tai vadinama "Nexus". Jis skirtas tam, kad būtų išvengta Senato galių išsipūtimo bendro posėdžio atveju (žr. 57 skirsnį toliau). Rinkėjų skaičius valstijoje turi būti nustatomas atsižvelgiant į jos gyventojų dalį šalyje.

1 skyriaus IV dalyje nurodyta, kas gali balsuoti, kas gali būti renkamas į parlamentą, kiek gali būti mokama nariams, parlamento taisyklės ir kiti susiję klausimai.

1 skyriaus V dalyje kalbama apie parlamento įgaliojimus. 51 skirsnyje kalbama apie Sandraugos parlamento įgaliojimus, kurie vadinami "specialiaisiais įgaliojimais". Yra ir "lygiagrečių galių", nes ir Sandrauga, ir valstijos gali priimti įstatymus šiais klausimais. Federaliniai įstatymai yra svarbesni, jei įstatymai skiriasi (109 skirsnis). Iš trisdešimt devynių 51 skirsnio dalių kelios tapo labai svarbios sprendžiant, kiek galių įstatymuose turi Sandraugos vyriausybė. Tai - prekybos ir komercijos įgaliojimai, korporacijų įgaliojimai ir išorės reikalų įgaliojimai. 52 skirsnyje kalbama apie įgaliojimus, kurie priklauso tik Sandraugos parlamentui. Valstijos negali priimti įstatymų šiais klausimais.

Vykdomoji valdžia

II skyriuje nustatyta vykdomoji valdžia. Vykdomąją valdžią vykdo Generalgubernatorius, kuriam pataria Federalinė vykdomoji taryba. Generalgubernatorius yra vyriausiasis vadas. Jis gali skirti ir atleisti Vykdomosios tarybos narius, valstybės ministrus ir visus vykdomosios valdžios pareigūnus. Šie įgaliojimai kartu su įgaliojimais paleisti (arba atsisakyti paleisti) parlamentą (5 skirsnis, 57 straipsnis) vadinami "rezerviniais įgaliojimais". Šiais įgaliojimais naudojamasi pagal susitarimą. Paprastai generalgubernatorius veikia tik ministro pirmininko patarimu. Buvo tik vienas atvejis, kai generalgubernatorius neatsižvelgė į ministro pirmininko patarimą. Generalgubernatorius seras Džonas Kerras (John Kerr), veikdamas savarankiškai, 1975 m. Australijos konstitucinės krizės metu atleido ministrą pirmininką Gufą Vitlamą (Gough Whitlam).

Visose Vestminsterio valstybėse tik labai retai naudojamasi rezervo įgaliojimais ne pagal suprastas konvencijas. Tačiau, priešingai nei kitų Sandraugos karalysčių, pavyzdžiui, Kanados, konstitucijose, kuriose monarchui oficialiai suteikiami platūs rezerviniai įgaliojimai, net ir oficialūs Australijos karalienės įgaliojimai yra labai riboti, o dauguma įgaliojimų gali naudotis tik generalgubernatorius.

68 skirsnyje sakoma, kad Australijos jūrų ir karinių pajėgų vyriausiasis vadas: "Australijos Sandraugos jūrų ir karinių pajėgų vyriausiasis vadas yra generalgubernatorius kaip karalienės atstovas". Dabar Australijos gynybos pajėgų vyriausiasis vadas yra Jos Ekscelencija Kventinas Brysas (Quentin Bryce) kaip Australijos generalgubernatorius. Australijos karalienė nevadovauja karinėms pajėgoms.

Teismų praktika

III skyriuje nustatyta teisminė valdžia. 71 skirsnyje teisminė valdžia suteikiama "Federaliniam aukščiausiajam teismui", kuris vadinsis Australijos aukščiausiuoju teismu. Parlamentas taip pat gali įsteigti naujus federalinius teismus arba suteikti kitiems teismams federalinius įgaliojimus. Tokie teismai vadinami "III skyriaus teismais" - tai vieninteliai teismai, kurie gali naudotis federaline teismine valdžia. 73 ir 75-78 straipsniuose apibrėžiama Aukštojo teismo pirminė ir apeliacinė jurisdikcija. 74 skirsnyje paaiškinama, kaip galima pateikti apeliacinį skundą Karalienei Taryboje. 79 skirsnis leidžia Parlamentui apriboti teisėjų, galinčių naudotis federaline jurisdikcija, skaičių, o 80 skirsnis garantuoja prisiekusiųjų teismą už kaltinamuosius nusikaltimus prieš Sandraugą.

Finansai ir prekyba

IV skyriuje kalbama apie finansus ir prekybą federalinėje sistemoje. 81 skirsnyje sakoma, kad visos Sandraugos pajamos sudaro Konsoliduotąjį pajamų fondą. Parlamentas gali priimti įstatymus dėl jo lėšų panaudojimo (53 skirsnis). Skirtingai nuo daugumos kitų parlamento galių, pagal šią galią priimtų įstatymų paprastai negalima užginčyti. 90 skirsniu Sandraugai suteikiami išskirtiniai įgaliojimai muitų ir akcizų mokesčių srityje.

92 skirsnyje numatyta, kad "prekyba, komercija ir tarpusavio ryšiai tarp valstijų yra visiškai laisvi". Tiksli šios frazės reikšmė yra nemažos apimties teisės aktų objektas.

96 skirsnis suteikia Sandraugai įgaliojimus skirti pinigus valstybėms "tokiomis sąlygomis, kurias Parlamentas laiko tinkamomis". Šių įgaliojimų neriboja jokia kita Konstitucijos dalis, pavyzdžiui, 99 skirsnis, draudžiantis teikti pirmenybę vienai valstybei ar kitai valstybei. Jai taikomas tik 116 skirsnis, religijos laisvė ir galbūt kitos panašios laisvės. Šią galią, kuria buvo numatyta naudotis tik ("dešimties metų laikotarpiu ... ir vėliau, kol Parlamentas nenustatys kitaip"), Sandrauga per daugelį metų įvairiais būdais naudojo valstybių bendradarbiavimui skatinti.

101 straipsniu įsteigiama Tarpvalstybinė komisija - institucija, kuri jau nebeegzistuoja, tačiau turėjo atlikti svarbų vaidmenį federalinėje struktūroje.

Valstybės

V skyriuje išdėstyta, ką valstybės gali daryti federacinėje sistemoje. 106-108 skirsniuose išsaugoma Konstitucija, parlamento įgaliojimai ir kiekvienoje valstijoje galiojantys įstatymai.

109 straipsnyje teigiama, kad tais atvejais, kai valstijos įstatymas skiriasi nuo federalinio įstatymo, federalinis įstatymas yra teisėtas įstatymas.

111 straipsnyje teigiama, kad valstybė gali atiduoti bet kurią savo žemių dalį Sandraugai. Taip jau yra nutikę keletą kartų. Pietų Australija atidavė Šiaurės teritoriją Sandraugai.

114 straipsnis draudžia bet kuriai valstybei turėti savo karines pajėgas. Jis taip pat neleidžia valstybei ar Sandraugai apmokestinti viena kitos turto.

116 skirsnyje įtvirtinta "religijos laisvė", uždraudžiant Sandraugai priimti bet kokius įstatymus, kuriais būtų pradėta religija, įvestos religinės apeigos, sustabdyta religija ar religinė diskriminacija siekiant užimti viešąsias pareigas.

Naujos valstybės

VI skyriuje leidžiama steigti naujas valstybes arba prisijungti prie Sandraugos. 122 skirsnis leidžia Parlamentui numatyti bet kurios naujos teritorijos atstovavimą Parlamente. 123 skirsnyje sakoma, kad valstijos ribų keitimui reikia tos valstijos parlamento pritarimo ir jis turi būti priimtas tos valstijos referendume.

Nuo federacijos įkūrimo prie Sandraugos neprisijungė nė viena nauja valstybė.

Įvairūs

VII skyriuje sakoma, kad Sandraugos vyriausybės būstinė (dabar - Kanbera) yra Naujajame Pietų Velse, bet ne mažiau kaip už šimto mylių nuo Sidnėjaus, ir kad generalgubernatorius gali skirti savo pavaduotojus. 127 skirsnyje pirmą kartą pasakyta, kad aborigenai negali būti įtraukiami į jokį Sandraugos ar valstijų gyventojų surašymą. Šis skirsnis buvo pakeistas 1967 m.

Konstitucijos keitimas

VIII skyriuje nustatyta, kaip galima keisti Konstituciją. 128 skirsnyje sakoma, kad pakeitimai turi būti patvirtinti referendumu. Sėkmingam pakeitimui reikia:

• daugumą abiejuose federalinio parlamento rūmuose; ir
• daugumos balsų referendume.
• dauguma daugumoje valstybių.

Generalgubernatorius turi pateikti referendumo įstatymo projektą tautai per du-šešis mėnesius po to, kai jį priima parlamentas. Po to, kai konstitucijos pakeitimo įstatymo projektas priimamas ir parlamente, ir referendume, jis gauna karališkąjį generalgubernatoriaus sutikimą. Tokiu būdu jis tampa nauju įstatymu, o Konstitucijos formuluotė bus pakeista.

Išimtis taikoma tik tuo atveju, jei pakeitimo įstatymo projektą atmeta vieni Federalinio parlamento rūmai. Jei įstatymo projektas priimamas pirmuosiuose rūmuose, o antruosiuose atmetamas, po trijų mėnesių pirmieji rūmai gali vėl jį priimti. Jei antrieji rūmai įstatymo projektą vis tiek atmeta, tuomet generalgubernatorius gali nuspręsti vis tiek pateikti įstatymo projektą tautos balsavimui.

Kaip minėta, norint pakeisti Konstituciją, reikia surengti referendumą, kuriame "taip" balsuotų dauguma šalies gyventojų ir dauguma valstijų.

Referendumuose buvo balsuojama dėl keturiasdešimt keturių pasiūlymų keisti Konstituciją. Aštuoniems iš jų buvo pritarta. Toliau pateikiamas patvirtintų pakeitimų sąrašas.

• 1906 m. - Senato rinkimai - pakeistas 13 skirsnis, kad būtų pakeista senatorių kadencijų trukmė ir datos.
• 1910 m. - Valstijų skolos - pakeistas 105 straipsnis, kad Sandraugai būtų suteikta teisė perimti valstijų skolas.
• 1928 m. - Valstijų skolos - pridėtas 105A skirsnis, kuriuo siekiama užtikrinti, kad 1927 m. Sandraugos ir valstijų vyriausybių sudarytas finansinis susitarimas būtų teisėtas.
• 1946 m. - Socialinės paslaugos - pridėtas 51 skirsnis (xxiiiA), kuriuo Sandraugos vyriausybei suteikiama daugiau galių teikti įvairias socialines paslaugas.
• 1967 m. - aborigenai - pakeistas 51 straipsnio xxvi dalis, kad Sandraugos vyriausybei būtų suteikta teisė priimti įstatymus dėl bet kurios rasės žmonių, o ne dėl aborigenų; panaikintas 127 straipsnis, kuriame teigiama, kad "skaičiuojant Sandraugos, valstijos ar kitos Sandraugos dalies gyventojų skaičių, vietiniai aborigenai neskaičiuojami".
• 1977
• Senato atsitiktinės laisvos vietos - dalis 1975 m. konstitucinės krizės politinių padarinių; įteisinta 1975 m. nutraukta konvencija, pagal kurią, atsiradus atsitiktinei laisvai vietai Senate, atitinkamos valstijos parlamentas turi išrinkti naują senatorių iš tos pačios politinės partijos, kaip ir pasitraukęs senatorius (jei ta partija vis dar egzistuoja).
• Referendumai - pakeistas 128 skirsnis, kad teritorijų gyventojai galėtų balsuoti referendumuose ir būtų įskaičiuoti į bendrą šalies balsų skaičių.
• Teisėjų išėjimas į pensiją - pakeistas 72 straipsnis, kad teisėjai į pensiją išeitų sulaukę 70 metų federalinių teismų.

Be rašytinės Konstitucijos ir Karūnos išduotų patentų, svarbi Konstitucijos dalis yra konvencijos. Jos susiformavo per daugelį metų ir apibrėžia, kaip įvairūs konstituciniai mechanizmai veikia praktiškai.

Konvencijos vaidina svarbų vaidmenį Australijos konstitucijos veikimui, nes ji yra sukurta ir veikia kaip Vestminsterio atsakingo valdymo sistema. Kai kurios svarbios konvencijos yra šios:

• Konstitucijoje numatytas Australijos Ministras Pirmininkas. Ši pareigybė prasidėjo kaip kabineto vadovo pareigos. Ministras pirmininkas laikomas vyriausybės vadovu.
• Nors konstitucijoje yra nedaug generalgubernatoriaus galių apribojimų, pagal konvenciją generalinis gubernatorius veikia remdamasis ministro pirmininko patarimu.

Tačiau kadangi konvencijos nėra užrašytos, dėl jų egzistavimo ir taikymo galima diskutuoti. Tikri ar tariami konvencijų pažeidimai dažnai sukelia politinius ginčus. Vienas iš kraštutinių atvejų buvo 1975 m. Australijos konstitucinė krizė, per kurią konvencijų veikimas buvo rimtai išbandytas. Kilusi konstitucinė krizė buvo dramatiškai išspręsta, kai generalgubernatorius seras Johnas Kerras atleido leiboristų ministrą pirmininką Goughą Whitlamą ir paskyrė Malcolmą Fraserį laikinuoju ministru pirmininku iki 1975 m. visuotinių rinkimų. Teigiama, kad per šį epizodą buvo pažeistos kelios konvencijos. Tarp jų:

• Konvencija, pagal kurią tam tikros valstijos senatoriui kadencijos metu palikus savo postą, atitinkamos valstijos vyriausybė paskiria jį pakeisiantį asmenį iš tos pačios politinės partijos, kaip ir pasitraukiantis senatorius. Teigiama, kad šią konvenciją pažeidė pirmiausia Lewiso Naujojo Pietų Velso vyriausybė, o vėliau Bjelke-Peterseno Kvynslando vyriausybė, kurios į laisvas leiboristų vietas paskyrė atitinkamai nepriklausomą ir Whitlamo vyriausybei oponavusį leiboristą.

Pastaba: konvencija buvo įrašyta į Konstituciją po 1977 m. nacionalinio referendumo. Šis pakeitimas reiškia, kad naujasis senatorius turi priklausyti tai pačiai partijai kaip ir senasis. Tai būtų užkirtę kelią Lewiso paskyrimui, bet ne Bjelke-Peterseno paskyrimui. Tačiau pakeitime taip pat sakoma, kad jei naujasis senatorius "prieš pradėdamas eiti pareigas nustoja būti tos partijos nariu... jis laikomas neišrinktu ar nepaskirtu". Bjelke-Peterseno paskirtasis Albertas Patrickas Fieldas buvo pašalintas iš Darbo partijos prieš pradėdamas eiti pareigas, todėl pagal naująjį Konstitucijos pakeitimą jis nebūtų paskirtas.

• Konvencija, pagal kurią, kai Senatą kontroliuoja partija, nekontroliuojanti Atstovų Rūmų, Senatas nebalsuos prieš pinigų tiekimą vyriausybei. Teigiama, kad šią konvenciją sulaužė 1975 m. Liberalų ir Kraštopartijų koalicijos kontroliuojamas Senatas.

Pagal Australijos bendrosios teisės tradiciją Konstitucijos aiškinimo ir taikymo teisė iš esmės susiformavo Australijos Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimus įvairiose bylose. Keliose esminėse bylose Aukštasis Teismas suformulavo keletą doktrinų, kuriomis grindžiamas Australijos Konstitucijos aiškinimas. Keletas pavyzdžių:

• Valdžių atskyrimas - trys atskiri skyriai, skirti trims valdžios šakoms, reiškia valdžių atskyrimą, panašų į JAV, bet neįprastą Vestminsterio sistemos vyriausybei. Taigi, pavyzdžiui, įstatymų leidžiamoji valdžia negali iš anksto nustatyti teisinio rezultato arba pakeisti teismo bylos krypties ar baigties.
• Valdžios galių pasidalijimas - valdžios įgaliojimai padalyti tarp Sandraugos ir valstijų vyriausybių, kai kurios galios priklauso tik Sandraugai, kitos vykdomos kartu, o likusios priklauso tik valstijoms.
• Tarpvyriausybiniai imunitetai - nors Inžinierių byloje buvo nuspręsta, kad valstijų ir Sandraugos vyriausybės neturi bendro imuniteto viena kitos įstatymų atžvilgiu, Sandrauga negali priimti mokesčių įstatymų, kuriais būtų diskriminuojamos valstijos ar valstijų dalys (51 skirsnio ii punktas), taip pat negali priimti įstatymų, kuriais būtų diskriminuojamos valstijos arba kurie neleistų valstybei toliau egzistuoti ir veikti kaip valstybei (Melbourne Corporation prieš Sandraugą).

Didžioji dauguma Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamų konstitucinių bylų yra susijusios su apibūdinimu: ar nauji įstatymai yra Konstitucijos Sandraugos vyriausybei suteiktų įgaliojimų dalis.

Teisių apsauga

Australijos Konstitucijoje nėra Teisių bilieto. Kai kurie 1898 m. Konstitucinio susirinkimo dalyviai norėjo, kad būtų įtrauktas Teisių bilis, panašus į Jungtinių Valstijų Konstituciją, tačiau dauguma manė, kad pakanka tradicinių Didžiosios Britanijos piliečių teisių ir laisvių. Jas būtų gynusi Konstitucijoje sukurta parlamentinė sistema ir nepriklausoma teismų sistema. Dėl to Australijos Konstitucija dažnai buvo kritikuojama dėl to, kad nesaugo teisių ir laisvių.

Buvo įtrauktos kai kurios teisės:

• Teisė į prisiekusiųjų teismą - 80 straipsnyje įtvirtinta teisė į prisiekusiųjų teismą už kaltinamuosius nusikaltimus Sandraugos teisei. Tačiau ši teisė turi rimtų apribojimų, nes Sandrauga gali laisvai nustatyti, kad bet koks nusikaltimas, nesvarbu, kokia sunki būtų bausmė, gali būti nagrinėjamas ne pagal kaltinamąjį aktą. Kaip sakė teisėjas Higgins byloje R. v. Archdall & Roskruge; Ex parte Carrigan and Brown (1928) 41 CLR 128: "jei yra kaltinamasis aktas, turi būti ir prisiekusiųjų teismas, tačiau niekas neįpareigoja nagrinėti bylą pagal kaltinamąjį aktą". Tačiau praktikoje nebuvo iškelta jokių didesnių problemų dėl piktnaudžiavimo šia spraga.
• Teisė į teisingą kompensaciją - 51 straipsnio xxxi dalyje įtvirtinta teisė į teisingą kompensaciją už Bendruomenės paimtą turtą.
• Teisė į religijos laisvę - 116 straipsnis suteikia ribotą teisę į religijos laisvę. Jis draudžia Sandraugai (bet ne valstijoms) "priimti bet kokį įstatymą, nustatantį bet kokią religiją, įpareigojantį laikytis religinių apeigų arba draudžiantį laisvai išpažinti bet kokią religiją". Šis skirsnis grindžiamas JAV Konstitucijos pirmąja pataisa, tačiau jo veikimas yra silpnesnis. Kadangi valstijos išlaiko visus įgaliojimus, kuriuos jos turėjo kaip kolonijos iki federacijos, išskyrus tuos, kurie aiškiai suteikti Sandraugai, šis skirsnis neturi įtakos valstijų įgaliojimams leisti įstatymus dėl religijos, ir, remiantis Aukštojo Teismo išaiškinimais, jokie federaliniai teisės aktai dėl religijos, išskyrus oficialios Australijos religijos nustatymą, taip pat nebūtų apriboti.
• Teisė nediskriminuoti ne valstybės gyventojų - 117 straipsnis draudžia vienos valstybės neįgalumą ar diskriminaciją kitos valstybės gyventojo atžvilgiu. Ši nuostata aiškinama plačiai (Street prieš Kvinslendo advokatų asociaciją), tačiau nedraudžia valstijoms nustatyti gyvenamosios vietos reikalavimus, kai to reikalauja valstybės autonomija ir jos atsakomybė savo žmonėms.

1992 m. ir 1994 m. Australijos Aukščiausiasis Teismas keliose bylose, įskaitant Australijos sostinės televizijos bylą ir Teofano bylą, nustatė, kad Konstitucija suteikia "numanomą" teisę į politinės komunikacijos laisvę. Tai buvo laikoma būtina Konstitucijos sukurtos demokratinės sistemos dalimi. Tačiau šios "numanomos teisės" taikymas buvo apribotas vėlesnėse bylose, pavyzdžiui, Lange prieš ABC. Ji jokiu būdu nėra lygiavertė žodžio laisvei ir apsaugo asmenis tik nuo valdžios bandymų apriboti jų politinį bendravimą: ji nesuteikia jokios apsaugos nuo kitų asmenų.

2007 m. Australijos Aukštasis teismas byloje Roach prieš rinkimų komisarą nurodė, kad Konstitucijos 7 ir 24 straipsniai, numatantys, kad Atstovų rūmų ir Senato narius "tiesiogiai renka tauta", sukuria ribotą balsavimo teisę. Tai reiškia, kad iš principo egzistuoja visuotinė rinkimų teisė, ir apribojo Federalinio parlamento įstatymų leidžiamąją galią ją keisti. Šiuo atveju teisės akto pakeitimas, kuriuo buvo siekiama uždrausti balsuoti visiems kaliniams (o ne tik tiems, kurie atlieka trejų metų ar ilgesnę bausmę, kaip buvo iki pakeitimo), buvo atmestas kaip pažeidžiantis šią teisę.

Kiti bandymai rasti kitų "numanomų teisių" Aukštojo teismo bylose nebuvo sėkmingi.

Preambulė

Nors 1900 m. Australijos Sandraugos Konstitucijos akto preambulė yra pro forma, pačioje Australijos Konstitucijoje preambulės nėra. Buvo raginimų ją papildyti, kad būtų išreikšta Konstitucijoje įtvirtinta dvasia ir siekiai. Tačiau tam buvo aršiai prieštaraujama, dažniausiai dėl preambulės turinio, taip pat dėl galimų šio teksto teisinių pasekmių. 1999 m. tuometinio ministro pirmininko Džono Hovardo (John Howard) pasiūlyta preambulė buvo atmesta referendume, vykusiame kartu su Respublikos referendumu. "Taip" (už preambulės įtraukimą) nesurinko daugumos nė vienoje iš šešių valstijų.

Respublikos pasiūlymai

Daug žmonių norėjo, kad Australija taptų respublika. 1999 m. lapkričio 6 d. australai nepritarė įstatymui nušalinti karalienę ir generalgubernatorių pakeisti prezidentu. Prezidentas turėjo būti skiriamas dviejų trečdalių Sandraugos parlamento narių balsų dauguma. Nuomonių apklausų rezultatai teigė, kad dauguma australų pasisako už tam tikrą respublikos formą. Daugelis rinkėjų, balsavusių prieš 1999 m. referendumą, norėjo turėti galimybę balsuoti už prezidentą. Po 1999 m. referendumo atliktų tyrimų ir apklausų metu žmonės teigė, kad paskirtas prezidentas negalėtų veikti nepriklausomai nuo parlamento. Galimybė skirti prezidentą, o ne rinkti prezidentą žmonėms, daugeliui atrodė, kad parlamentui suteikiama per daug galių, o šios galios nekontroliuojama ir nesubalansuojama. Atrodo, kad parama kito referendumo surengimui artimiausiu metu didėja, todėl gali būti surengtas dar vienas referendumas. Buvęs ministras pirmininkas Kevinas Ruddas (Kevin Rudd) sakė, kad dabartinė padėtis "nebeatspindi nei pagrindinių demokratijos principų, kuriais remiasi Australijos tauta, nei jos įvairovės". Jis galvojo apie referendumą dėl nepriklausomo renkamo prezidento. Toliau jis teigė, kad "per ateinančius metus bus "paspartintos viešos diskusijos" dėl monarchijos klausimo".

Konstitucijos diena švenčiama liepos 9 d., kai 1900 m. buvo priimta Konstitucija. Ši data nėra valstybinė šventė. Konstitucijos diena pirmą kartą buvo surengta 2000 m. liepos 9 d., minint Konstitucijos šimtmetį, kuris buvo Federacijos šimtmečio dalis. Iškilmės nebuvo didelės ir po 2001 m. nebuvo plačiai rengiamos. Konstitucijos diena buvo atgaivinta 2007 m. Ją kartu organizuoja Australijos nacionalinis archyvas, kuriame saugomi Konstitucijos dokumentų originalai, ir Imigracijos ir pilietybės departamentas.

• Konstitucionalizmas