Sardaras Vallabhbhai Patelis (1875 m. spalio 31 d. – 1950 m. gruodžio 15 d.) buvo indų teisininkas, vienas įtakingiausių Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderių ir vėliau – pagrindinis nepriklausomos Indijos politikos formuotojas. Jam didelę įtaką darė Gandžio ideologija ir principai, su kuriuo jis glaudžiai bendradarbiavo. Nors jo populiarumas ir autoritetas reiškė, kad jis galėjo pretenduoti į šalies vadovus, Mahatmos Gandžio prašymu Sardaras Patelis atsisakė kandidatuoti į pirmojo nepriklausomos Indijos ministro pirmininko pareigas; vietoj to jis tapo pirmuoju šalies vidaus reikalų ministru ir pirmuoju pavaduojančiu ministro pirmininku. Dėl savo ryžtingo ir praktiško požiūrio į valstybės konsolidavimą jis pelnė pravardę „Indijos geležinis žmogus“.

Ankstyvas gyvenimas ir politinė karjera

Sardaras Vallabhbhai Patelis gimė 1875 m. ir prieš įsijungdamas į politinį gyvenimą dirbo advokatu mažesniuose Gujarato miestuose. Jis įgijo reputaciją kaip organizatorius ir efektyvus vadovas – 1918–1920 m. jis dalyvavo Khedos ir Bardoli žemės ūkio protestuose (Bardoli satyagraha 1928–1929 m. jam atnešė titulą „Sardar“). Ilgametis Indijos nacionalinio kongreso narys, Patel buvo žinomas kaip praktiškas, santūrus ir rezultatams orientuotas politikas.

Independence movement ir vaidmuo Kongrese

Patelis buvo vienas pagrindinių Kongreso lyderių, dažnai veikiantis kaip organizacinis stuburas – tvarkė finansiškai ir administracinius partijos reikalus, koordinavo protestus ir streikus. Jis buvo artimas Gandžio bendražygis, tačiau jų požiūriai kartais skyrėsi: Patelis pabrėžė tvarką ir institucijų reikšmę, o Gandis – moralinį ir netradicinį pasipriešinimo principą. Po Nepriklausomybės paskelbimo šie skirtumai nesutrukdė jiems bendradarbiauti valstybės konsolidavimo ir valdymo klausimais.

Valstybės vienijimas po nepriklausomybės

Patelis išgarsėjo kaip pagrindinis princely (kunigaikštysčių) valstelių integracijos į Indiją organizatorius. To meto Britų Indija susidėjo iš dviejų dalių: provincijų, tiesiogiai valdomų britų, ir daugiau kaip 500–600 princely valstelių (dažnai minima apie 565), kurių valdovai turėjo laisvesnę autonomiją. Patelis vadovavo deryboms su šių valstelių valdovais ir inicijavo Instrument of Accession (prisijungimo dokumentus), kuriuos pasirašius dauguma valstelių įstojo į Indijos Sąjungą.

  • Jis derėjosi ir, kai reikėjo, griežtai reikalavo prisijungimo politinėmis priemonėmis.
  • Ten, kur diplomatinės priemonės nepasiteisino, buvo panaudotos ir kariniai veiksmai: geriausiai žinomas pavyzdys – 1948 m. operacija Hyderabado atžvilgiu (vadinta „policijos veiksmu“), po kurios ši didelė kunigaikštystė buvo prijungta prie Indijos.
  • Patelio vadovavimas leido greitai ir efektyviai sumažinti politinį susiskaldymą ir suvienyti administracinę sistemą.

Vidaus reikalai ir administracinės reformos

Kaip pirmasis vidaus reikalų ministras ir pavaduojantis premjeras (1947–1950), Patel rūpinosi šalies saugumu, vidaus administracija ir teisėtvarka. Jis skatino vieningą valstybės valdymo sistemą ir stiprią centrinę valdžią. Patelis taip pat prisidėjo prie vieningos valstybės tarnautojų sistemos idėjos – vėliau įtvirtinamos kaip All India Services – ir laikomas vienu modernios Indijos administracijos architektų.

Santykiai su kitais lyderiais ir paveldas

Nors Patelis kartais kovojo politinių nuomonės skirtumų su Jawaharlal Nehru ir kitais lyderiais, jų bendradarbiavimas po nepriklausomybės buvo esminis valstybės stabilumui. Patelio pragmatiškas požiūris, gebėjimas derėtis ir ryžtas priimti sunkius sprendimus padėjo Indijai išvengti platesnio chaoso po britų atsitraukimo.

Mirė 1950 m. gruodžio 15 d. Jo atminimui Indijoje pastatyta daug paminklų; reikšmingiausias šiuolaikinis simbolis – „Statula of Unity“ (Gujarate), atidengta 2018 m., skirta pagerbti jo nuopelnus vienijant šalį.

Apibendrinimas

Sardaras Vallabhbhai Patelis yra prisimenamas kaip praktiškas, ryžtingas ir veiksmingas valstybės statytojas. Jo veiksmai po 1947 m. padėjo sukurti vieningą, administraciniu požiūriu suderintą Indiją. Nors kai kurie jo metodai ir sprendimai sulaukė kritikų, daugeliui istorikų jis lieka esminiu nepriklausomos Indijos architektu ir «geležiniu» nacionalinio vienybės garantu.