Bridžita Švedijos, arba Birgitta Birgersdotter (1303–1373), buvo mistikė ir šventoji, kuri tapo žinoma kaip Bridžitos (Bridgetitų) ordino – dvigubų vienuolynų, kuriuose kartu gyveno vienuolės ir vienuoliai, – įkūrėja ir dvasinė mokytoja.
Ji gimė kilmingoje šeimoje ir nuo vaikystės domėjosi religija. Pasakojama, kad likus keliems mėnesiams iki jos gimimo, jos motina išgyveno laivo katastrofą: daug žmonių žuvo, tačiau motiną išgelbėjo karaliaus brolis. Naktį po išgelbėjimo moteris sapne išgirdo, kad ją išgelbėjo todėl, jog jos įsčiose augantis vaikas bus ypatingas ir dovana Dievo planui. Šis pasakojimas ilgainiui buvo aiškinamas kaip ženklas apie Brigitą ir jos pašaukimą.
Jaunystėje Birgita buvo priversta tuoktis: sulaukusi 14 metų, ji ištekėjo už apytikriai 18 metų amžiaus Ulf Gudmarsono. Nors ji jautė pašaukimą į vienuolinį gyvenimą ir troško išlikti mergelė, santuoka ir šeima buvo tuo metu įprastas socialinis kelias. Iš santuokos gimė keli vaikai; vėliau Birgita prarado vyrą ir tam tikru etapu pasirinko religinį kelią — iš pradžių per piligrimystes, vėliau per organizacinį darbą ir vizijas.
Po vyro mirties Birgita keliavo po Europą – ji lankė šventoves, dalinosi vizijomis ir laiškais su valdovais bei bažnyčios vadovais, ragindama moralinę ir dvasinę atsinaujinimą. Galiausiai ji atvyko į Romą, kur buvo susitelkęs ir jos aktyvus rūpinimasis Bažnyčios reikalais. Birgita diktavo ir užrašinėjo daugelį savo apreiškimų, kurie vėliau buvo surinkti į žinomą tekstą, vadinamą „Apreiškimais“ (Revelationes) — tai dvasiniai įrašai, kuriuose ji aprašė regėjimus ir patarimus Bažnyčiai bei pasaulio valdovams.
Jos įkurta religinė bendruomenė — Bridgetitų ordinas (vadinami Bridžitos broliai ir seserys) — pasižymėjo tuo, kad vienuolynuose gyveno tiek vienuolės, tiek vienuoliai; juos dažnai valdė abatė, o dvasinę apeigų dalį atlikdavo vyriškasis konfesorius. Viena svarbiausių ordino būstinių tapo Vadstenos vienuolynas Švedijoje, kuriam suteikė pradinę paramą vietos valdžia ir rėmėjai.
1370 m. popiežius Urbonas V suteikė oficialų pripažinimą jos bendrai, o Birgitos pastangos ir vieši raginimai reformuoti Bažnyčią bei grąžinti dorovinį autoritetą laikomi vienu iš veiksnių, kurie prisidėjo prie vėlesnio popiežystės sugrąžinimo į Romą. Ji gyveno paskutinius gyvenimo metus Romoje ir mirė 1373 m. Jos palaikai vėliau perkelti į Vadsteną, kur ordinas tęsė veiklą ir turėjo reikšmingą įtaką Šiaurės Europoje.
Birgita paliko ryškų dvasinį palikimą: jos vizijos, laiškai ir organizacinis darbas paskatino religines reformas, mergeliškos bei vienuolinės bendruomenės plėtrą ir ilgalaikį kultūrinį paveldą Švedijoje ir už jos ribų. Ji buvo kanonizuota 1391 m. ir jos atminimas švenčiamas katalikų tradicijoje. Jos gyvenimas ir mokymas iki šiol domina tiek tikinčiuosius, tiek besidominčius viduramžių mistika ir Bažnyčios istorija.