Šešioliktoji JAV Konstitucijos pataisa (1913): federalinis pajamų mokestis
1913 m. vasario 3 d. ratifikuota JAV Konstitucijos šešioliktoji pataisa (XVI pataisa) leidžia Kongresui nustatyti federalinį pajamų mokestį. Tai leidžia federalinei valdžiai rinkti mokestį nuo asmens pajamų, nesvarbu, iš kur tos pajamos gaunamos. Šešioliktąja pataisa buvo panaikintas 1895 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. 1895 m. Pollock byloje Teismas nusprendė, kad 2 proc. mokestis didesnėms nei 4 000 JAV dolerių pajamoms prieštarauja Konstitucijai. Taip buvo todėl, kad įstatyme, kurį sprendimas panaikino, nebuvo numatytas paskirstymas, todėl teismas nusprendė priešingai. Šešioliktoji pataisa leido Kongresui nustatyti vienodą tiesioginį pajamų mokestį, kuriam netaikomas paskirstymas.
Istorinis kontekstas
Federalinis pajamų mokestis JAV turėjo trumpą istoriją dar iki XVI pataisos: per Pilietinį karą Kongresas buvo įvedęs laikinus pajamų mokesčius, tačiau jie buvo panaikinti vėliau. 1894 m. priimtas federalinis pajamų mokesčio įstatymas (kartu su Wilson–Gorman tarifų pakeitimais) bandė įvesti nuolatinį mokestį, tačiau Aukščiausiasis Teismas byloje Pollock 1895 m. nutarė, kad tam tikros pajamos (ypač iš nuomos, dividendų ir palūkanų) tretinamos kaip „tiesioginės“ mokesčiai ir todėl privalo būti paskirstomi tarp valstijų pagal gyventojų skaičių — reikalavimas, kurio praktiškai neįmanoma taikyti pajamų mokesčiui. Dėl to federalinė galimybė imti tokio pobūdžio mokestį buvo iš esmės apribota tol, kol nebuvo pakeista Konstitucija.
Tekstas ir teisinė reikšmė
Šešioliktoji pataisa iš esmės suteikė Kongresui aiškią įgaliojimų bazę: leisti ir rinkti mokesčius nuo pajamų, „nesvarbu, iš kur tos pajamos gaunamos“, be paskirstymo tarp valstijų ir be atsižvelgimo į gyventojų surašymą. Pats pataisos tekstas neužfiksuoja konkrečių mokesčių tarifų ar taisyklių — ji tik panaikina konstitucinį barjerą, kuris iki tol trukdė federalinei valdžiai taikyti tiesioginį pajamų mokestį.
Pritaikymas praktikoje ir pasekmės
- Po pataisos Kongresas vėl priėmė federalinius pajamų mokesčio įstatymus — pirmasis reikšmingesnis buvo 1913 m. mokesčių įstatymas (Revenue Act of 1913), kuris atkūrė pajamas apmokestinimą ir nustatė pradinius tarifus bei atskiras lengvatas ir neapmokestinamąsias sumas.
- Pirmasis pasaulinis karas ir vėlesni XX a. įvykiai lėmė reikšmingą mokesčių tarifų didinimą ir plataus masto federalinių pajamų mokesčių sistemą, kuri tapo svarbiausiu federalinių pajamų šaltiniu.
- Šešioliktoji pataisa padėjo įteisinti progresyvų pajamų mokesčio principą JAV: nors pati pataisa nenustato progresinių tarifų, ji leido Kongresui nustatyti įvairius tarifus ir struktūras, kurios vėliau tapo įprastos mokesčių politikos dalys.
Teisiniai ir politiniai aspektai
Reikėtų pabrėžti, kad pati pataisa neįveda mokesčio — ji tik suteikia įgaliojimą Kongresui. Todėl mokesčių dydžiai, tarifai, išimtys, deklaravimo taisyklės ir administravimas nustatomi įstatymais ir mokesčių administracijos (dabartinės Vidaus pajamų tarnybos, angl. IRS) reglamentais. Nuo pataisos priėmimo teismai periodiškai vertino konkrečias mokesčių normas, tačiau bendrasis federalinio pajamų mokesčio konstitucingumas yra tvirtai pripažintas.
Trumpa santrauka
Šešioliktoji JAV Konstitucijos pataisa (1913) leido Kongresui imti federalinį pajamų mokestį be reikalavimo paskirstyti mokestines naštas tarp valstijų. Tai atvėrė kelią nuolatinei federalinei pajamų mokesčių sistemai, kuri vėliau tapo pagrindiniu valstybės biudžeto pajamų šaltiniu ir svarbiausiu instrumentu fiskalinėje politikoje.
Tekstas
"Kongresas turi teisę nustatyti ir rinkti mokesčius nuo pajamų, nepriklausomai nuo jų šaltinio, neskirstydamas jų tarp atskirų valstijų ir neatsižvelgdamas į jokį surašymą ar suskaičiavimą."
Fonas
Kai Konstitucijos kūrėjai sprendė, kaip bus finansuojama naujoji vyriausybė, jie stengėsi išvengti mokesčių, pagrįstų asmens pajamomis. Konstitucijos pirmojo straipsnio 2 ir 9 skirsniuose buvo sukurta "paskirstymo taisyklė". Praktiškai tai reikalavo, kad Kongresas apmokestintų valstijas, atsižvelgdamas į kiekvienos valstijos gyventojų skaičių, o ne mokestį nuo kiekvieno asmens pajamų ar turto. Pavyzdžiui, jei valstija sudarė keturis procentus visų gyventojų, ji turėjo mokėti keturis procentus viso federalinio mokesčio. Konstitucijos kūrėjai tikėjosi, kad bus taikomi tiesioginiai mokesčiai, ir šią sąvoką apibrėžė plačiai. Tačiau jie nemanė, kad paskirstymas sužlugdys bet kokį bandymą surinkti tiesioginius mokesčius.
Iki 1913 m. didžiąją dalį federalinių pajamų sudarė netiesioginiai prekių mokesčiai. Jiems priskiriami į šalį importuojamų prekių tarifai. Jiems taip pat priklausė akcizai tokioms prekėms kaip viskis. Pajamų mokesčiai 1913 m. nebuvo naujovė. Pilietinio karo metu 1861 m. Kongresas priėmė Pajamų įstatymą, kad padėtų apmokėti karą. Po dešimties metų jam buvo leista nustoti galioti. Pajamų mokestis buvo įvestas ir Amerikos Konfederacinėse Valstijose. Nuo 1863 m. nuo mokesčio buvo atleista pirmoji 1 000 JAV dolerių suma, o nuo pirmųjų 1 500 JAV dolerių, viršijančių atleidimą, buvo taikomas 1 % mokestis. Visoms pajamoms, viršijančioms šią sumą, buvo taikomas 2 % mokestis.
1894 m. Kongresas priėmė Vilsono-Gormano tarifų įstatymą, kuriame buvo numatytas vienodo dydžio 2 proc. federalinis pajamų mokestis. Po metų Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. Jis nusprendė, kad mokestis prieštarauja Konstitucijai, nes tai buvo tiesioginis mokestis ir nebuvo paskirstytas pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių.
Konstitucinis pajamų mokestis
1909 m. birželio 16 d. prezidentas Taftas Senatui išsiuntė pranešimą, kuriame rašoma:
"Todėl rekomenduoju Kongresui, kad abeji rūmai dviem trečdaliais balsų pasiūlytų Konstitucijos pataisą, suteikiančią teisę Nacionalinei vyriausybei rinkti pajamų mokestį, neskirstant jo valstijoms proporcingai gyventojų skaičiui."
Po penkias valandas trukusių diskusijų Atstovų Rūmų salėje įstatymo projektui buvo pritarta 314-14 (1 balsas "už", 55 nebalsavo). Tada jis buvo išsiųstas valstijų įstatymų leidėjams ratifikuoti. Pataisa suteikė Kongresui teisę taikyti tiesioginį mokestį, pagrįstą žmonių pajamomis, kuriam nebūtų taikoma paskirstymo taisyklė.
Šešioliktosios pataisos poveikis
Didžiausias ir tiesioginis šešioliktosios pataisos priėmimo poveikis buvo tas, kad valdžia iš valstijų buvo perduota nacionalinei vyriausybei. Valstijose pajamų mokesčiai buvo įvesti anksčiau nei nacionalinėje vyriausybėje. Dėl to nacionalinė vyriausybė buvo silpnesnė, nes turėjo mažiau pajamų nei valstijos. Be Šešioliktosios pataisos nacionalinei vyriausybei būtų buvę daug sunkiau išplėsti savo karinę galią į kitas pasaulio dalis.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra šešioliktoji pataisa?
A: Šešioliktoji pataisa - tai Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa, leidžianti Kongresui įvesti federalinį pajamų mokestį.
K: Kada buvo ratifikuota šešioliktoji pataisa?
A: Šešioliktoji pataisa buvo ratifikuota 1913 m. vasario 3 d.
K: Ką šešioliktoji pataisa leidžia federalinei valdžiai daryti?
A.: Šešioliktoji pataisa leidžia federalinei valdžiai rinkti gyventojų pajamų mokestį, nesvarbu, iš kur tos pajamos gaunamos.
K: Koks buvo 1895 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co.
A.: 1895 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. buvo sprendimas, kuriuo 2 proc. mokestis nuo didesnių nei 4 000 JAV dolerių pajamų buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
K: Kodėl Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. byloje įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai?
A: Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes jame nebuvo numatytas paskirstymas.
K.: Kaip šešioliktoji pataisa panaikino Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. bylos sprendimą?
A.: Šešioliktoji pataisa leido Kongresui rinkti vienodą tiesioginį pajamų mokestį, kuriam netaikomas paskirstymas, todėl buvo panaikintas sprendimas byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co.
K: Ką šešioliktoji pataisa leidžia Kongresui daryti su pajamų mokesčiu?
A.: Šešioliktoji pataisa leidžia Kongresui nustatyti vienodą tiesioginį pajamų mokestį, kuriam netaikomas paskirstymas.
