Renato Dulbecco: Nobelio laureatas, virusologas ir onkogenų tyrėjas
Renato Dulbecco — Nobelio laureatas ir virusologas, atskleidęs onkogenų vaidmenį vėžio tyrimuose; jo atradimai pakeitė molekulinę onkologiją.
Renato Dulbecco (1914 m. vasario 22 d. – 2012 m. vasario 19 d.) – italų kilmės amerikiečių virusologas, 1975 m. gavęs Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją už darbą apie onkogenus. Onkogenai – tai virusų genai, kurie, užkrėtę gyvūnų ląsteles, sukelia vėžį.
Prizą pasidalijo su Howardu Teminu ir Davidu Baltimoru. Dulbecco studijavo Turino universitete pas Giuseppe Levi. Jo bendramoksliai Salvadoras Luria ir Rita Levi-Montalcini taip pat kartu su juo persikėlė į JAV ir laimėjo Nobelio premijas. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pašauktas į Italijos kariuomenę, bet vėliau prisijungė prie pasipriešinimo.
Trumpa biografija
Dulbecco gimė 1914 m. ir savo medicinos bei biologijos studijas tęsė Turine pas žymų histologą Giuseppe Levi. Po karo jis persikėlė į Jungtines Valstijas, kur tęsė mokslinę karjerą, orientuodamasis į virusologiją ir ląstelių biologiją. Per savo ilgą gyvenimą Dulbecco dirbo su įvairiais tyrimų metodais, skirtomis suprasti, kaip virusai veikia ląstelių genetinę medžiagą ir kaip tai gali lemti navikų vystymąsi. Mirė 2012 m. vasario 19 d., sulaukęs 97 metų.
Moksliniai darbai ir indėlis
Dulbecco svarbiausiai prisidėjo prie mūsų supratimo apie tai, kaip tam tikri virusai modifikuoja ląstelių genus ir taip gali sukelti vėžį. Jo tyrimų sritis apėmė:
- Virusų ir ląstelės sąveikos tyrimą: jis plėtojo metodus, leidžiančius kiekybiškai tirti virusų poveikį gyvų ląstelių kultūroms ir stebėti, kaip virusų genetinė medžiaga persilieja į šeimininkės genomą.
- Onkogenų idėjos plėtotę: Dulbecco darbai padėjo pagrindus koncepcijai, kad tam tikri virusiniai genai (onkogenai) gali pertvarkyti ląstelės kontrolės mechanizmus ir inicijuoti navikų susidarymą. Vėlesni tyrimai parodė, jog analogiški genai egzistuoja ir pačių ląstelių genome (proto-onkogenai), kuriuos gali aktyvuoti mutacijos arba virusinė integracija.
- Moksliniai metodai: jis vystė technikas, kuriomis buvo galima tirti ir kiekybiškai vertinti virusų reprodukciją bei ilgalaikį jų poveikį ląstelėms, kas leido sistemingai nagrinėti kancerogenezės mechanizmus.
Įtaka ir palikimas
Dulbecco darbai turėjo didelį poveikį tiek molekulinės biologijos, tiek vėžio tyrimų raidai. Jie padėjo pereiti nuo pavienių opačių ir stebėjimų prie molekulinio lygmens supratimo apie navikų kilmę. Jo įnašas prisidėjo prie tolesnio onkogenų, genų mutacijų ir signalinių kelių tyrimo – dalykų, kurie tapo pagrindu vėžio diagnostikai ir tikslinių terapijų kūrimui.
Be to, vėlesniais metais Dulbecco aktyviai rėmė idėją apie žmogaus genomo sekoskaitą, teigdamas, kad žmogaus genetinės informacijos iššifravimas turėtų didelę reikšmę vėžio tyrimams ir prevencijai. Jo viešosios pozicijos prisidėjo prie platesnio mokslo ir visuomenės susidomėjimo Genomo projektu.
Apdovanojimai ir pripažinimas
- 1975 m. Nobelio fiziologijos ar medicinos premija (drauge su Howardu Teminu ir Davidu Baltimoru) už atradimus, susijusius su naviko virusų ir ląstelių genetinės medžiagos sąveika.
- Kiti moksliniai apdovanojimai ir garbės, kuriais buvo įvertintas jo indėlis į virusologiją ir vėžio biologiją.
Santrauka
Renato Dulbecco yra viena iš kertinių figūrų, padėjusių suformuoti šiuolaikinį supratimą apie vėžio biologiją. Jo tyrimai apie onkogenus ir virusų integraciją į ląstelės genomą atvėrė naujus kelius diagnostikai ir gydymui bei paskatino platesnę diskusiją apie genomikos reikšmę medicinoje.
Ieškoti