Kultas (sekta): apibrėžimas, kilmė, pavojai ir skirtumai nuo religijos

Kultas (sekta): kas tai, kilmė, pavojai ir skirtumai nuo religijos — aiškus apibrėžimas, istorija, rizikos ir patarimai, kaip atpažinti manipuliuojančias grupes.

Kultas – tai grupė žmonių, išpažįstančių tam tikrą religiją arba turinčių bendrus įsitikinimus ir praktikas. Šiuolaikiniame vartojime terminas „kultas“ dažniau reiškia mažesnį, alternatyvų religinį ar ideologinį judėjimą, kuris nebūtinai sutampa su visuotinai pripažintomis religijomis ir dažnai formuojasi „priešindamasis nusistovėjusiam valdžios centrui“. Dalis naujų dvasinių judėjimų, ypač XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, buvo apibūdinti kaip kultai; kartais taip buvo žymimos ir Naujojo amžiaus religijos, laikytos deviantiniais socialiniais judėjimais.

Kilme ir žodžio reikšmė

Žodis „kultas“ iš pradžių reiškė ritualinių apeigų sistemą. Jis pirmąkart pavartotas XVII a. pradžioje su reikšme, susijusia su pagarbos arba garbinimo veiksmais. Terminas kilo iš lotynų kalbos žodžio cultus, reiškiančio „garbinimą“ ar priežiūrą.

Kultų bruožai

Kultas dažnai yra santykinai nedidelis, naujai susiformavęs arba alternatyvus religinis ar ideologinis judėjimas. Nors kultams nebūtinai būdingas vienodas požymių rinkinys, galima išskirti dažniausiai minimas savybes:

• Autoritarinis vadovavimas: grupę dažnai kontroliuoja stiprus, charizmatiškas lyderis arba maža vadovybės grupė, kuri priiminėja sprendimus be demokratinių mechanizmų;
• Išskirtinumas: tikėjimas, kad grupės doktrinos yra vienintelė „teisė“, o išorinis pasaulis – klaidingas arba pavojingas;
• Izoliacija: nariai skatinami atsiriboti nuo šeimos, draugų ar visuomenės, kad būtų sumažintas išorinės įtakos poveikis;
• Intensyvios kontrolės priemonės: psichologinis spaudimas, nuolatinė priežiūra, finansinis išnaudojimas, griežtas gyvenimo taisyklių reglamentavimas;
• Ritualai ir slaptumas: saugomos iniciacijos praktikos, hierarchija ir informacijos kontrolė;
• Sprendimų centralizacija: asmeniniai narių sprendimai (tiek finansiniai, tiek asmeniniai) priimami per grupės struktūras ar lyderio nurodymus.

Pavojai ir istorijos pavyzdžiai

Yra istorinių atvejų, kai kultų veikla buvo susijusi su smurtu, nusikaltimais ar masinėmis tragedijomis. Kai kurie lyderiai elgėsi nusikalstamai arba pavojingai – pavyzdžiui, Čarlzas Mansonas ar Liaudies šventykla). Buvo ir skaudžių kolektyvinių savižudybių bei masinių aukų atvejų: per istoriją pasitaikė masiniųsavižudybių (Saulės šventyklos ordinas; Dangaus vartai). Taip pat pasitaikė situacijų, kai nariai buvo prievarta verčiami žudytis arba žudomi – pavyzdys gali būti ir atvejai, susiję su ginkluota prievarta automatais (Tautų šventykla; Judėjimas už dešimties Dievo įsakymų atkūrimą). Tai rodo, kad dalis „savižudysčių“ iš tiesų yra prievartinė jos formų kombinacija arba nesavarankiški sprendimai, priimti valdant grupei.

Skirtumai tarp kulto ir religijos

Skirtumas tarp to, ką visuomenė laiko „religija“, ir to, kas vadinama „kultu“, kartais yra pagrįstas ne vien doktrinomis, bet ir socialiniu pripažinimu, institucijų trukme ir teisėta veikla. Svarbūs skirtumai:

• Istorinis pripažinimas: tradicinės religijos dažnai turi ilgesnę istoriją ir plačiau paplitusį socialinį legitimavimą;
• Institucinė skaidrumas: pripažintos religijos paprastai turi atviresnes institucijas ir daugiau vidaus demokratijos bei teisinio reguliavimo;
• Elgesio standartai: kai kurios grupės, pavadintos kultais, taiko griežtesnę kontrolę bei izoliaciją, o tai kelia didesnę riziką žalos nariams;
• Vertinimas laike: kas vienu metu laikoma sekta, vėliau gali būti pripažinta religija, o priešingai – istorijos eigoje ir išorinės informacijos pasikeitimo rezultatu kai kurios grupės gali tapti neigiamai vertinamos.

Kaip atpažinti pavojingą kultą

Ne kiekviena alternatyvi dvasinė grupė yra pavojinga, tačiau verta atkreipti dėmesį į ženklus, kurie gali rodyti manipuliavimą ar grėsmę nariams:

• griežtas lyderio kultas ir kritikų persekiojimas;
• reikalavimas visiško atsidavimo ir aukų, ypač finansinių;
• izoliacija nuo šeimos ir draugų, kontrolė per komunikacijos ribojimus;
• slaptos iniciacijos arba bausmės už klausimus ir nepaklusnumą;
• psichologinis spaudimas, melo sistemingas naudojimas, baimės skatinimas.

Teisinės ir visuomeninės priemonės

Daugelis šalių turi teisines priemones prieš nusikalstamą veiklą – sukčiavimą, smurtą, prievartą, žmogaus teisių pažeidimus. Kai kuriose vietose egzistuoja ir specialios konsultacinės bei prevencinės programos, kurios padeda atpažinti pavojingas grupes ir apsaugoti pažeidžiamus asmenis. Visuomenės informavimas, švietimas ir laisva žiniasklaida taip pat yra svarbūs mechanizmai, padedantys sumažinti riziką.

Pagalba asmenims, norintiems išsiskirti iš kulto

Jei jūs arba artimas žmogus yra susijęs su grupe, kuri kelia nerimą, svarbu žinoti, kad yra pagalba:

• kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, socialinius darbuotojus ar teisininkus;
• ieškoti nešališkos informacijos apie grupę iš nepriklausomų šaltinių;
• užmegzti ir palaikyti ryšius su šeima, draugais ir bendruomene – socialinė parama labai padeda;
• jei kyla tiesioginis pavojus gyvybei ar sveikatai, nedelsiant kreiptis į teisėsaugą.

Išvados

Kultas gali būti įvairius pavidalus turinti socialinė ar religinė grupė – nuo nekenksmingo alternatyvaus dvasinio judėjimo iki stipriai manipuliuojančios ir pavojingos organizacijos. Vertinant grupę, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į jos doktriną, bet ir į veiklos metodus, vadovavimo pobūdį bei poveikį narių laisvei ir saugumui. Kritinis mąstymas, informacija ir socialinė parama yra pagrindiniai įrankiai, padedantys apsisaugoti nuo žalingų praktikų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kultas?

K: Ką reiškia žodis "kultas"?

K: Ar visi kultai yra maži?

K: Kuo kultas skiriasi nuo kitų religijų?

Klausimas: Ar visi kultų lyderiai yra pavojingi nusikaltėliai arba bepročiai?

K: Ar yra buvę su tam tikrais kultais susijusių nužudymų ar masinių savižudybių?

K.: Ar gali būti sunku nustatyti, ar kažkas laikoma religija, ar kultu?

Paieška pagal raidę