1913 m. vasario 3 d. ratifikuota JAV Konstitucijos šešioliktoji pataisa (XVI pataisa) leidžia Kongresui nustatyti federalinį pajamų mokestį. Tai leidžia federalinei valdžiai rinkti mokestį nuo asmens pajamų, nesvarbu, iš kur tos pajamos gaunamos. Šešioliktąja pataisa buvo panaikintas 1895 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. 1895 m. Pollock byloje Teismas nusprendė, kad 2 proc. mokestis didesnėms nei 4 000 JAV dolerių pajamoms prieštarauja Konstitucijai. Taip buvo todėl, kad įstatyme, kurį sprendimas panaikino, nebuvo numatytas paskirstymas, todėl teismas nusprendė priešingai. Šešioliktoji pataisa leido Kongresui nustatyti vienodą tiesioginį pajamų mokestį, kuriam netaikomas paskirstymas.

Istorinis kontekstas

Federalinis pajamų mokestis JAV turėjo trumpą istoriją dar iki XVI pataisos: per Pilietinį karą Kongresas buvo įvedęs laikinus pajamų mokesčius, tačiau jie buvo panaikinti vėliau. 1894 m. priimtas federalinis pajamų mokesčio įstatymas (kartu su Wilson–Gorman tarifų pakeitimais) bandė įvesti nuolatinį mokestį, tačiau Aukščiausiasis Teismas byloje Pollock 1895 m. nutarė, kad tam tikros pajamos (ypač iš nuomos, dividendų ir palūkanų) tretinamos kaip „tiesioginės“ mokesčiai ir todėl privalo būti paskirstomi tarp valstijų pagal gyventojų skaičių — reikalavimas, kurio praktiškai neįmanoma taikyti pajamų mokesčiui. Dėl to federalinė galimybė imti tokio pobūdžio mokestį buvo iš esmės apribota tol, kol nebuvo pakeista Konstitucija.

Tekstas ir teisinė reikšmė

Šešioliktoji pataisa iš esmės suteikė Kongresui aiškią įgaliojimų bazę: leisti ir rinkti mokesčius nuo pajamų, „nesvarbu, iš kur tos pajamos gaunamos“, be paskirstymo tarp valstijų ir be atsižvelgimo į gyventojų surašymą. Pats pataisos tekstas neužfiksuoja konkrečių mokesčių tarifų ar taisyklių — ji tik panaikina konstitucinį barjerą, kuris iki tol trukdė federalinei valdžiai taikyti tiesioginį pajamų mokestį.

Pritaikymas praktikoje ir pasekmės

  • Po pataisos Kongresas vėl priėmė federalinius pajamų mokesčio įstatymus — pirmasis reikšmingesnis buvo 1913 m. mokesčių įstatymas (Revenue Act of 1913), kuris atkūrė pajamas apmokestinimą ir nustatė pradinius tarifus bei atskiras lengvatas ir neapmokestinamąsias sumas.
  • Pirmasis pasaulinis karas ir vėlesni XX a. įvykiai lėmė reikšmingą mokesčių tarifų didinimą ir plataus masto federalinių pajamų mokesčių sistemą, kuri tapo svarbiausiu federalinių pajamų šaltiniu.
  • Šešioliktoji pataisa padėjo įteisinti progresyvų pajamų mokesčio principą JAV: nors pati pataisa nenustato progresinių tarifų, ji leido Kongresui nustatyti įvairius tarifus ir struktūras, kurios vėliau tapo įprastos mokesčių politikos dalys.

Teisiniai ir politiniai aspektai

Reikėtų pabrėžti, kad pati pataisa neįveda mokesčio — ji tik suteikia įgaliojimą Kongresui. Todėl mokesčių dydžiai, tarifai, išimtys, deklaravimo taisyklės ir administravimas nustatomi įstatymais ir mokesčių administracijos (dabartinės Vidaus pajamų tarnybos, angl. IRS) reglamentais. Nuo pataisos priėmimo teismai periodiškai vertino konkrečias mokesčių normas, tačiau bendrasis federalinio pajamų mokesčio konstitucingumas yra tvirtai pripažintas.

Trumpa santrauka

Šešioliktoji JAV Konstitucijos pataisa (1913) leido Kongresui imti federalinį pajamų mokestį be reikalavimo paskirstyti mokestines naštas tarp valstijų. Tai atvėrė kelią nuolatinei federalinei pajamų mokesčių sistemai, kuri vėliau tapo pagrindiniu valstybės biudžeto pajamų šaltiniu ir svarbiausiu instrumentu fiskalinėje politikoje.