Vilkiniai vorai (Lycosidae) — biologija, elgsena ir rūšys
Vilkiniai vorai (Lycosidae): sužinokite apie jų biologiją, medžioklės elgseną, rūšis, dydžius ir neįprastą motinos priežiūrą — nuo 1 mm iki 38 mm egzempliorių.
Vilkinis voras yra vorų grupės, kurios mokslinis pavadinimas yra Lycosidae, narys. Lotyniškas vardas Lycos reiškia „vilkas“ — pavadinimas kilo nuo šių vorų medžioklės būdo: jie nėra tinklais gaudantys vorai, o aktyvūs, vieniši medžiotojai. Nors vilkai medžioja būriais, vilkiniai vorai gyvena ir medžioja vieni; jų taktika dažnai primena vienišų žinduolių ar greitų plėšrūnų (pvz., gepardų) strategiją: jie laukia arba tyko, o kai grobis priartėja — staigiu ir greitu puolimu jį pagauna.
Biologija ir taksonomija
Lycosidae yra didelė vorų šeima, pasaulyje apimanti apie 2 400 rūšių įvairiuose ~120–130 genčių. Dažniausiai pasitaikančios gentys yra Pardosa, Lycos, Trochosa ir Hogna. Šie vorai gyvena labai įvairiose ekosistemose — nuo pievų ir miškų iki dykumų ir pakrančių — ir yra plačiai paplitę visame pasaulyje.
Išvaizda ir dydis
Vilkiniai vorai būna įvairaus dydžio: mažiausiųjų kūno ilgis gali siekti vos apie 1 mm, o didžiausių — iki ~38 mm. Kūnas paprastai raudonai-rusvas ar rudas su maskuojančia raštais, dažnai su dryžiais ar dėmėmis. Vienas lengvai atpažįstamų požymių — jų akių išdėstymas: aštuonios akys trijose eilėse, iš kurių dvi vidurinės yra ypač didelės ir suteikia gerą regėjimą, reikalingą medžioklei ir naktinei veiklai.
Elgsena ir medžioklė
Vilkiniai vorai yra „cursorial“ plėšrūnai — jie nebūna pasyvūs tinklų statytojai. Jie aktyviai ieško arba laukia grobio, panaudodami greitį, staigius šuolius ir gerą regą. Silką naudoja ne grobio gaudymui, o prieglaudoms, tuneliams, kiaušinių maišeliui (kiaušinių sferai) bei traukos laidams (dragline), kuriais saugiai sugrįžta ar sulaiko save kritimo atveju.
Kai kurios rūšys kasasi urvus arba glūdi po akmenimis ir augmenija, kitos beveik visą laiką juda laisvai po žemę. Dalis rūšių yra aktyvios naktimis, tačiau yra ir dieninių medžiotojų.
Dauginimasis ir motinos priežiūra
Po poravimosi patelė pasiruošia kiaušinių dėklei: ant žemės pakloja šiurkštų šilko lakštą, ant kurio išlieja šilkiniu piltuvu panašią taurę ir į ją deda kiaušinius. Po kiaušinių padėjimo taurė uždaroma, gaunant apvalų šilko kamuolį, kurį patelė prideda ir nešioja pritvirtintą prie spineretų, kol kiaušiniai vystosi.
Kai išsirita voriukai, jie išlipa ant motinos kojų ir susėda ant jos nugaros — kartais jų ten būna virš šimto. Motina nešioja juos kelias dienas ar savaites, saugo tol, kol jaunikliai padaro pirmą šerdį ar būna pakankamai stiprūs savarankiškam gyvenimui. Po to mažieji išsisklaido — kai kurie skristeli vėjo pagalba (ballooning), kiti pradeda medžioti patys.
Rūšys, pavadinimai ir mitai
Iš vienos vilkinių vorų rūšies kilo pavadinimas, kuris anglų kalboje dabar vartojamas visai kitai vorų grupei — taip atsirado žodis „tarantula“. Tai Hogna tarantula, randama aplink Italijos Taranto miestą. Ten seniau tikėta, kad įkandimas turi mirtinų pasekmių ir kad auką galima išgelbėti tik priversant šokti vadinamąjį „tarantella“ šokį. Iš tiesų Hogna tarantula nekelia pavojingų įkandimų žmonėms; ankstesnės mirtys, greičiausiai priskiriamos vorų įkandimams Taranto apylinkėse, galėjo būti dėl kitų nuodingesnių rūšių, pavyzdžiui, vietinės voratinklio našlės.
Svarba ekosistemai ir santykis su žmonėmis
Vilkiniai vorai yra svarbūs natūralūs plėšrūnai, reguliuojantys smulkių vabzdžių populiacijas — todėl jie yra natūralūs „sodininkai“ ir naudingos buveinėse, kuriose auginami pasėliai ir daržovės. Daugumai rūšių vorų įkandimas žmonėms nėra pavojingas; jis gali sukelti vietinę skausmo ar patinimo reakciją, tačiau sisteminiai sunkūs simptomai yra reti. Vis dėlto alerginės reakcijos visada įmanomos, tad patekus rimtesniems simptomams (pvz., stiprus kvėpavimo sutrikimas, didelis patinimas, silpnumas) reikėtų kreiptis į medikus.
Kaip atpažinti ir elgtis radus vilkinį vorą
- Atpažinti padeda aštuonių akių išdėstymas ir palyginti galingas kūnas bei greitos kojų judesys.
- Jei randate vilkinį vorą namuose, daugeliu atvejų geriausia jį pagauti stikline ir išleisti lauke — agresyvūs jie nebūna, jei nėra provokuojami.
- Jei bijote įkandimo arba radote įkandimo žaizdą, ją plaukite ir stebėkite. Prireikus kreipkitės į gydytoją.
Kaip matote antroje nuotraukoje, motinos vilkės ant nugaros nešioja savo mažylius vorus. Kelias dienas ji saugo mažylius, o paskui mažyliai palieka ją ir iškeliauja savarankiškai.
Australijos vilkinis voras su kiaušinio maišeliu, pritvirtintu prie nugarėlės.
Lycosa tarantula su kūdikiais.
Ar tai vilkas voras?
Yra kelių rūšių vorų, kurie atrodo beveik kaip vilkiniai vorai. Geriausias būdas tuo įsitikinti - pažvelgti į akis. Apačioje yra keturios mažos akys, paskui dvi labai didelės akys, tada dvi šiek tiek mažesnės akys.
Vilkinio voratinklio akys - atkreipkite dėmesį, kad jos ne visos yra vienodo dydžio.
Iš priekio žvelgiančios vilko voratinklio akys.
Vorų, kurie nėra vilkiniai vorai, akys.
Įvairios vilkų vorų rūšys
Vilkiniai vorai būna įvairaus dydžio - nuo 2 iki 40 milimetrų (daugiau nei colio dydžio).
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra mokslinis Wolf vorų pavadinimas?
A: Mokslinis vilko vorų pavadinimas yra Lycosidae.
K.: Kaip vilkų vorai gavo savo pavadinimą?
A.: Vilkų vorai pavadinimą gavo nuo jų medžioklės būdo, kuris, žmonių manymu, buvo panašus į vilkų medžioklės būdą.
K.: Kokio dydžio yra vilkų vorai?
A: Mažiausio vilko voras yra mažesnis nei 0,04 colio (1 mm), o didžiausio - apie 1,5 colio (38 mm) ilgio.
K: Ar visi vilkiniai vorai gyvena virš žemės?
A: Ne, ne visi vilkiniai vorai gyvena virš žemės; kai kurie iš jų kasasi urvus, bet išeina į lauką klajoti ir medžioti, o kiti beveik visą gyvenimą praleidžia laukdami praeinančių vabzdžių savo urvuose.
K: Nuo kokios rūšies vorų kilęs angliškas pavadinimas "tarantula"?
Atsakymas: Hogna tarantula yra angliškas pavadinimas "tarantula".
K: Kaip vilkinio voriuko patelė deda kiaušinius?
Atsakymas: Vilko vorų patelė ant žemės susikuria laisvą vietą, pakloja šiurkštų šilko lakštą, o tada ant to lakšto padaro šilkinę taurę, į kurią deda kiaušinius. Tuomet ji uždaro taurę, suformuodama apvalų rutulį, ir laiko jį savo spineriais, kol pradeda dėti kiaušinius.
Klausimas: Kaip mažieji vorai palieka motinos nugarą?
A: Išsiritę iš motinos nugaros mažyliai voriukai išbėga ant jos kojų ir uždengia viršutinę kūno dalį, o paskui, kelias dienas saugomi motinos, palieka ją.
Ieškoti