Michael Smith CC, OBC, FRS (1932 m. balandžio 26 d. – 2000 m. spalio 4 d.) buvo Didžiojoje Britanijoje gimęs Kanados biochemikas, vienas iš XX a. pabaigos įtakingiausių molekulinės biologijos tyrėjų. 1993 m. jam buvo paskirta Nobelio chemijos premija (kartu su Kary Mullisu) už darbus, susijusius su į vietą nukreipta mutageneze – metodų kūrimą, leidusį tikslingai keisti DNR sekas ir taip tyrinėti genų bei baltymų funkcijas.

Biografija ir karjera

Smitas gimė 1932 m. ir 1956 m. baigė Mančesterio universiteto doktorantūros studijas. Po studijų jis išvyko į Kanadą ir dirbo įvairiose Britų Kolumbijos tyrimų institucijose, tarp jų ir Vankuverio tyrimų centruose, kur bendradarbiavo su Nobelio premijos laureatu daktaru Har Gobindą Khoraną. Per savo karjerą Smitas mokslinius darbus suderino su intensyvia veikla akademinėje bendruomenėje ir biotechnologijų plėtroje Kanadoje.

Moksliniai pasiekimai

Smito pagrindinis indėlis – taip vadinama į vietą nukreipta mutagenezė. Trumpai tariant, tai metodika, leidžianti sukelti konkrečius pokyčius DNR grandinėje (t. y. pakeisti vieną ar kelis nukleotidus) ir taip nustatyti, kaip tam tikros DNR sekos įtakoja baltymų struktūrą ir funkciją. Šis metodas tapo esminiu įrankiu:

  • tiriant baltymų aktyvių centrų mechanizmus;
  • kuriant modifikuotus fermentus ir biotechnologinius produktus;
  • aiškinant genų raiškos ir įvairių genetinių procesų poveikį fenotipui;
  • taikant molekulinius tyrimus vaistų vystymui ir diagnostikai.

Apdovanojimai, filantropija ir paveldas

Be Nobelio premijos, Smitas sulaukė daug kitų apdovanojimų ir pripažinimo (tarp jų – aukšti Kanados ir tarptautiniai apdovanojimai). Jis buvo žinomas ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip filantropas: dalį savo prizinių lėšų skyrė parama skirtai mokslinei veiklai. Pusę Nobelio premijos pinigų jis paskyrė mokslininkams, tirinėjantiems šizofrenijos genetiką. Kitą pusę jis skyrė Vankuverio „BC Science World“ ir Kanados moterų mokslo ir technologijų draugijai. 1999 m. Smitui buvo suteiktas Karališkojo banko apdovanojimas; gautą stipendiją jis pervedė Britų Kolumbijos vėžio fondui.

Smito darbai turėjo ilgalaikį poveikį molekulinės biologijos ir biotechnologijų vystymuisi. Jo sukurtos ir patobulintos metodikos iki šiol plačiai taikomos tiek fundamentiniuose tyrimuose, tiek pramoniniuose sprendimuose. Po jo mirties Kanadoje įsteigtos iniciatyvos ir fondai, skirti tęsti sveikatos ir biomedicinos tyrimus bei remti jaunus mokslininkus, liudija jo palikimą mokslui ir visuomenei.