Plėšriavoriai
Vilkinis voras yra vorų grupės, kurios mokslinis pavadinimas yra Lycosidae, narys. Lycos lotyniškai reiškia "vilkas". Šių vorų pavadinimas kilo nuo jų medžioklės būdo, kuris, juos pavadinusių žmonių nuomone, buvo panašus į vilkų medžioklės būdą. Tačiau vilkai medžioja būriais, o vorai yra vieniši gyvūnai. Jų medžioklės būdas labiau primena vienišų kačių, pavyzdžiui, gepardų, medžioklę. Jie paprastai laukia, kol grobis nuklysta netoli, ir tik tada skuba jį nužudyti.
Vilkiniai vorai priklauso didelei grupei. Mažiausiųjų kūno ilgis nesiekia 0,04 colio (1 mm). Didžiausi yra apie 1,5 colio (38 mm) ilgio. Kai kurie vilkiniai vorai visą gyvenimą praleidžia virš žemės (užima geriausią prieglobstį, kokį tik gali rasti), kiti kasasi urvus, bet iš jų išeina klajoti ir medžioti, o kai kurie beveik visą gyvenimą praleidžia savo urvuose laukdami praeinančių vabzdžių.
Iš vienos vilkinių vorų rūšies kilo pavadinimas, kuris dabar anglų kalboje vartojamas visai kitai vorų rūšiai pavadinti. Tai Hogna tarantula, nes jis aptinkamas Italijos Taranto miesto apylinkėse. Ten žmonės kadaise tikėjo, kad jei žmogui įkando vienas iš šių vilkinių vorų, jis būtinai mirtų, nebent būtų priverstas šokti laukinį šokį. Iš tikrųjų Hogna tarantula nesukelia įkandimų, kuriems reikėtų medikų pagalbos. Bet kokios Taranto apylinkėse nuo vorų įvykusios mirtys greičiausiai įvyko nuo vietinio voratinklio našlės.
Po to, kai vilko vorų patelė susiporuoja, ji ant žemės susikuria laisvą vietą, pakloja šiurkštų šilko lakštą, o ant to lakšto padaro šilkinę taurę, į kurią deda kiaušinius. Po to ji uždaro taurę, suformuodama apvalų rutulį, ir laiko jį savo spineretais, kol pradeda dėti kiaušinius. Tada ji atidaro šilko kamuolį ir leidžia voriukams išsiritti. Jie visi išskrenda ant jos kojų ir padengia viršutinę kūno dalį. Ant jos nugaros gali būti daugiau nei šimtas mažų voriukų.
Kaip matote antroje nuotraukoje, motinos vilkės ant nugaros nešioja savo mažylius vorus. Kelias dienas jos saugo mažylius, o paskui mažyliai palieka ją ir iškeliauja savarankiškai.
Australijos vilkinis voras su kiaušinio maišeliu, pritvirtintu prie nugarėlės.
Lycosa tarantula su kūdikiais.
Ar tai vilkas voras?
Yra kelių rūšių vorų, kurie atrodo beveik kaip vilkiniai vorai. Geriausias būdas tuo įsitikinti - pažvelgti į akis. Apačioje yra keturios mažos akys, paskui dvi labai didelės akys, tada dvi šiek tiek mažesnės akys.
Vilkinio voratinklio akys - atkreipkite dėmesį, kad jos ne visos yra vienodo dydžio.
Iš priekio žvelgiančios vilko voratinklio akys.
Vorų, kurie nėra vilkiniai vorai, akys.
Įvairios vilkų vorų rūšys
Vilkiniai vorai būna įvairaus dydžio - nuo 2 iki 40 milimetrų (daugiau nei colio dydžio).
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra mokslinis Wolf vorų pavadinimas?
A: Mokslinis vilko vorų pavadinimas yra Lycosidae.
K.: Kaip vilkų vorai gavo savo pavadinimą?
A.: Vilkų vorai pavadinimą gavo nuo jų medžioklės būdo, kuris, žmonių manymu, buvo panašus į vilkų medžioklės būdą.
K.: Kokio dydžio yra vilkų vorai?
A: Mažiausio vilko voras yra mažesnis nei 0,04 colio (1 mm), o didžiausio - apie 1,5 colio (38 mm) ilgio.
K: Ar visi vilkiniai vorai gyvena virš žemės?
A: Ne, ne visi vilkiniai vorai gyvena virš žemės; kai kurie iš jų kasasi urvus, bet išeina į lauką klajoti ir medžioti, o kiti beveik visą gyvenimą praleidžia laukdami praeinančių vabzdžių savo urvuose.
K: Nuo kokios rūšies vorų kilęs angliškas pavadinimas "tarantula"?
Atsakymas: Hogna tarantula yra angliškas pavadinimas "tarantula".
K: Kaip vilkinio voriuko patelė deda kiaušinius?
Atsakymas: Vilko vorų patelė ant žemės susikuria laisvą vietą, pakloja šiurkštų šilko lakštą, o tada ant to lakšto padaro šilkinę taurę, į kurią deda kiaušinius. Tuomet ji uždaro taurę, suformuodama apvalų rutulį, ir laiko jį savo spineriais, kol pradeda dėti kiaušinius.
Klausimas: Kaip mažieji vorai palieka motinos nugarą?
A: Išsiritę iš motinos nugaros mažyliai voriukai išbėga ant jos kojų ir uždengia viršutinę kūno dalį, o paskui, kelias dienas saugomi motinos, palieka ją.
