Sardaras Vallabhbhai Patelis

Vaikystė ir ankstyvasis gyvenimas

Vallabhai Patelis gimė 1875 m. spalio 31 d. Nadiado kaime dabartiniame Gudžarate Zaverbhai ir Ladbai šeimoje. Vallabhai tėvas tarnavo Džansi karalienės kariuomenėje, o motina buvo labai dvasinga moteris.

Savo akademinę karjerą pradėjęs gudžaratų kalbos mokykloje, vėliau Sardaras Vallabhbhai Patelis perėjo į anglų kalbos mokyklą. 1897 m. Vallabhai baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo ruoštis teisės egzaminams. 1910 m. jis išvyko į Angliją siekti teisės diplomo. 1913 m. baigė teisės studijas Inns of Court ir grįžęs į Indiją pradėjo advokato praktiką Godhroje, Gudžarato valstijoje. Dėl savo teisinio išprusimo Didžiosios Britanijos vyriausybė Vallabhai siūlė daug pelningų pareigų, tačiau jis visas atmetė. Jis buvo griežtas britų vyriausybės ir jos įstatymų priešininkas, todėl nusprendė nedirbti britams.

1891 m. jis vedė Zaverbą, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Vienas iš jų buvo mergaitė Maniben Patel (1903-1990) ir berniukas Dahyabhai Patel (1906-1973). Serdaro Matelio duktė buvo aktyvistė, o sūnus - Indijos parlamento narys.

Patelis perkėlė savo praktiką į Ahmedabadą. Jis tapo Gudžarato klubo nariu, kur dalyvavo Mahatmos Gandžio paskaitoje. Gandžio žodžiai giliai paveikė Vallabhbai ir netrukus jis perėmė Gandžio principus, tapdamas ištikimu charizmatiškojo lyderio pasekėju. Štai kaip giliai jį paveikė Gandžio žodžiai. Jis nežinojo, kad pakeis Indiją ir pradės sėkmingą karjerą.

Vaidmuo Indijos nacionaliniame judėjime

1917 m. Sardaras Vallabhai buvo išrinktas Indijos nacionalinio kongreso Gudžarato sabhos - Gudžarato skyriaus - sekretoriumi. 1918 m. jis vadovavo masinei kampanijai "Be mokesčių", kuria ragino ūkininkus nemokėti mokesčių po to, kai britai primygtinai reikalavo mokėti mokesčius po potvynių Kairoje. Taikus judėjimas privertė britų valdžią grąžinti iš ūkininkų atimtą žemę. Už pastangas suburti savo apylinkės ūkininkus jam buvo suteiktas "sardų" titulas. Jis aktyviai rėmė Gandžio pradėtą nebendradarbiavimo judėjimą. Patelis kartu su juo keliavo po šalį, užverbavo 300 000 narių ir padėjo surinkti daugiau kaip 1,5 mln. rupijų.

1928 m. Bardolio ūkininkai vėl susidūrė su "mokesčių didinimo" problema. Po ilgų raginimų, kai ūkininkai atsisakė mokėti papildomą mokestį, vyriausybė keršydama užgrobė jų žemes. Agitacija truko daugiau nei šešis mėnesius. Po kelių J. Matelio derybų raundų, vyriausybei ir ūkininkų atstovams sudarius susitarimą, žemės buvo grąžintos ūkininkams.

1930 m. Sardaras Vallabhbhai Patelis buvo vienas iš lyderių, įkalintų už dalyvavimą garsiajame Mahatmos Gandžio inicijuotame judėjime "Druskos satjagraha". Jo įkvepiančios kalbos per "druskos judėjimą" pakeitė daugelio žmonių, kurie vėliau suvaidino svarbų vaidmenį, kad judėjimas būtų sėkmingas, požiūrį. Kongreso narių prašymu jis vadovavo satjagrahos judėjimui visame Gudžarate, kai Gandis buvo įkalintas.

Sardaras Patelis buvo išlaisvintas 1931 m., Mahatmai Gandžiui ir tuometiniam Indijos vicekaraliui lordui Irwinui pasirašius susitarimą. Sutartis buvo žinoma kaip Gandhi-Irwin paktas. Tais pačiais metais Karačyje vykusioje Indijos nacionalinio kongreso sesijoje, kurioje partija svarstė savo tolesnį kelią, G. Patelis buvo išrinktas Indijos nacionalinio kongreso pirmininku. Kongresas įsipareigojo ginti pagrindines ir žmogaus teises. Būtent šioje sesijoje gimė svajonė apie pasaulietinę tautą.

Per 1934 m. parlamento rinkimus Sardaras Vallabhbhai Patelis agitavo už Indijos nacionalinį kongresą. Nors jis nedalyvavo rinkimuose, Sardaras Patelis padėjo savo partijos bičiuliams per rinkimus.

Per 1942 m. judėjimą "Pasitraukti iš Indijos" Patelis ir toliau tvirtai palaikė Gandį, kai keli šiuolaikiniai lyderiai kritikavo pastarojo sprendimą. Jis toliau keliavo po visą šalį ir įvairiose nuoširdžiose kalbose propagavo judėjimo darbotvarkę. 1942 m. jis vėl buvo suimtas ir iki 1945 m. kartu su kitais Kongreso lyderiais kalėjo Ahmednagaro forte.

Sardaras Patelis dažnai susidurdavo su kitais svarbiais kongreso lyderiais. Jis atvirai išreiškė savo susierzinimą dėl Džaufarlalo Nehru, kai šis 1936 m. priėmė socializmą. Patelis taip pat atsargiai vertino Netadžį Subašą Čandrą Bosą ir manė, kad jis "trokšta daugiau valdžios partijoje".

Sardaras Patelis ir Indijos padalijimas

Musulmonų lygos lyderio Mohammedo Ali Jinnah vadovaujamas separatistinis judėjimas prieš pat nepriklausomybės paskelbimą sukėlė smurtinių hinduistų ir musulmonų riaušių visoje šalyje. Sardaras Patelis manė, kad riaušių kurstomi atviri bendruomeniniai konfliktai galėjo sukurti silpną vyriausybę centre po nepriklausomybės atgavimo, o tai bus pražūtinga demokratinės valstybės įtvirtinimui. 1946 m. gruodį S. Patelis kartu su valstybės tarnautoju V. P. Menonu ėmėsi ieškoti sprendimo ir pritarė jo siūlymui sukurti atskirą dominiją, paremtą religinėmis valstijų nuostatomis. Jis atstovavo Indijai Padalijimo taryboje.

Indijoje po nepriklausomybės atgavimo

Indijai atgavus nepriklausomybę, J. Patelis tapo pirmuoju vidaus reikalų ministru ir ministro pirmininko pavaduotoju. Patelis atliko labai svarbų vaidmenį Indijoje po nepriklausomybės atgavimo, sėkmingai integruodamas apie 562 kunigaikštystės valstijas į Indijos dominiją. Britų vyriausybė pateikė šiems valdovams dvi alternatyvas - jie galėjo prisijungti prie Indijos arba Pakistano, arba likti nepriklausomi. Dėl šios išlygos proceso sunkumai tapo milžiniški. Kongresas šią bauginančią užduotį patikėjo Sardarui Pateliui, kuris 1947 m. rugpjūčio 6 d. pradėjo lobizmą už integraciją. Jam pavyko integruoti visas valstybes, išskyrus Džamu ir Kašmyrą, Džunagarą ir Haidarabadą. Galiausiai jis susitvarkė su situacija, pasitelkęs aštrią politinę nuovoką, ir užtikrino jų prisijungimą. Indija, kurią matome šiandien, buvo Sardar Vallabhbhai Patel pastangų rezultatas.

Patelis buvo pagrindinis Indijos Steigiamojo susirinkimo narys, o Dr. B. R. Ambedkaras buvo paskirtas pagal jo rekomendaciją. Jis buvo pagrindinė jėga kuriant Indijos administracinę tarnybą ir Indijos policijos tarnybą. Jis asmeniškai domėjosi Somnatho šventyklos Saurashtroje, Gudžarato valstijoje, restauravimo darbų inicijavimu. Patelis negailestingai susidorojo su Pakistano pastangomis įsiveržti į Kašmyrą 1947 m. rugsėjo mėn. Jis prižiūrėjo, kad nedelsiant būtų išplėsta kariuomenė ir ženkliai pagerinti kiti infrastruktūros aspektai. Jis dažnai nesutiko su Nehru politika, ypač dėl jo santykių su Pakistanu pabėgėlių klausimais. Jis organizavo daug pabėgėlių stovyklų Pandžabe ir Delyje, o vėliau ir Vakarų Bengalijoje.

Gandžio įtaka

Gandis padarė didžiulę įtaką Patelo politikai ir mintims. Jis tvirtai rėmė Mahatmą ir visą gyvenimą laikėsi jo principų. Nors tokie lyderiai kaip Džavaharlalas Nėru, Čakravartis Radžagopalacharis ir Maulana Azadas kritikavo Mahatmos Gandžio idėją, kad pilietinio nepaklusnumo judėjimas privers britus palikti šalį, Patelis išreiškė paramą Gandžiui. Nepaisant Kongreso vyriausiosios vadovybės nenoro, Mahatma Gandis ir Sardaras Vallabhbhai Patelis ryžtingai privertė Visos Indijos kongreso komitetą ratifikuoti pilietinio nepaklusnumo judėjimą ir pradėti jį toliau neatidėliojant. Gandžiui paprašius, jis atsisakė savo kandidatūros į Indijos ministro pirmininko postą. Po Gandžio mirties jį ištiko sunkus širdies priepuolis.  Nors pasveiko, jis tai aiškino tuo, kad tyliai sielojosi dėl savo mokytojo netekties.

Mirtis

1950 m. Sardar Vallabhbhai Patel sveikata ėmė blogėti. Jis suprato, kad ilgai gyventi nebegalės. 1950 m. lapkričio 2 d. jo sveikata dar labiau pablogėjo ir jis turėjo likti lovoje. Mirė 1950 m. gruodžio 15 d., ištikus širdies priepuoliui.

Garbė po mirties

• 1991 m. - apdovanotas aukščiausiu Indijos civiliniu apdovanojimu Bharat Ratna.
• 2014 m. - jo gimtadienis, spalio 31 d., paskelbtas Rashtriya Ekta Divas.
• 2018 m. - atidengiama aukščiausia pasaulyje Vienybės statula, skirta Pateliui.

[1]