Vilkinis voras yra vorų grupės, kurios mokslinis pavadinimas yra Lycosidae, narys. Lotyniškas vardas Lycos reiškia „vilkas“ — pavadinimas kilo nuo šių vorų medžioklės būdo: jie nėra tinklais gaudantys vorai, o aktyvūs, vieniši medžiotojai. Nors vilkai medžioja būriais, vilkiniai vorai gyvena ir medžioja vieni; jų taktika dažnai primena vienišų žinduolių ar greitų plėšrūnų (pvz., gepardų) strategiją: jie laukia arba tyko, o kai grobis priartėja — staigiu ir greitu puolimu jį pagauna.

Biologija ir taksonomija

Lycosidae yra didelė vorų šeima, pasaulyje apimanti apie 2 400 rūšių įvairiuose ~120–130 genčių. Dažniausiai pasitaikančios gentys yra Pardosa, Lycos, Trochosa ir Hogna. Šie vorai gyvena labai įvairiose ekosistemose — nuo pievų ir miškų iki dykumų ir pakrančių — ir yra plačiai paplitę visame pasaulyje.

Išvaizda ir dydis

Vilkiniai vorai būna įvairaus dydžio: mažiausiųjų kūno ilgis gali siekti vos apie 1 mm, o didžiausių — iki ~38 mm. Kūnas paprastai raudonai-rusvas ar rudas su maskuojančia raštais, dažnai su dryžiais ar dėmėmis. Vienas lengvai atpažįstamų požymių — jų akių išdėstymas: aštuonios akys trijose eilėse, iš kurių dvi vidurinės yra ypač didelės ir suteikia gerą regėjimą, reikalingą medžioklei ir naktinei veiklai.

Elgsena ir medžioklė

Vilkiniai vorai yra „cursorial“ plėšrūnai — jie nebūna pasyvūs tinklų statytojai. Jie aktyviai ieško arba laukia grobio, panaudodami greitį, staigius šuolius ir gerą regą. Silką naudoja ne grobio gaudymui, o prieglaudoms, tuneliams, kiaušinių maišeliui (kiaušinių sferai) bei traukos laidams (dragline), kuriais saugiai sugrįžta ar sulaiko save kritimo atveju.

Kai kurios rūšys kasasi urvus arba glūdi po akmenimis ir augmenija, kitos beveik visą laiką juda laisvai po žemę. Dalis rūšių yra aktyvios naktimis, tačiau yra ir dieninių medžiotojų.

Dauginimasis ir motinos priežiūra

Po poravimosi patelė pasiruošia kiaušinių dėklei: ant žemės pakloja šiurkštų šilko lakštą, ant kurio išlieja šilkiniu piltuvu panašią taurę ir į ją deda kiaušinius. Po kiaušinių padėjimo taurė uždaroma, gaunant apvalų šilko kamuolį, kurį patelė prideda ir nešioja pritvirtintą prie spineretų, kol kiaušiniai vystosi.

Kai išsirita voriukai, jie išlipa ant motinos kojų ir susėda ant jos nugaros — kartais jų ten būna virš šimto. Motina nešioja juos kelias dienas ar savaites, saugo tol, kol jaunikliai padaro pirmą šerdį ar būna pakankamai stiprūs savarankiškam gyvenimui. Po to mažieji išsisklaido — kai kurie skristeli vėjo pagalba (ballooning), kiti pradeda medžioti patys.

Rūšys, pavadinimai ir mitai

Iš vienos vilkinių vorų rūšies kilo pavadinimas, kuris anglų kalboje dabar vartojamas visai kitai vorų grupei — taip atsirado žodis „tarantula“. Tai Hogna tarantula, randama aplink Italijos Taranto miestą. Ten seniau tikėta, kad įkandimas turi mirtinų pasekmių ir kad auką galima išgelbėti tik priversant šokti vadinamąjį „tarantella“ šokį. Iš tiesų Hogna tarantula nekelia pavojingų įkandimų žmonėms; ankstesnės mirtys, greičiausiai priskiriamos vorų įkandimams Taranto apylinkėse, galėjo būti dėl kitų nuodingesnių rūšių, pavyzdžiui, vietinės voratinklio našlės.

Svarba ekosistemai ir santykis su žmonėmis

Vilkiniai vorai yra svarbūs natūralūs plėšrūnai, reguliuojantys smulkių vabzdžių populiacijas — todėl jie yra natūralūs „sodininkai“ ir naudingos buveinėse, kuriose auginami pasėliai ir daržovės. Daugumai rūšių vorų įkandimas žmonėms nėra pavojingas; jis gali sukelti vietinę skausmo ar patinimo reakciją, tačiau sisteminiai sunkūs simptomai yra reti. Vis dėlto alerginės reakcijos visada įmanomos, tad patekus rimtesniems simptomams (pvz., stiprus kvėpavimo sutrikimas, didelis patinimas, silpnumas) reikėtų kreiptis į medikus.

Kaip atpažinti ir elgtis radus vilkinį vorą

  • Atpažinti padeda aštuonių akių išdėstymas ir palyginti galingas kūnas bei greitos kojų judesys.
  • Jei randate vilkinį vorą namuose, daugeliu atvejų geriausia jį pagauti stikline ir išleisti lauke — agresyvūs jie nebūna, jei nėra provokuojami.
  • Jei bijote įkandimo arba radote įkandimo žaizdą, ją plaukite ir stebėkite. Prireikus kreipkitės į gydytoją.

Kaip matote antroje nuotraukoje, motinos vilkės ant nugaros nešioja savo mažylius vorus. Kelias dienas ji saugo mažylius, o paskui mažyliai palieka ją ir iškeliauja savarankiškai.