Kongreso narių paskirstymo pataisa – neratifik. JAV Konstitucijos pataisa

Po pirmojo surašymo, kurio reikalauja pirmasis Konstitucijos straipsnis, kiekvienam trisdešimčiai tūkstančių gyventojų tenka po vieną atstovą, kol jų skaičius pasieks vieną šimtą, po to Kongresas reguliuoja proporcijas taip, kad kiekvienam keturiasdešimčiai tūkstančių gyventojų tektų ne mažiau kaip vienas šimtas atstovų ir ne mažiau kaip vienas atstovas, kol atstovų skaičius pasieks du šimtus; po to Kongresas reguliuoja proporcijas taip, kad kiekvienam penkiasdešimčiai tūkstančių gyventojų tektų ne mažiau kaip du šimtai atstovų ir ne daugiau kaip vienas atstovas.

Dėl idealaus vietų skaičiaus Atstovų Rūmuose ginčijamasi nuo pat šalies įkūrimo. 1787 m. Konstitucinio susirinkimo delegatai nustatė, kad atstovavimo santykis yra vienas atstovas kiekvienam 40 000 gyventojų. Džordžo Vašingtono siūlymu šis santykis buvo pakeistas į 1:30 000 gyventojų. Tai buvo vienintelis kartas, kai Vašingtonas išreiškė savo nuomonę bet kuriuo iš konvento metu svarstytų klausimų.

55-ajame Federalisto straipsnyje Džeimsas Madisonas teigė, kad Atstovų rūmų dydis turi užtikrinti pusiausvyrą tarp Atstovų rūmų gebėjimo leisti įstatymus ir poreikio, kad įstatymų leidėjai būtų pakankamai artimi žmonėms, kad suprastų jų vietines aplinkybes, kad tokių atstovų socialinė klasė būtų pakankamai žema, kad jie galėtų užjausti žmonių masės jausmus, ir kad jų galios būtų pakankamai susilpnintos, kad būtų apribotas jų piktnaudžiavimas visuomenės pasitikėjimu ir interesais.

"... pirma, toks mažas atstovų skaičius bus nesaugus visuomenės interesų saugotojas; antra, jie neturės tinkamų žinių apie savo gausių rinkėjų vietines aplinkybes; trečia, jie bus paimti iš tos piliečių klasės, kuri mažiausiai simpatizuos žmonių masės jausmams ir greičiausiai sieks nuolatinio nedaugelio išaukštinimo daugelio sąskaita;..."

Konstitucijos ratifikavimui prieštaravę antifederalistai atkreipė dėmesį, kad dokumente nebuvo nieko, kas užtikrintų, jog, didėjant valstijų gyventojų skaičiui, Atstovų rūmuose ir toliau būtų atstovaujama mažoms rinkimų apygardoms. Jie nuogąstavo, kad ilgainiui, jei apygardų dydis išliks palyginti mažas, o apygardos taps platesnės, išrinkimą galės užsitikrinti tik gerai žinomi asmenys, kurių reputacija apims plačias geografines teritorijas. Taip pat buvo baiminamasi, kad dėl to į Kongresą patekę asmenys nepakankamai užjaus ir palaikys ryšius su paprastais savo apygardos žmonėmis.

Šis rūpestis buvo akivaizdus įvairių valstijų ratifikaciniuose suvažiavimuose, kuriuose kelios iš jų konkrečiai prašė priimti pataisą, kad būtų užtikrintas minimalus Atstovų rūmų dydis. Virdžinijos ratifikavimo rezoliucijoje buvo siūloma,

kad pagal Konstitucijoje minimą surašymą, kol bendras atstovų skaičius pasieks du šimtus, kiekvienai trisdešimčiai tūkstančių gyventojų tenka po vieną atstovą; vėliau šis skaičius bus išlaikomas arba didinamas, kaip nurodys Kongresas, remiantis Konstitucijoje nustatytais principais, paskirstant kiekvienos valstijos atstovus tam tikram didesniam žmonių skaičiui, kai gyventojų skaičius didėja.

Niujorko ratifikavimo suvažiavime antifederalistas Melanktonas Smitas pareiškė, kad,

Konstitucijoje tikrai turėtume įtvirtinti tuos dalykus, kurie yra esminiai laisvei. Jei kas nors ir patenka į šį apibūdinimą, tai įstatymų leidžiamosios valdžios skaičius.

Konstitucijos ratifikavimui pritarę federalistai nuramino jos ratifikavimo priešininkus, sutikdami, kad naujoji vyriausybė nedelsdama spręstų antifederalistų problemas ir apsvarstytų galimybę pakeisti Konstituciją. Užtikrinimas, kad šie klausimai bus sprendžiami Pirmajame kongrese, buvo labai svarbus naujos valdymo formos ratifikavimui.

Pataisa, nustatanti Atstovų rūmų dydžio ir atitinkamo atstovų paskirstymo tarp valstijų formulę, buvo viena iš kelių siūlomų Konstitucijos pataisų, kurias 1789 m. birželio 8 d. pirmasis Atstovų rūmuose pateikė Virdžinijos atstovas Džeimsas Madisonas. Pradinis Madisono ketinimas buvo toks,

I straipsnio 2 skirsnio3 punkte išbraukti šiuos žodžius: "Atstovų skaičius neturi viršyti vieno atstovo iš trisdešimties tūkstančių, tačiau kiekviena valstija turi turėti bent po vieną atstovą, kol bus atliktas toks surašymas", o vietoj jų įrašyti šiuos žodžius: "Atstovų skaičius neturi viršyti vieno atstovo iš trisdešimties tūkstančių, tačiau kiekviena valstija turi turėti bent po vieną atstovą: "Po pirmojo faktinio surašymo kiekvienai valstybei tenka po vieną atstovą iš trisdešimties tūkstančių, kol jų skaičius pasieks-, po to Kongresas reguliuoja proporcijas taip, kad jų skaičius niekada nebūtų mažesnis nei- ir didesnis nei-, tačiau kiekviena valstija po pirmojo surašymo turi turėti ne mažiau kaip du atstovus; ir prieš tai".

Šis ir kiti Madisono pasiūlymai buvo perduoti komitetui, kurį sudarė po vieną atstovą iš kiekvienos valstijos. Po to, kai komitetas išėjo iš komiteto, Rūmai svarstė šį klausimą ir 1789 m. rugpjūčio 24 d. priėmė šį ir šešiolika kitų pakeitimų straipsnių. Po to pasiūlymai buvo perduoti Senatui, kuris padarė 26 esminius pakeitimus. 1789 m. rugsėjo 9 d. Senatas patvirtino atrinktą ir konsoliduotą dvylikos pakeitimų straipsnių paketą. Šioje pataisoje buvo pakeista paskirstymo formulė, kurios turėjo būti laikomasi, kai Atstovų Rūmų narių skaičius pasieks 100.

Tuo metu, kai pataisa buvo siunčiama ratifikuoti į valstijas, už ją būtų balsavę dešimt valstijų ir ji būtų pradėjusi veikti. 1791 m. kovo 4 d., kai prie Sąjungos prisijungė Vermontas, šis skaičius išaugo iki vienuolikos. Iki 1791 m. pabaigos pataisai pritrūko tik vienos valstijos. Tačiau 1792 m. birželio 1 d. Kentukio valstijai tapus valstybe, šis skaičius išaugo iki dvylikos, ir nors tą vasarą Kentukio valstija ratifikavo pataisą (kartu su kitomis vienuolika pataisų), jai vis dar trūko vienos valstijos. Nuo to laiko nė viena valstija neratifikavo šios pataisos. Tam, kad ji taptų Konstitucijos dalimi, reikia dar 27 ratifikacijų.

Buvęs advokatas Eugene'as Martinas LaVergne'as teigia radęs įrodymų, kad visas siūlomas Teisių bilis, įskaitant šią siūlomą pataisą, buvo ratifikuotas Konektikute 1790 m. Taigi Kentukio ratifikavimo 1792 m. būtų pakakę, kad pataisa atitiktų konstitucinį reikalavimą ir taptų Konstitucijos dalimi. Tačiau, pasak LaVergne'o, Konektikuto ratifikacija niekada nebuvo perduota Kongresui, kad šis imtųsi veiksmų. LaVergne'as tai įrodinėjo ieškinyje prieš kelis federalinius pareigūnus, tačiau byla buvo nutraukta. Jungtinių Valstijų Trečiosios apygardos apeliacinis teismas per curiam per trumpą laiką patvirtino bylos nutraukimą, taip užbaigdamas bylą.

• Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisų sąrašas
• Keturioliktoji pataisa, 2 skirsnis (kuriuo buvo pakeista I straipsnio 2 skirsnio 3 punkto dalis, paprastai vadinama kompromisu dėl trijų penktadalių).
• Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso paskirstymas
• 1792 m. paskirstymo aktas
• 1911 m. paskirstymo aktas
• 1929 m. perskirstymo aktas