JAV Konstitucijos XXVII pataisa: Kongreso narių atlyginimų reglamentas
Sužinokite, kaip JAV Konstitucijos XXVII pataisa reglamentuoja Kongreso narių atlyginimus ir kodėl jos 202 metų ratifikacija tapo istoriniu įvykiu.
Dvidešimt septintoji Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa (XXVII pataisa) susijusi su Jungtinių Valstijų Kongreso narių atlyginimais.
Kongresą sudaro dveji rūmai, kurių nariai dirba skirtingas kadencijas. Jungtinių Valstijų Senato nariai dirba šešerius metus, o Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmų nariai - dvejus metus. Dvidešimt septintojoje pataisoje aiškiai nustatyta taisyklė: jokiais įstatymais negalima keisti kongresmenų atlyginimų taip, kad pakeitimas įsigaliotų iki tol, kol neprasideda nauja dvejų metų Atstovų Rūmų kadencija. Praktikoje tai reiškia, kad bet koks įstatymas, nustatantis atlyginimų padidinimą ar sumažinimą, negali įsigalioti anksčiau nei po kitų Atstovų Rūmų rinkimų.
Ką konkrečiai draudžia pataisa
XXVII pataisa ne tik draudžia nedelsiant keisti atlyginimus, bet ir veikia kaip demokratinis mechanizmas: ji leidžia rinkėjams reaguoti į kongresmenų sprendimus (pvz., apie atlyginimų didinimą) per artėjančius rinkimus. Pataisa taikoma nariams abiejuose rūmuose ir apima tiek tiesioginius atlyginimus, tiek su atlygių nustatymu susijusias išmokas, jei jos būtų pakeistos įstatymu. Ji neuždraudžia atlyginimų reguliavimo apskritai — tokie pakeitimai tiesiog turi laukti įsigaliojimo iki kitos Atstovų Rūmų kadencijos.
Istorija ir ratifikavimo procesas
Nuo 2020 m. dvidešimt septintoji pataisa yra paskutinė į Konstituciją įtraukta pataisa. Valstijoms prireikė daugiau laiko šiai pataisai ratifikuoti nei bet kuriai kitai istorijoje. 1789 m. rugsėjo 25 d. 1-asis Jungtinių Valstijų Kongresas išsiuntė siūlomą pataisą valstijoms, kad jos ją patvirtintų. Tik 1992 m. gegužės 7 d. pakankamai valstijų ratifikavo šią pataisą, kad ji būtų įtraukta į Konstituciją. Ratifikavimo procesas užtruko 202 metus, 7 mėnesius ir 12 dienų - ilgiausiai Jungtinių Valstijų istorijoje.
Reanimavimo istorija yra netipiška: XX a. pabaigoje studentas Gregory Watson ir keli kiti piliečiai atgaivino XIX a. paliktą pataisos ratifikavimo kampaniją, siųsdami pastabas ir skatinimus valstijų parlamentuose. Šis pavyzdys dažnai cituojamas kaip įrodymas, kad net ilgai „neužbaigta“ konstitucinė iniciatyva gali būti įgyvendinta, jei atsiranda politinė valia ir pilietinis aktyvumas.
Praktinė reikšmė, taikymas ir ginčai
- Prevencinis mechanizmas: pataisa riboja tiesioginį savanaudišką atlyginimų koregavimą, priversdama politikus svarstyti rinkėjų reakciją prieš įsigaliojant bet kokiems pakeitimams.
- Teisinė interpretacija: nors pataisa yra paprasta savo forma, jos taikymui kyla praktinių klausimų (pvz., kaip traktuoti automatinius indeksavimo mechanizmus ar papildomas išmokas). Didelių Aukščiausiojo Teismo precedentų šiuo klausimu nėra, todėl daug kas sprendžiama įprasta įstatymų leidybos praktika ir konstitucine interpretacija.
- Darbo aplinka Kongrese: kadangi atlyginimų nustatymas yra viešas ir politinis procesas, įsigaliojimo atidėjimas dažnai reiškia, kad atlyginimų pakeitimai būna susieti su konkrečiais laikotarpiais arba papildomomis sąlygomis.
- Ribojimai: pataisa taikoma tik Kongreso nariams; kitų valdžios šakų (pvz., teisėjų ar Prezidento) atlyginimų reguliavimas apibrėžiamas kitomis Konstitucijos nuostatomis.
Kaip tai veikia kasdienėje politikoje
Kongresas, norėdamas pakeisti savo narių atlyginimus, dažnai nustato, kad pakeitimai įsigalios tik nuo tam tikros datos, kurią suderina su pataisos reikalavimu (dažniausiai po artimiausių Atstovų Rūmų rinkimų). Tokiu būdu formaliai paisoma pataisos dvasios, tuo pačiu leidžiama keisti kompensaciją. Viešojoje erdvėje atlyginimų klausimai dažnai tampa politiniu argumentu rinkimų kampanijose, nes pataisa suteikia rinkėjams realią galimybę per rinkimus atsiliepti į kongresmenų sprendimus dėl atlyginimų.
Reikšmė ir simbolika
XXVII pataisa yra ne tik techninis konstitucinis taisyklių rinkinys — ji reprezentuoja idėją, kad valdytojai turi būti atsakingi rinkėjams, o esminiai jų materialiniai interesai negali būti keičiami be viešojo kontrole ir laiko, per kurį rinkėjai gali pareikšti savo valią. Ilgas ratifikavimo kelias taip pat parodo Konstitucijos lankstumą ir piliečių galimybę atgaivinti senas iniciatyvas.
Apibendrinant: Dvidešimt septintoji pataisa riboja Kongreso gebėjimą iš karto pakeisti savo narių atlyginimus, reikalaujant, kad bet koks toks pakeitimas įsigaliotų tik po kitos Atstovų Rūmų kadencijos pradžios — tai demokratinis saugiklis, lemiantis viešą atsakomybę ir rinkėjų įtaką atlyginimų klausimams.
Tekstas
Kai 1789 m. Kongresas pirmą kartą pasiūlė šią pataisą, buvo pasiūlytas šis tekstas:
Joks įstatymas, keičiantis kompensacijas už senatorių ir atstovų paslaugas, neįsigalioja, kol neįvyks atstovų rinkimai.
Istorija
1789 m. rugsėjo 25 d. pirmasis Jungtinių Valstijų Kongresas pateikė valstijoms patvirtinti 12 pataisų. Tai buvo pirmosios 12 kada nors parašytų Konstitucijos pataisų, kurias parašė Džeimsas Madisonas. Viena iš jų buvo pataisa dėl Kongreso narių atlyginimų. Madisonas norėjo apsisaugoti nuo to, kad Kongreso nariai negalėtų sau padidinti atlyginimų, kada panorėję, kol jie yra kadencijos viduryje ir žmonės negali jų išrinkti.
1791 m. valstijos ratifikavo dešimt iš 12 pasiūlytų pataisų. Šios dešimt pataisų tapo Teisių bilietu. Tačiau valstijos neratifikavo kitų dviejų iš dvylikos pataisų, įskaitant pataisą dėl Kongreso narių darbo užmokesčio apribojimo.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokia yra dvidešimt septintoji Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisa?
A: Dvidešimt septintoji Jungtinių Valstijų Konstitucijos pataisa (XXVII pataisa) yra susijusi su Jungtinių Valstijų Kongreso nariams mokamais atlyginimais.
K: Kokios trukmės yra Kongreso narių kadencijos?
A: Jungtinių Valstijų Senato narių kadencijos trunka šešerius metus, o Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmų narių kadencijos trunka dvejus metus.
K: Ką sako dvidešimt septintoji pataisa?
A: Dvidešimt septintojoje pataisoje sakoma, kad jokiais įstatymais negalima keisti kongresmenų atlyginimų tol, kol neprasideda nauja dvejų metų atstovų kadencija.
K: Kada ši pataisa buvo įtraukta į Konstituciją?
A: Nuo 2022 m. tai paskutinė į Konstituciją įtraukta pataisa. Valstijoms prireikė daugiau laiko ratifikuoti šią pataisą nei bet kurią kitą istorijoje, o oficialiai ji buvo įtraukta tik 1992 m. gegužės 7 d.
K: Kada Kongresas pirmą kartą išsiuntė šią siūlomą pataisą?
Atsakymas: 1789 m. rugsėjo 25 d. 1-asis Jungtinių Valstijų Kongresas išsiuntė šią siūlomą pataisą.
K: Kiek laiko prireikė, kad šią pataisą ratifikuotų pakankamai valstijų?
A: Prireikė 202 metų, 7 mėnesių ir 12 dienų - ilgiausiai Jungtinių Valstijų istorijoje - kad pakankamai valstijų ratifikuotų šią pataisą ir ji būtų įtraukta į Konstituciją.
Ieškoti