Šešioliktoji Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisa

Tekstas

"Kongresas turi teisę nustatyti ir rinkti mokesčius nuo pajamų, nepriklausomai nuo jų šaltinio, neskirstydamas jų tarp atskirų valstijų ir neatsižvelgdamas į jokį surašymą ar suskaičiavimą."

Fonas

Kai Konstitucijos kūrėjai sprendė, kaip bus finansuojama naujoji vyriausybė, jie stengėsi išvengti mokesčių, pagrįstų asmens pajamomis. Konstitucijos pirmojo straipsnio 2 ir 9 skirsniuose buvo sukurta "paskirstymo taisyklė". Praktiškai tai reikalavo, kad Kongresas apmokestintų valstijas, atsižvelgdamas į kiekvienos valstijos gyventojų skaičių, o ne mokestį nuo kiekvieno asmens pajamų ar turto. Pavyzdžiui, jei valstija sudarė keturis procentus visų gyventojų, ji turėjo mokėti keturis procentus viso federalinio mokesčio. Konstitucijos kūrėjai tikėjosi, kad bus taikomi tiesioginiai mokesčiai, ir šią sąvoką apibrėžė plačiai. Tačiau jie nemanė, kad paskirstymas sužlugdys bet kokį bandymą surinkti tiesioginius mokesčius.

Iki 1913 m. didžiąją dalį federalinių pajamų sudarė netiesioginiai prekių mokesčiai. Jiems priskiriami į šalį importuojamų prekių tarifai. Jiems taip pat priklausė akcizai tokioms prekėms kaip viskis. Pajamų mokesčiai 1913 m. nebuvo naujovė. Pilietinio karo metu 1861 m. Kongresas priėmė Pajamų įstatymą, kad padėtų apmokėti karą. Po dešimties metų jam buvo leista nustoti galioti. Pajamų mokestis buvo įvestas ir Amerikos Konfederacinėse Valstijose. Nuo 1863 m. nuo mokesčio buvo atleista pirmoji 1 000 JAV dolerių suma, o nuo pirmųjų 1 500 JAV dolerių, viršijančių atleidimą, buvo taikomas 1 % mokestis. Visoms pajamoms, viršijančioms šią sumą, buvo taikomas 2 % mokestis.

1894 m. Kongresas priėmė Vilsono-Gormano tarifų įstatymą, kuriame buvo numatytas vienodo dydžio 2 proc. federalinis pajamų mokestis. Po metų Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Pollock v. Farmers' Loan & Trust Co. Jis nusprendė, kad mokestis prieštarauja Konstitucijai, nes tai buvo tiesioginis mokestis ir nebuvo paskirstytas pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių.

Konstitucinis pajamų mokestis

1909 m. birželio 16 d. prezidentas Taftas Senatui išsiuntė pranešimą, kuriame rašoma:

"Todėl rekomenduoju Kongresui, kad abeji rūmai dviem trečdaliais balsų pasiūlytų Konstitucijos pataisą, suteikiančią teisę Nacionalinei vyriausybei rinkti pajamų mokestį, neskirstant jo valstijoms proporcingai gyventojų skaičiui."

Po penkias valandas trukusių diskusijų Atstovų Rūmų salėje įstatymo projektui buvo pritarta 314-14 (1 balsas "už", 55 nebalsavo). Tada jis buvo išsiųstas valstijų įstatymų leidėjams ratifikuoti. Pataisa suteikė Kongresui teisę taikyti tiesioginį mokestį, pagrįstą žmonių pajamomis, kuriam nebūtų taikoma paskirstymo taisyklė.

Šešioliktosios pataisos poveikis

Didžiausias ir tiesioginis šešioliktosios pataisos priėmimo poveikis buvo tas, kad valdžia iš valstijų buvo perduota nacionalinei vyriausybei. Valstijose pajamų mokesčiai buvo įvesti anksčiau nei nacionalinėje vyriausybėje. Dėl to nacionalinė vyriausybė buvo silpnesnė, nes turėjo mažiau pajamų nei valstijos. Be Šešioliktosios pataisos nacionalinei vyriausybei būtų buvę daug sunkiau išplėsti savo karinę galią į kitas pasaulio dalis.