Maspokas (Kroatijos pavasaris, 1971) – nacionalistinis ir separatistinis judėjimas

Maspokas puolė Jugoslavijos federacinę valstybę trimis pagrindiniais klausimais: Kroatijos turizmo pramonės pajamų paskirstymas Jugoslavijai, Kroatijos įnašas į neišsivysčiusių Jugoslavijos respublikų fondą ir oficialios kroatų kalbos Kroatijoje klausimas. Maspokas reikalavo pripažinti kroatų kalbą oficialia Kroatijos kalba, išimtinai vartoti ją švietime, žiniasklaidoje ir valstybės reikaluose, o tai reiškė serbų kalbos išstūmimą iš Kroatijos. Maspokas pabrėžė kroatų ir jų kultūros specifiškumą, kroatų ir kitų Jugoslavijos etninių grupių bei etninių mažumų civilizacinius ir kultūrinius skirtumus. Judėjimas, kurį plačiai palaikė kroatai, reikalavo atskiro nacionalinio kroatų banko, kroatų kariuomenės ir atskiro nuo Jugoslavijos kroatų atstovo Jungtinėse Tautose. Matica hrvatska (kroatų kultūros organizacija) ir Hrvatski tjednik (kroatų savaitraštis) net paskelbė naujos Kroatijos valstybės konstitucijos projektą. Matica hrvatska paskelbė (1971 m. lapkričio mėn.) visą Maspoko reikalavimų sąrašą: Kroatija apibrėžiama tik kaip kroatų tautos valstybė, Kroatijos atstovas Jungtinėse Tautose, Kroatijos nacionalinis bankas ir nacionalinė valiuta, Kroatijos kariuomenė ir kroatų šauktiniai, tarnaujantys tik Kroatijos kariuomenėje, kroatų kalba kariuomenėje, Kroatijos valstybės reikalai, švietimas ir žiniasklaida. Matica hrvatska, tuo metu Maspoko judėjimo kulminacijos metu, atšaukė serbų-kroatų kalbos žodyno rengimo darbus ir atmetė Novi Sado susitarimą (dėl bendros serbų-kroatų kalbos). Novi Sado susitarimu pagrįstą serbų-kroatų kalbos ortografiją pakeitė S. Babičiaus, B. Finkos ir M. Moguso parašyta kroatų kalbos ortografija, kurią tais pačiais 1971 m. išspausdino Matica hrvatska. Zagrebo universitetas suteikė plačią ir viešą paramą Maspoko politiniams reikalavimams. Zagrebo universiteto studentai Kroatijoje rengė masines demonstracijas, siekdami išreikšti paramą Maspokui.

Kai kurių istorikų teigimu, Maspokas buvo Jugoslavijos Ustašės sukilėlių judėjimas, kuriam vadovavo, jį globojo ir rėmė Savka Dabčević-Kučar, Miko Tripalo ir Pero Pirker, Kroatijos komunistų lygos politinė vadovybė. Buvo tam tikrų įrodymų, kad S. Dabčevič-Kučar ir M. Tripalo bendradarbiavo su Ustašės vadovybe užsienyje ir, vadovaudamiesi Ustašės direktyvomis, dirbo siekdami sunaikinti Jugoslavijos valstybę. Tąkart Kroatijos komunistų lygos generalinis sekretorius Milošas Žanko viešai pasmerkė destruktyvų Matica hrvatska, Dabčevič-Kučar, Tripalo ir Pirker nacionalizmą. Žanko dešimtajame Kroatijos komunistų plenume (1970 m. sausio mėn.) apkaltino Dabčević-Kučar, Tripalo ir Piker, teigdamas, kad šie trys asmenys kartu su Matica hrvatska veikė prieš Jugoslavijos socializmą ir siekė destabilizuoti Jugoslaviją. Josipui Brozui pritarus ir Bakarićiui padedant, tame pačiame plenume Žanko buvo ekskomunikuotas iš Kroatijos komunistų lygos. Kitą stiprią opoziciją Maspokui sudarė Zagrebo Praxis grupės nariai (ypač Rudi Supekas, Milanas Kangrga).

Kai kurie nedideli veiksmai prieš serbus Kroatijoje buvo demonstruojami išniekinant ar sunaikinant kirilica parašytus užrašus ir smurto protrūkiais per futbolo rungtynes. Kroatijos vadovybė įtikino Brozą, kad jie kontroliuoja padėtį. 1971 m. liepos mėn. Brozui lankantis Kroatijoje, po Jugoslavijos himno buvo sugrotas Kroatijos himnas.

Josipas Brozas nuslopino Maspoką ir kartu padarė didelę nuolaidą kroatų nacionalizmui. Brozas leido Kroatijoje vartoti kroatų kalbą ir 1974 m. konfederalizavo Jugoslavijos konstituciją, suteikdamas veto teisę Jugoslavijos respublikoms, kai jos bandė keisti konstituciją. 1974 m. Jugoslavijos konstitucija sukėlė didelį Jugoslavijos serbų nepasitenkinimą ir susirūpinimą. Kroatijos komunistų lygos vadovai Dabčević-Kučar, Tripalo ir Pirker buvo priversti atsistatydinti iš valstybinių ir komunistų lygos pareigų, o kai kurie Maspoko vadovai buvo suimti ir įkalinti. Tarp suimtų Maspoko vadovų buvo Franjo Tuđmanas ir Bruno Bušićius.

1972 m. Brozas pašalino iš politikos ir valstybės reikalų serbų komunistus Marko Nikeičių ir Latinką Perovičių, slovėną Stane Kavčičių ir makedoną Krste Crvenkovskį. Istorikų teigimu, valdant užpernai Jugoslavijos prezidentui buvo pavojingesni jugoslavų liberalai nei kroatų Maspokas.

Siekdamas paguosti kroatų nacionalistus, Brozas persekiojo serbų mokslininkus, kurie atkreipė dėmesį į serbų tautos padėtį Jugoslavijoje. Du žymiausi serbų intelektualai Dobrica Ćosić (žymus serbų rašytojas) ir Mihailo Đurić (Belgrado universiteto teisės mokyklos profesorius) suabejojo albanų autonomijos istorinėje serbų provincijoje Kosove pagrįstumu ir klausė, kodėl serbai Kroatijoje neturi jokio autonominio statuso, o Vojvodina turi autonominį statusą, nors dauguma jos gyventojų yra serbai. Šiuos du intelektualus Brozo režimas viešai pasmerkė ir persekiojo. Profesorius Đurićius, matydamas maskolių nacionalizmo ir separatizmo eskalavimą Kroatijoje, perspėjo, kad tuo metu Serbijos statusas Jugoslavijoje buvo labai diskriminacinis, o Serbija negailestingai ir neteisingai kaltinama dėl centralizmo ir unitarizmo propagavimo. Đurićius taip pat įspėjo, kad draudžiama kelti klausimus dėl atsakomybės tų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais vykdė serbų tautos genocidą Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje. Jis teigė, kad Serbijos Socialistinės Respublikos sienos nėra nei nacionalinės, nei istorinės Jugoslavijos serbų sienos. Prof. Đurićiaus teismas ir nuosprendis buvo Brozo režimo politinės pusiausvyros dalis tuo metu, kai Maspoko veikla Kroatijoje pasiekė kulminaciją, ir tuo metu, kai Maspoko vadovybė buvo teisiama ir įkalinta.

Kroatijos pavasaris suvaidino svarbų vaidmenį rengiant 1974 m. Jugoslavijos konstituciją. Konstitucija paralyžiavo federalinę Jugoslavijos valdžią, perduodama valstybės administracinę valdžią Jugoslavijos respublikoms. Konstitucija, būdama nepakankamai aiški ir jau būdama kompromisų su įvairiomis nacionalistinėmis grupėmis respublikose ir provincijose rezultatas, buvo atsiskyrimo projektas.