Vaikų viliojimas - tai terminas, apibūdinantis tokią situaciją. Kai suaugusysis susidraugauja su vaiku, kartais tai daroma dėl tam tikros priežasties. Priežastis - sumažinti vaiko stabdžius ir pasiruošti seksualinei prievartai. Taigi veiksmai, kurių imasi suaugusysis, siekdamas užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius su vaiku, turėdamas tikslą vėliau lytiškai santykiauti, yra "vaikų viliojimas".

Vaiko viliojimo veiksmas gali apimti teisėtą veiklą, kuri vėliau perauga į lytinius santykius. Viliojimas atliekamas siekiant įgyti vaiko ir už vaiką atsakingų asmenų pasitikėjimą. Mažiau tikėtina, kad vaikai praneš apie nusikaltimą, jei jis susijęs su asmeniu, kurį vaikas pažįsta, kuriuo pasitiki ir kuris jam rūpi. Be to, santykiai su šeima reiškia, kad vaiko tėvai bus mažiau linkę patikėti bet kokiais kaltinimais.

Kas yra vaikų viliojimas ir kaip jis vyksta

Vaikų viliojimas (angl. grooming) — tai sistemingas elgesys, kuriuo suaugusysis arba vyresnis paauglys stengiasi užmegzti emocinį ryšį su vaiku, kad sumažintų jo atsparumą ir pasiruoštų neteisėtiems lytiniams veiksmams. Viliojimas gali vykti fiziškai (asmeniškai) arba internetu — per socialinius tinklus, žaidimus, pokalbių programas ar privačias žinutes.

Dažniausi viliojimo metodai (pavyzdžiai)

  • Grojimasis draugyste: dažnas kontaktas, komplimentai, palaikymas, dovanos;
  • Slaptumo kūrimas: prašymas nekalbėti su tėvais ar mokytojais apie pokalbius ar dovanėles;
  • Fizinio prisilietimo normalizavimas: „neišsigąsk“, „visi taip elgiasi“;
  • Emocinis manipuliavimas: kaltinimai, kad vaikas nejaučia meilės arba niekas kitas jo nesupranta;
  • Skaitmeninis spaudimas: intymių nuotraukų siuntimas/reikalavimas, grasinimai paskelbti turinį;
  • Ruošimas poelgiams: vaikui sakoma, kaip elgtis, kad niekas nepastebėtų.

Požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį

Požymiai gali būti subtilūs ir skirtingi priklausomai nuo amžiaus. Jie nebūtinai reiškia, kad vaikui daromas nusikaltimas, bet jei pastebite kelis, verta pasidomėti ir imtis veiksmų.

  • Staigus elgesio pasikeitimas: užsidarymas, nerimas, depresija, miego sutrikimai;
  • Slaptumas apie internetinę veiklą arba vengimas atvirauti apie naujus draugus;
  • Gavimas dovanų ar pinigų iš suaugusių, kurių šeima nepažįsta;
  • Pokyčiai socialiniame gyvenime: atsitraukimas nuo senų draugų, nepaaiškinami kontaktai su suaugusiais;
  • Intymios nuotraukos, žinutės ar keisti pranešimai telefone ar kompiuteryje;
  • Fiziniai požymiai: netikėtos mėlynės, lytinių organų sudirginimas ar skausmas;
  • Baimes ar pasibjaurėjimo reakcijos tam tikriems suaugusiems ar vietoms.

Kaip kalbėtis su vaiku

  • Kalbėkite ramiai, atvirai ir be pykčio; pirmiausia klausykite, leiskite vaikui pasakyti savo žodžius;
  • Tikėkite vaiku — daug vaikų bijo būti nepatikėtais arba baiminasi pasekmių;
  • Venkite kaltinimų ir griežtų išvadų iki tol, kol surinksite faktus;
  • Aiškiai paaiškinkite, kad niekas neturi teisės prašyti slaptų dalykų ar paliesti vietų, kurių vaikui nepatogu;
  • Išmokykite vaikus pagrindinių kūno ribų, teisingų terminų lytinių organų pavadinimams ir taisyklės „be slaptumo“ (nereikia laikyti pokalbių ar dovanų paslaptyje).

Prevencija: ką gali padaryti tėvai, globėjai ir mokyklos

  • Užmegzkite reguliarų atvirą pokalbį apie internetą, asmenines ribas ir saugumą;
  • Nustatykite aiškias taisykles dėl interneto laiko, programėlių ir socialinių tinklų prieigos;
  • Stebėkite vaikų skaitmeninę veiklą: žaiskite kartu, paklauskite, kas jų kontaktuose;
  • Naudokite privatumo nustatymus ir tėvų kontrolės priemones, bet paaiškinkite, kodėl jos reikalingos;
  • Mokykite vaikus atpažinti manipuliaciją ir skubiai informuoti suaugusius, jei kam nors jie jaučiasi nepatogiai;
  • Mokyklose įgyvendinkite vaikų apsaugos politiką ir rengite mokymus mokytojams, vaikams bei tėvams.

Jei įtariate viliojimą — ką daryti iš karto

  • Palaikykite vaiko saugumą: jei reikia, nedelsdami nutraukite vaiko kontaktą su įtariamu asmeniu;
  • Klausykite ir užrašykite, ką vaikas pasakoja — datos, laikai, žinutės, nuotraukos gali būti įrodymas;
  • Negąsdinkite ar nekonfrontuokite įtariamo asmens vieni — tai gali pavojingai pakeisti situaciją;
  • Susisiekite su vietine policija, vaiko teisių apsaugos tarnyba arba kita atsakinga institucija ir praneškite apie įtarimus;
  • Ieškokite profesionalios pagalbos vaikui: psichologo, šeimos gydytojo, krizių centro;
  • Jeigu yra tiesioginė grėsmė vaiko saugumui — kvieskite pagalbą skubiai (112 ir pan.).

Teisinė atsakomybė ir pagalba

Vaikų viliojimas yra rimtas nusikaltimas daugelyje šalių. Pranešus, institucijos (policija, vaiko teisių apsaugos tarnybos) pradės tyrimą ir, jei reikia, imsis apsaugos priemonių. Pagalbos organizacijos teikia nemokamą psichologinę ir teisinę pagalbą aukoms ir jų šeimoms.

Išvada

Vaikų viliojimas gali būti subtilus ir ilgas procesas, todėl svarbu būti budriems, palaikyti atvirą ryšį su vaikais ir neignoruoti net menkiausių požymių. Ankstyvas įsikišimas, informacija ir bendradarbiavimas su institucijomis gali apsaugoti vaiką ir užkirsti kelią rimtesnei žalai.