Paskirstymas arba paskirstymas pagal gyventojų skaičių – tai Jungtinių Valstijų teisės sąvoka, kuria apibrėžiama, kaip po kas dešimt metų atliekamo JAV gyventojų surašymo (census) valstijoms paskirstomos vietos Jungtinių Valstijų Atstovų rūmuose arba, istorine prasme, kaip buvo paskirstomi ir tam tikri Jungtinių Valstijų Konstitucijos numatyti tiesioginiai mokesčiai. Kiekviena valstija gauna tam tikrą vietų skaičių, kuris priklauso nuo jos gyventojų skaičiaus (mažiausiai – viena vieta).

Kaip vyksta paskirstymas

Po kiekvieno surašymo visi 50 valstijų gaunami gyventojų duomenys – pagal juos apskaičiuojamas, kiek vietų kuri valstija turi Atstovų rūmuose. Kai kurios pagrindinės taisyklės ir praktikos:

  • Kiekviena valstija turi teisę į mažiausiai vieną atstovą.
  • Iš viso Atstovų rūmų narių skaičius istoriniu laikotarpiu buvo fiksuojamas; nuo XX a. pradžios jis ilgą laiką siekė 435 narius (su trumpais išimtiniais laikotarpiais).
  • Paskirstymo metodai keitėsi: istoriškai naudoti tokie metodai kaip Jeffersono, Hamiltono/Vintono, Websterio, o šiuolaikinis – lygiųjų proporcijų metodas (method of equal proportions), taikomas nuo vidurio XX a., nustato, kaip tiksliai paskirstyti papildomas vietas tarp valstijų.
  • Po paskirstymo valstijos pačios atlieka redistricting – rūšiuoja savo teritoriją į atitinkamą skaičių kongresinių apygardų.

Tiesioginių mokesčių paskirstymo istorija

Jungtinių Valstijų Konstitucijos I straipsnio 2 skirsnyje anksčiau buvo nustatyta, kad tam tikri tiesioginiai mokesčiai turi būti paskirstyti valstijoms pagal gyventojų skaičių. Tai reiškė, kad valstijai prievolė surinkti mokesčius, atitinkančius jos dalį nacionalinės gyventojų sumos. Tačiau tokia tvarka praktiškai buvo sudėtinga ir dažnai neteisinga, nes valstijų gyventojų sudėtis ir turtiniai ištekliai labai skyrėsi – vieną ir tą pačią mokesčių naštą pagal gyventojų skaičių skirtingai vertė skirtingos valstijos.

Be to, teisminiai ginčai (pvz., XIX a. pabaigos sprendimai, susiję su pajamų mokesčiais) parodė, kad apribojimas apmokestinant tik pagal paskirstymą gerokai apriboja federalinės valdžios galimybes rinkti tam tikras mokesčių rūšis. Dėl to buvo priimta šešioliktoji Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa, kuri leido Kongresui nustatyti federalinį pajamų mokestį be reikalavimo jį paskirstyti pagal gyventojų skaičių, panaikindama ankstesnį paskirstymo reikalavimą tiesioginiams mokesčiams.

Istorinės ir praktinės pasekmės

  • Iki XX a. vidurio Kongresas po kiekvieno gyventojų surašymo dažnai priimdavo naujus teisės aktus dėl paskirstymo, nustatydamas, kiek kuri valstija gauna vietų; vėliau šis procesas iš dalies buvo automatizuotas ir reglamentuotas.
  • Paskirstymas tiesiogiai veikia valstijų politinę įtaką federaliniame lygmenyje: daugiau vietų – didesnis balsų skaičius Atstovų rūmuose ir didesnė įtaka priimant įstatymus.
  • Paskirstymas nesusijęs su Senatu: pagal Konstituciją kiekviena valstija turi po du senatorius, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus.

Ką svarbu žinoti paprastam piliečiui

Rezultatai po surašymo gali pakeisti jūsų valstijos atstovų skaičių Atstovų rūmuose, o tai reiškia, kad po paskirstymo gali keistis ir jūsų kongresinė apygarda. Tai turi praktinių pasekmių: nuo to priklauso, kiek federalinės įtakos turi jūsų valstija, taip pat – kaip politikai ir kandidatūros planuoja kampanijas bei skirsto išteklius.

Trumpai tariant, paskirstymas pagal gyventojų skaičių yra pagrindinis mechanizmas, pagal kurį keičiasi valstijų atstovavimo svoris Atstovų rūmuose po kiekvieno JAV gyventojų surašymo; tuo pačiu istorinis reikalavimas tiesioginių mokesčių paskirstymui pagal gyventojų skaičių buvo panaikintas šešioliktąja pataisa, leidusia federalinį pajamų mokestį taikyti kitaip.