Cryptosporidium (kriptosporidija) – apibrėžimas, simptomai ir diagnostika

Kriptosporidijos yra pirmuonys parazitai, sukeliantys viduriavimo protrūkius.

Kelios Cryptosporidium rūšys gali užkrėsti žinduolius. Dažniausiai žmogų užkrečia Cryptosporidium parvum. Viduriavimas gali būti sunkus vaikams ir žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi. Ji dažnai nustatoma ŽIV sergantiems pacientams, kurie viduriuoja. Sveikiems suaugusiesiems infekcija paprastai trunka trumpai.

Jį sunku nustatyti laboratorijoje. Oocitus galima pamatyti per mikroskopą, tačiau jie gali būti supainioti. Dauguma kriptosporidijų yra 3-6 μm dydžio, tačiau kai kuriuose pranešimuose aprašomos ir didesnės ląstelės. Naujoji realaus laiko stebėsena gali geriau aptikti kriptosporidijas nei senieji taškinio testavimo ir partijos testavimo metodai.

Jei įtariama, kad vandenyje yra kriptosporidijų, saugiausia geriamąjį vandenį virinti.

Kas sukelia ir kaip plinta

Infekciją sukelia Cryptosporidium genties pirmuonys, kurių išeinamoji forma vadinama oocistu. Jie patenka į aplinką su užkrėsto žmogaus arba gyvūno išmatomis. Dažniausi plitimo keliai:

• kontaminuotas geriamasis arba maudyklų vanduo (oocistai atsparūs chlorui);
• maistas, užterštas nešvariomis rankomis arba nekokybiškai plautomis daržovėmis;
• tiesioginis kontaktas su užsikrėtusiu asmeniu (ypač vaikų darželiuose);
• kontaktas su užsikrėtusiais gyvūnais (pvz., ūkio gyvuliais).

Inkubacinis periodas ir eiga

Inkubacinis periodas paprastai trunka 2–10 dienų (dažniausiai apie 7 dienas). Sveikiems suaugusiesiems ligos eiga dažnai yra trumpalaikė (keletas dienų–dvi savaitės). Imunodeficitui turintiems žmonėms (pvz., nepageidaujama imunosupresija ar neužstojus HIV pacientams) infekcija gali tapti ilgalaikė ir sunki, su nuolatiniu arba pasikartojančiu viduriavimu.

Simptomai

• gausus, vandeningas viduriavimas (dažniausiai be kraujo);
• pilvo spazmai ir skausmas;
• pykinimas, vėmimas;
• silpnumas, svorio kritimas;
• lengva karščiavimo būsena;
• mažiems vaikams — dehidratacija ir augimo sutrikimai ilgainiui.

Simptomai gali skirtis pagal amžių ir imuninės sistemos būklę; imunosupresuotiems asmenims simptomai gali būti sunkūs ir trukti ilgai.

Diagnozė

Diagnostika remiasi išmatų tyrimais. Svarbūs diagnostiniai aspektai:

• rekomenduojama paimti kelis (pvz., 2–3) išmatų mėginius skirtingomis dienomis, nes oocistų išsiskyrimas gali būti nenutrūkstamas;
• mikroskopija su modifikuotu acid-fast dažymu (oocistos matomos kaip raudoni taškeliai);
• fluorescencinė imunodyodinė mikroskopija (DFA) — jautresnė nei įprasta mikroskopija;
• antigenų tyrimai (EIA) ir greitieji testai — greiti, tačiau jautrumas gali skirtis;
• molekuliniai metodai (real-time PCR) dažnai yra jautriausi ir leidžia identifikuoti rūšis; naujesni realaus laiko PCR metodai dažnai aptinka daugiau atvejų nei tradiciniai taškiniai ar partijos testai.

Oocistų dydis dažniausiai 3–6 μm, todėl kartais jų galima supainioti su kitais elementais (pvz., mielėmis ar apvalkalais), todėl papildomi tyrimai padidina tikslumą.

Gydymas

• pagrindinis gydymas — simptominis: skysčių ir elektrolitų papildymas, ypač vaikams ir dehidratuotiems suaugusiems;
• antiparazitinė terapija: nitazoksanidas yra viena iš veiksmingesnių priemonių sveikiems suaugusiems ir vaikams; jo veiksmingumas imunosupresuotiems pacientams yra ribotas;
• imunosupresuotiems pacientams (ypač HIV sergantiems) pagrindinis gydymo tikslas — pagerinti imuninę atsaką (pvz., pradėti ar optimizuoti antiretrovirusinę terapiją); imunokorekcinės priemonės dažnai sumažina ligos sunkumą ir ilgį;
• kartais taikomi papildomi vaistai (pvz., paromomicinas) arba kombinuota terapija, tačiau poveikis gali būti ribotas;
• antidiarėjiniai vaistai (pvz., loperamidas) gali būti naudojami suaugusiems, kai reikia, tačiau atsargiai ir nevartoti vaikams be gydytojo nurodymo.

Šiuo metu nėra plačiai prieinamos vakcinos nuo Cryptosporidium.

Prevencija

• griežta rankų higiena — plauti rankas muilu ir vandeniu po tualeto, prieš valgį ir po kontakto su gyvūnais;
• vengti maudynių bendruose vandenyse (baseinai, ežerai) esant viduriavimui ir dar bent 2 savaites po simptomų pabaigos, nes oocistai gali būti išskiriami ilgiau;
• geriamojo vandens apsauga — viešojo vandens tiekime naudoti tinkamą filtravimą (mikrofiltrai, atitinkami filtrai) arba ultravioletinį apdorojimą; chlorinacija dažnai yra nepakankama, nes oocistos yra atsparios chloro poveikiui;
• jei įtariama vandens tarša, geriamą vandenį virinti (virti maišelėje ar puode — bent 1 minutę, aukštumose ilgiau pagal vietines rekomendacijas), arba naudoti vandens filtrus, kurie pašalina 1 μm arba mažesnes daleles arba specialius kriptosporidijoms skirtus filtrus;
• maisto higiena — gerai plauti rankas ruošiant maistą, vengti plauti žalumynus ar vaisius užterštu vandeniu;
• saugos priemonės darbo su vystančiais gyvūnais ar jų išmatomis — pirštinės, dezinfekcija paviršių ir t. t.

Viešoji sveikata ir protrūkiai

Kriptosporidija sukelia protrūkius per viešą vandenį, maistą ar vaikų priežiūros įstaigas. Sveikatos institucijos tiria protrūkius, nurodo užterštus vandens šaltinius ir rekomenduoja tinkamas vandens apdorojimo priemones. Jei kyla įtarimas dėl vandens taršos, laikytis rekomendacijos geriamąjį vandenį virinti arba naudoti patikimus filtrus.

Jei turite įtarimų dėl kriptosporidinės infekcijos arba pasireiškia stiprus viduriavimas, kreipkitės į gydytoją — ypač jei tai vaikas, pagyvenęs žmogus arba asmuo su nusilpusia imunine sistema.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kriptosporidija?

K: Kokie žinduoliai gali užsikrėsti Cryptosporidium?

K: Kurios Cryptosporidium rūšys dažniausiai užkrečia žmones?

K: Kam kyla didesnė rizika susirgti sunkiu viduriavimu užsikrėtus Cryptosporidium?

K.: Kaip Cryptosporidium galima aptikti laboratorijoje?

K.: Kokia saugiausia išeitis, jei įtariama, kad vandenyje yra Cryptosporidium?

K: Koks yra naujojo realaus laiko monitoringo privalumas nustatant Cryptosporidium?

Paieška pagal raidę