Senbernaras — Šveicarijos Alpėse kilusi didelė gelbėjimų šunų veislė
Senbernaras – galingas Šveicarijos Alpėse kilęs gelbėjimo šuo. Sužinok apie jo kilmę, įspūdingą dydį, legendas apie brendžio statinę ir rekordinius svorius.
Senbernarai yra labai didelė šunų veislė. Iš pradžių jis buvo išvestas kaip darbinis šuo, skirtas gelbėti Šveicarijos Alpėse pasiklydusius žmones. Buvo tikima, kad jie ant kaklo nešiojo nedidelę statinę brendžio, kad atgaivintų sušalusius alpinistus. Istorinių įrodymų, kad jie iš tikrųjų nešiojo šį brendį, nėra, nors bernardinų hospiso vienuoliai laiko keletą statinių, kad galėtų fotografuotis su turistais.
Kilmė ir istorija
Senbernarai kilę iš Šveicarijos, o veislės pavadinimas siejamas su didžiuoju Šv. Bernardu (Saint Bernard) — kelių per Alpių perėją saugojusia hospiso tradicija. Vienuoliai ir keli hospiso šunys tapo žinomi kaip gelbėtojai, kurie ieškodavo pasiklydusių ir įsitempusių keliautojų sniege. Nors šiuolaikiniai gelbėjimo darbai tapo profesionalizuoti ir aprūpinti specialia įranga, senbernarai išlaikė savo vietą kultūroje kaip atlaidūs ir ištikimi gelbėtojai.
Išvaizda ir dydis
Senbernarai yra masyvūs, raumeningi ir stiprios kaulų struktūros šunys su plačia galva ir tankia uodega. Tai didelė veislė — suaugę patinai paprastai sveria apie 64–82 kg (140–180 svarų), o patelės — apie 54–64 kg (120–140 svarų). Aukštis ties pečiais dažniausiai siekia apie 65–80 cm, nors pasitaiko didesnių individo.
Kai kurie senieji pasakojimai mini itin didelius šunis: kai kuriuose šaltiniuose minima bernardinas, vardu Benediktinas, kurio svoris nurodomas kaip 357 svarų (apie 162 kg), tačiau tokie duomenys nėra tiksliai patvirtinti ir gali būti neteisingai konvertuoti ar perteikti.
Temperamentas ir panaudojimas
Senbernarai paprastai pasižymi ramia, draugiška ir kantria prigimtimi. Jie dažnai geri su vaikais ir šeimos nariais, yra atsargūs ir geranoriški, bet gali būti užsispyrę, todėl svarbi ankstyva socializacija ir nuoseklus dresavimas. Dėl savo dydžio ir jėgos reikalinga savininkų patirtis bei aiškios ribos.
Be istorinės gelbėjimo funkcijos, šiandien senbernarai naudojami kaip terapiniai šunys, parodose ir kaip šeimos augintiniai. Dėl savo charakterio jie dažnai puikiai tinka darbui, kuriam reikalingas ramumas ir tolerancija.
Priežiūra ir gyvenimo sąlygos
- Šeriai ir maudymas: senbernarai turi tankų, dvigubą kailį (kai kuriose linijose ilgesnį, kitose — trumpesnį). Jie intensyviai šeriasi du kartus per metus, todėl reikalingas reguliarus šepetys ir kartais profesionalus šukavimas.
- Fizinė veikla: reikia reguliaraus, bet ne per didelio krūvio — ilgų pasivaikščiojimų ir žaidimų, vengiant per didelio bėgimo ir šokinėjimo jauname amžiuje, kol formuojasi kaulai.
- Mityba: dėl didelio kūno svorio svarbu stebėti kalorijų suvartojimą, kad būtų išvengta nutukimo ir papildomos apkrovos sąnariams.
- Higiena: senbernarai dažnai seilėjasi, todėl reikalingas reguliarus dantų ir letenų priežiūros, odos raukšlių patikrinimas bei ausų valymas.
Sveikatos problemos ir gyvenimo trukmė
Kaip ir kitos didelės veislės, senbernarai linkę į tam tikras genetines problemas:
- klubo ir alkūnės dysplazija,
- širdies ligos (pvz., dilatacinė kardiomiopatija),
- pilvo pūtimas (bloat/GDV), kuri yra ūmi ir gyvybei pavojinga būklė, reikalaujanti greitos veterinarinės pagalbos,
- kiti ortopediniai ir akių susirgimai.
Vidutinė senbernarų gyvenimo trukmė yra apie 8–10 metų, nors tinkama priežiūra, mityba ir reguliarios veterinarinės apžiūros gali padėti pagerinti jų sveikatą ir gerovę.
Apibendrinimas
Senbernarai — įspūdingo dydžio, švelnaus ir ištikimo būdo šunys, turintys ilgą gelbėjimo tradiciją Alpėse. Jie reikalauja atsakingos priežiūros, vietos gyvenamajame bute reikia užtikrinti (dėl dydžio), o potencialiems šeimininkams svarbu įvertinti sveikatos priežiūros ir priežiūros sąnaudas bei poreikius.
.png)
Senbernaras su trumpais plaukais.
Ieškoti