Burkės ir Kiškio žmogžudystės (arba Vest Porto žmogžudystės) buvo serijinės žmogžudystės Edinburge, Škotijoje, nuo 1827 m. lapkričio mėn. iki 1828 m. spalio 31 d.

Žmogžudystes įvykdė airių imigrantai Williamas Burke'as ir Williamas Hare'as. Jie pardavė 17 aukų lavonus daktarui Robertui Knoksui. Knoksas buvo Karališkosios draugijos narys ir Lyginamosios anatomijos muziejaus Edinburge konservatorius. Jis dėstė žmogaus anatomiją Edinburgo medicinos studentams, todėl jam reikėjo kūnų, kuriuos studentai galėtų išpjauti.

Tarp žudiko bendrininkų buvo Burke'o meilužė Helen McDougal ir Hare'o žmona Margaret Laird. Nuo jų aukų žudymo būdo kilo žodis "burkingas", reiškiantis tyčinį uždusinimą ir apskritai tylų nuslopinimą.

Istorinis kontekstas

Prieš 1830–1832 m. anatomijos mokymui trūko teisėtai prieinamų kūnų, todėl daugelyje vietų plito kapų plėšikai (angl. "resurrectionists"), kurie iškasdavo lavonus ir parduodavo juos anatomams. Burke'as ir Hare'as išsiskyrė tuo, kad jie nekapstė kapų, o tyčia nužudydavo gyvus žmones — dažniausiai pažeidžiamus, vienišus ar priklausomus asmenis — ir parduodavo jų kūnus. Šis elgesys sukėlė didžiulį visuomenės pasibaisėjimą ir paniką.

Veikimo metodas ir aukos

Burke'as ir Hare'as dažniausiai veikė taip: jie įsileisdavo auką į butą Vest Porto rajone, apgabendavo arba uždusindavo (uždusinimo metodas vėliau ir sulaukė pavadinimo burking) ir tada parduodavo kūną Knoksui už pinigus. Nors tiksli aukų tapatybė ne visuomet buvo aiški, iš viso priskaičiuojama apie 17 parduotų lavonų; kai kuriuose šaltiniuose minima 16 ar kitoks skaičius — skaičių šiek tiek komplikuoja įrašų nepilnumas ir netikslumai to meto dokumentuose.

Tyrimas, teismai ir bausmės

Aukų dingimai ir skandos galiausiai patraukė pareigūnų dėmesį. Vienas iš įvykdytų nusikaltimų sukėlė atidesnį patikrinimą, ir Burke'as bei Hare'as buvo suimti. Kadangi policijai reikėjo liudytojo, o įrodymų buvo ribotai, Hare'as sulyko bendradarbiauti su prokuratūra ir tapo pagrindiniu liudytoju prieš Burke'ą. Dėl to Hare'as išvengė baudžiamosios atsakomybės, o Burke'as buvo nuteistas mirties bausme ir pakartas 1829 m. sausį. Jo kūnas buvo anatomizuotas pagal to meto praktiką, o skeletas ir kai kurie eksponatai vėliau buvo saugomi ir eksponuojami medicinos institucijose kaip įspėjimas ir aistringo visuomenės susidomėjimo objektas. Robertas Knoks, nors ir sulaukė aštrios kritikos, teisiškai nebuvo nuteistas.

Pasekmės ir įtaka

Sukeltas skandalas turėjo tolimų padarinių: visuomenės pasipiktinimas ir baimė dėl kūnų tiekimo anatomijos studijoms prisidėjo prie teisės aktų pokyčių. 1832 m. priimtas Anatomijos aktas (Anglijoje ir Velse) sudarė teisinį pagrindą anatomams gauti lavonus iš mirusiųjų, ypač iš prieglaudų ir kitų institucijų, taip mažinant poreikį naudotis neteisėtais lavonų tiekėjais. Šis įstatymas padėjo reglamentuoti anatomijos studijas ir sumažino kapų plėšimo bei panašių nusikaltimų mastą.

Terminas "burkingas" ir paveldas

Žodis burking (angl. to burke) atsirado iš šios bylos ir reiškia slaptą uždusinimą arba tyčinį nuslopinimą siekiant nuslėpti nusikaltimą. Byla taip pat paskatino ilgalaikę visuomeninę nepasitikėjimą medicinos mokykla ir anatomais, kol nebuvo įgyvendintos saugesnės ir skaidresnės kūnų tiekimo taisyklės.

Burke'o ir Hare'o nusikaltimų istorija išlieka vienu iš labiausiai aptarinėjamų ir baisių atvejų medicinos ir teisės istorijoje — ji atkreipė dėmesį į etikos, teisėtumo ir visuomenės saugumo klausimus, susijusius su medicinos mokslo pažanga.